Niekada nežinau, kaip pradėsiu tekstą, kol pradedu rašyti. Nebaigčiau jokio darbo, jei jis neturėtų termino. Nežinau tikslios priežasties, kodėl noriu rašyti apie garsą, bet manęs negąsdina faktas, kad esu aplinkybių pasekmė. Sunku suprasti, ar šie (ir kiti) mano gyvenimo neiginiai turi savitą ritmą, ar yra atsitiktiniai, tačiau keliams nuvedus iki naujausio Linos Lapelytės kūrinio Paryžiuje, šiuolaikinio meno fondo „Lafayette Anticipations“ galerijoje, pamatau grožį ir drąsą, kai paleidžiama kontrolė ir praleidžiami įvykiai, o ir platesnę nedarnos prasmę darbe ir būvyje.

Kol oficialaus vertimo nėra, LRT.lt menininkės darbo pavadinimą „The Mutes“ išvertė į „Nutilę“. Man labiau patiktų „Bebalsiai“: šis variantas taip pat nėra idealus, tačiau atrodo žaismingesnis, leidžiantis plačiau interpretuoti „balso“ metaforą ir jos santykius su išoriniu pasauliu. Nors ir neturi muzikinės klausos (ir – pridedu savo įžvalgą – ritmo pajautimo), pasirodymo atlikėjai anaiptol nėra tylūs: dilgėlių sodu virtusioje galerijos erd­vėje jų žaidimas su socialinėmis normomis ir lūkesčiais aidi aiškiai ir drąsiai. Sodininko Christophe’o Bonamy’o apželdinta salė, kurioje tarp išdėstytų nelygių platformų (scenografijos autorius architektas Mantas Petraitis) ir Linos kurtų skulptūrų judantys Eglės Cekanavičiūtės („Gowns for Sport“) kurtais kostiumais vilkintys bebalsiai gieda Seano Ashtono fikcinių memuarų „Gyventi žemėje“ („Living In A Land“) ištraukas. Tekstą pradėjau aliuzija į šį kūrinį: beveik visas romanas sudarytas iš neiginių, tokių kaip „aš niekada nesiginčijau su profesionaliu filosofu; aš niekada neverkiau kine“ ar paveikiausia pasirodyme kartojama mantra: „Gyvename laike, o ne vietoje.“

Linos darbas mane įkvėpė galvoti ir rašyti apie rit­mą: kaip darnos, bendradarbiavimo ir bendro laiko patyrimo įrankį. Kultūros antropologijoje nėra universalios ritmo teorijos, kuri paaiškintų fiziologinę ir (ar) socialinę ritmo kilmę ir poreikį. Nesuprantame, kodėl esame ritmiškos būtybės, bet, anot filosofės Susan Langer, „ritmas yra būdingiausia gyvybingumo savybė. Visas gyvenimas yra ritmiškas“. Nuo medicininės antropologijos ir psichologijos iki lingvistikos ir muzikologijos – pulsas, pasikartojimas, periodiškumas, metras vis dar palieka daug erdvės tyrinėjimams ir klausimams. Galbūt dėl fundamentalumo: tiek prigimtinius – širdies plakimas, žingsniai, vaiko žindymas; tiek bendrai kuriamus – kalba, darbo rutina, šokis – pasikartojimus esame linkę pastebėti ir kurti.

Kiek geriau suprantame ritmo socialinę funkciją. Tiek daina, tiek sinchroniškas judesys istoriškai turėjo savo vaidmenį kolektyviniame darbe, religinėse praktikose, mokantis, bendraujant. Kalbant apie laiką, ritmo jungiamosios galios pavyzdys yra populiarioji muzika, kurios pagrindas – šoktini ritmai. Nereiktų pamiršti, jog jų kelias į Europą yra paženklintas rasizmo, smurto ir neapykantos: nuo jėga konkistadorų tildomų muzikalių Afrikos religinių apeigų iki Harlemo atgimimo ar repo BLM protestuose. Dėl judesio ir su juo susijusio kūniškumo ritmas buvo laikomas nuodėmės nešėju, ypač baltame katalikiškai konservatyviame europietiškame kontekste. Beje, šiandien gana komiškai skamba, pavyzdžiui, 1921 m. „Damų namų“ žurnale JAV išspausdintas straipsnis „Ar džiazas sinkopę paverčia nuodėminga?“ („Does Jazz Put the Sin in Syncopation?“), kaltinantis džiazą dėl jaunimo dekadanso. Nebesiplėsiu, tačiau šios maišto ir „primityvumo“ konotacijos vėliau buvo sąmoningai perimtos jaunimo subkultūrų tam, kad pasipriešintų tėvų kultūrai ir kurtų savo linksmybės sąvoką. Muzikos sociologas Simonas Frithas knygoje „Vaidinant apeigas: apie populiariosios muzikos vertę“ kalba apie ritmą kaip vieną iš įrankių tapti savimi per savo mėgstamą šokių muziką – garsiai jos klausantis mašinoje, vakarėlyje, o gal tyliai ir slaptai dviese. Todėl ir primenu šias istorijas: pirma, kad kalbėdami apie ritmiškumą žinotume ir jo nešamas prasmes; antra, kad neatmestume pavojų, lydinčių darnos sąvoką ir norą ją primesti kitiems.

