× Lina Simutytė

Kai paskutinį kartą susitikau su jaunosios kartos poetu Simonu Bulotu, iš kuprinės jis traukė ir dalijo gatvinį kultūros žurnalą „Dešra ant žaizdos“. Tuo metu Simonas buvo vyriausiasis šio leidinio redaktorius. Šiandien jis prisistato kaip puodžius Etno elfas, o iš kuprinės kasryt traukia laiškus, laikraščius, žurnalus ir kitus žmonių laukiamus siuntinius, nes Lietuvos pašte dirba laiškininku. Su Simonu kalbamės apie reikšmingus pokyčius, panašumus ir skirtumus tarp lipdomų iš molio indų bei rašymo.

Rubrikoje „Juodraščiai“ spausdinami pokalbiai kviečia svarstyti apie įvairaus žanro nesėkmes ir jų reikšmę žmogaus ir visuomenės gyvenime.

 

Simonas Bulotas (viduryje)

 

Matėmės senokai – kiek daugiau nei prieš 3 metus, kai leidai žurnalą „Dešra ant žaizdos“. Kaip literatas tapo puodžiumi?

Smagu, kad mane iki šiol kažkas vadina literatu, nes pats savęs tokiu nelaikau. Etno elfas – vienas iš mano darbinių vardų, kuriuo dengiasi puodžius. Taip pat dirbu pašte – nešioju laiškus, spaudą, pensijas. Laiškininku tapau visai netikėtai – vieną pavasarį važiavau dviračiu ir pagalvojau: „Kaip smagu, juk galėčiau dirbti kokį darbą, kur šitaip smagiai važinėčiau dviračiu.“ Radau darbo skelbimą, kad pašte, mano rajone, reikia žmogaus, kuris mintų dviratį. „Dešra ant žaizdos“... Tiesa, toks žurnalas buvo, tebeturiu keletą jo egzemp­liorių – tiek, kiek numerių spėjome išleisti. Penkis ar keturis, tiksliai neprisimenu. Kaip tik vakar su kolege kalbėjomės, kaip mudviem keista, kad šis žurnalas iki šiol prisimenamas, nors paskutinis numeris išėjo prieš 2 ar 3 metus.

Gytis Norvilas poezijos rašymui apibūdinti ne kartą rinkosi akmens tašymo, muzikinių instrumentų įvaldymo, molio minkymo ir kitas panašias metaforas. Nesistebiu – juk kaskart diskutuodami apie literatūrą, kartu kalbame ir apie meistrystę: amato išmanymą bei nuolatinį praktikavimą. Ar pritari Gyčiui? Kuo geras eilėraštis panašus į tinkamai nulipdytą puodą?

Daugybę kartų esu girdėjęs, kad tai, kuo žmonės tiki arba mano esant grynu daiktu, mėgsta lyginti su tokiomis veiklomis kaip molio minkymas. Galbūt todėl, kad kūrybos procesas susijęs su tam tikru pirmapradiškumu. Gyvenimas dažnai gretinamas su ugnimi ar tuo pačiu moliu – žmogus ir laužas, žmogus ir puodas. Taip grįžtame prie ankstesnių, pirmykščių kūrybos stadijų. Kai galvoju apie žmogų, sėdintį prie laužo, įsivaizduoju, kad jis turi pavalgyti. Tačiau maisto ruošimui reikalingas indas, todėl pirmiausia reikia išminkyti molį ir nusilipdyti puodą. Jausdamas dvasinį alkį, rašai eilėraštį, kurį taip pat reikia sugromuliuoti. Taip kalba tampa savotišku indu. Tiek puodas, tiek eilėraštis atsiranda skirtingais būdais – gali būti apgalvoti, išjausti, reikalaujantys nemažai pastangų ir darbo, tačiau gali gimti ir atsitiktinai, o pirminis užmanymas – kisti vykstant kūrybiniam procesui. Svarbu per daug nenuslysti nuo pamatinės idėjos – laikyti ją gana ilgai savo vidaus imperijoje, kol subręs, kol užgims. Scenarijų – galybė, o pagamintą daiktą vertinu jausmu. Ar galiu nulipdytu puodu gėrėtis, sakyti ne „štai mano puodas“, bet „štai koks gražus puodas“. Kai puodas man atrodo sau pakankamas, džiaugiuosi kaip puodžius. Turbūt panašiai ir su eilėraščiais.

 

 

O koks tuomet likimas indų, kurie tau atrodo nepavykę? Ar domiesi, kur iškeliauja tavo keramikos dirbiniai arba kokius jausmus tavo literatūros kūriniai sukelia kitiems?

Kartais deformuota ar harmoningai banguota indų forma yra dalis mano sumanymo. Tačiau netrūksta ir atsitiktinumų, kai padėklas su džiūstančiais puodais nukrenta ant grindų. Taip nutikus ne visada būtina apgailestauti, nes iš to atsitiktinumo išplaukia ir gražių, netikėtų indų. Kartais nuo puodo atskyla viena ąselė, tačiau stengiuosi surasti namus ir tokiam vienarankiui. Kol indas tinkamas maistui ruošti, nematau didelės problemos, nes savo funkciją jis puikiai atlieka net būdamas kitokios išvaizdos. Jeigu tai puodas maistui virti, o dar ir gražus – vietoje trūkstamos detalės atsiranda mitas, pasaka, įkvėpimas. Senovės kaime įtrūkusias puodynes suverždavo beržo tošimi, dabar šis amatas – tošininkystė – jau nyksta. Suverždavo vielomis. Ąsotis geriau turėtų ąsą. Su žmonėmis, besidominčiais rankų darbo indais, randame daug bendro ir užmezgame artimą ryšį, nors kartais tai tebūna vienkartinis susitikimas. Tokį ryšį vadinu tikrąja puodininkyste.