Linos Lapelytės performansas „Mutes“. Gretos Slivskytės nuotraukos

 

Būti drauge su bendraminčiais, dalijantis ritmine patirtimi, įveiklinti kūną pokyčiui ir santykiui. Muzikologas ir kompozitorius Peteris Nelsonas tekstuose kviečia mąstyti apie ritmą ne kaip muzikos bruožą, o kaip įrankį dalytis laiku – kalbėti apie ritmo ekologiją, t. y. ritmines aplinkas, kaip sistemas, kuriose būname ir veikiame. Pavyzdžiui, mokyklos ritmo ekosistema yra kitokia negu vakarėlio; istoriškai darbo dainos padėdavo žmonėms dirbti darniau, taip kurdamos bend­rą našaus rit­mo aplinką. Ankstesniame straipsnyje esu rašiusi apie namų garsynus, kurie pažymi teritoriją, kaip emocinio saugumo erdvę, – ritmas veikia kaip vienas iš jos žymėjimų. Frazė „gyvename laike, o ne vietoje“ įgyja dar vieną prasmę. Aš gyvenu laike, bet mes kartu gyvename (laiko) ritme. Beje, minėtą frazę pavadinau mantra irgi ne atsitiktiniai, o kaip nuorodą į sakralinę formulę, kurią kartojant pasiekiama maldai skirta būsena.

Tęsiant kultūrinių kontekstų apžvalgą tenka konstatuoti, kad vakarietiški ritmai istoriškai yra gana skurdūs palyginti su, tarkim, Indų talomis – asimetriškais ritminiais metrais, kurie mūsų netreniruotoms ausims sunkiai susekami, o ir sunkiai pasiduoda užfiksuojami normatyviniu natų raštu. Iš tiesų, jei „mant­ros“ nesuprantame, ji mums gali pasirodyti nedarni, nes gyvename ne jos laike, ne jos ritminėje ekosistemoje. Socialinis laikas, socialinis ritmas ir socialinė darna yra kintantys kanonai.

Grįžtu prie Linos kūrinio, jo ritminės ekosistemos ir kvietimo kūnams ir balsams dalytis nedarna. Ir ling­vistikos, arba kalbos, taip pat ritmiško komunikacijos įrankio. Pagal oficialų apibrėžimą ir vėlesnę etimologiją, „mute“ reiškia tylų, susilaikiusį nuo kalbos, neišakytą; taip pat ir pauzę. Randu ir kitą siūlymą žodį kildinti iš lotyniško mutare, reiškiančio keisti arba atmesti. Pauzė yra neigiama garso erdvė, būtina laikui ir ritmui suvokti; „Bebalsių“ atveju pauzė sustoti ir suskaičiuoti pasikartojančias gyvenimo akimirkas, kai kas nors neįvyko, kai sprendimas buvo nepriimtas. Keisti darnaus veiksmo sąvoką į darnaus neveiksmo? Nedarnaus veiksmo? Nedarnaus neveiksmo? Kurti sociosistemas, kuriose leidžiama praleisti – neužauginti sodo, nežinoti, kada geras metas baigti pradėtą darbą, nustoti domėtis menu. „Daugiau nebemanyti, kad yra tik vienas būdas gyventi žemėje.“

„Išdrįsk būti toks pats“ yra, ko gero, mano mėgstamiausias pasakymas – arba, kaip įvardija jo autorės Julija Račiūnaitė ir Anta Marija, „paliepimas, ką galvoti“ – kadaise rastas visai nedaug sveriančiame „Raštų“ leidinyje. Jeigu balsas, kalba ir ritmas yra bendro darbo įrankiai, tai L. Lapelytės tarp dilgėlių kuriama poezija klausytojams leidžia būti labai drąsiems ir priimti savo kasdienybės ekosistemą tokią, kokia ji yra. Tiksliau, kokia nėra. Man balsas atrodo ne tik atgaiva nuo pretenzijos, bet ir radikalus naujo meno šauklys. Kvietimas žaisti su nedarniais mūsų pasaulio ritmais, leisti asmeniniams (ne)prisipažinimams kurti į kasdienybę panašias, bet kartu ir unikalias ekosistemas ir jose ieškoti kitokių būdų sugyventi su aplinka: pasirodymo koordinatorė Agnė Kuprytė pasakojo, kad nors įpratęs ir dilgėlių įgėlimo dažniausiai nepaisantis sodininkas Ch. Bonamy pastebėjo, kad kai kuriose vietose augalai tapo nepatenkinti ir aršesni, jų įgėlimai skausmingesni. Sustoti ir užuosti dilgėles – bet ar jos nori būti uodžiamos? Niekada neklausiau augalo jo sutikimo augti šalia manęs. Nedarnoje dar turime išmokti vieni kitų klausytis.

Bet kūnai, judantys tarp klausytojų; balsai, aidintys tarp saulėto stiklo, metalo ir betono; akys, kartais nusišypsančios ar susiduriančios su mano žvilgsniu, – viskas supasi tarp dilgėlių taip lengvai, nes įsupta į sau tinkančius nedarnius ritmus. Išdrįsusius būti tokius pats. Man gaila, kad negaliu skaitytojo pakviesti patirti naujausio Linos darbo. Bet gal taip ir turi būti: niekada neparašiau teksto parodai-performansui dar nepasibaigus.

Ieva Gudaitytė – garso tyrėja, kalba ir rašo apie garsą, muziką. Veda radijo laidas stotyje „StartFm“, tiria radijo muzikos kultūrą Rytų Europoje.