O literatūroje grįžtamasis skaitytojų ryšys buvo labai svarbus. Tekstus rodydavau kitiems, skaitydavau viešai. Taip norėjau suprasti savo kūrinių vertę, siekiau būti pagirtas – sulaukti patvirtinimo, kad rašau gerai, einu tinkama linkme. Tačiau tuo metu vis dėlto labiau įsimindavo negatyvūs, nepalankūs komentarai. Dabar taip nebėra. Žinoma, kitų nuomonė vis dar aktuali, ji leidžia į save pažvelgti iš kitokio rakurso.

Viename interviu sakei: „Poetą atskirsi iš to, kaip jis sėdi ant suoliuko, kaip renka šuns išmatas į maišelį, – gal jis niekad nėra net skaitęs eilėraščio, bet moka jausti ir tobulai nieko neveikti. Bet jie visi kaip atskiros rūšys.“ Kuriai poetų rūšiai šiandien priskirtum save?

Save šiame etape apibūdinčiau kaip pernelyg skubantį ir mėginantį pagauti akimirkas. O kartais jaučiuosi kaip filmo, kurio pavadinimo neprisimenu, personažas – autobusą vairuojantis ir eilėraščius rašantis vyras. Skirtumas tas, kad už jį dabar parašau mažiau eilėraščių ir nevairuoju autobuso. Tačiau dirbdamas pašte reikiamą maršrutą įveikiu dviračiu arba automobiliu, o kartais kur nors stabtelėjęs užrašau vieną kitą eilutę, dažniausiai skirtą sau pačiam, nors ateityje dar noriu tuos užrašus surankioti į vieną krūvą ir pasižiūrėti, ar gražu. Bet žodis „literatas“ man asocijuojasi su daug dirbančiu žmogumi, didžiąją laiko dalį skiriančiu rašymui. Manau, tai sudėtingas mokslas. O poetais išties esame visi.

 

 

Aktyviai dalyvavai literatūriniame gyvenime – 2017 m. tavo eilėraščius asociacija „Slinktys“ išleido knygele, kūrybą skaitydavai „Poezijos pavasario“, „Literatų arkos“ renginiuose, „Pož(i)eminiuose skaitymuose“ ir kitur, tekstus spausdinai „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“. Pastaruoju metu literatūriniame vyksme dalyvauji tarsi iš šalies – rašai eilėraščius, kuriais daliniesi feisbuke. Kas lėmė šį atsitraukimą?

Vertinu žmonių ištikimybę tiek pasirinktai meno krypčiai, tiek kūrybai, tiek bet kuriam amatui, ir gebėjimui konkrečiose srityse išlaikyti nuoseklumą net iškilus sunkumams. Nežinau, ar toks esu. Kažkuriuo metu literatūriniame vyksme aktyviai dalyvauti nustojau, nes pasirinkau kitas gyvenimo kryptis. Visko buvo pernelyg daug, kad galėčiau kokybiškai tęsti, o kokybė man svarbi.

 

 

Kaip keitėsi tavo kūryba, nustojus ją skelbti ar pristatinėti viešai?

Ji pavirto į darbų sąrašus. Eilėraštis nusimetė antsnukį ir paspruko į mišką, iš kurio sykiais parlekia visas kruvinas, žvangantis – primygtinai paprašo manęs atiduoti, ko prikaupiau ir ką pamiršau išmesti. Duodu – jis įsikanda, nusineša. Padėkoju. Prisimenu, pasidžiaugiu, kad taip įmanoma.

Priklausei poetų grupei „Poetautojai“, organizavai literatūros renginius, subūrusius rašančius bendraminčius. Kaip bendruomeniškumo poreikį patenkini dabar?

Bendruomenė svarbi ir dabar, bet nuo socialinio bend­ravimo šiek tiek atitolau. Tiesą pasakius, nei gausiose kompanijose, nei renginiuose be didelio svaigalų kiekio niekada nesijaučiau patogiai. Toks gyvenimo būdas man nepatiko. Bendruomenę kartais sudaro ir vienas žmogus, su kuriuo malonu prisėsti ir pasikalbėti. Atvirame dviejų žmonių pokalbyje sutelpa daug kitų žmonių.

 

 

Savo rankomis tuščiame žemės plote pasistatei namus. Neabejoju, kurdamas savo tvirtovę sužinojai daugybę naujų dalykų ne tik apie statybines medžiagas: molį, šiaudus, akmenis, bet ir apie tau padėjusius artimuosius bei draugus. O ką naujo sužinojai apie save?

Kai žmonės sužino, kad gyvenu palapinėje, įsivaizduoja, jog pats ją ir pasistačiau. Tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. Mano jurtą sukūrė tuo užsiimantis žmogus. Taip, nemažai darbo įdėjau ir pats, tačiau iš esmės įrengiau tik jurtos vidų – interjerą. Draugas Tadas Greičiūnas padėjo planuojant virtuvę, vieną vasarą talkino kasant rūsį. Jurta stovi ant seno namuko pamatų. Vieta, kurioje gyvename, nėra laukymėje, o sename mano močiutės sode. Anksčiau ten stovėjo medinė trobelė. Kadaise joje apsigyvenau pats. Turbūt tai ir buvo mano bohemiško gyvenimo tarpsnis, nors gal ir ne dėl to trobelė sudegė. Gaisras kilo naktį, tuo metu buvau studentų bendrabutyje, kuriame dirbau budėtoju. Kitą rytą sužinojęs, kad namukas sudegė, nuvažiavau visko apžiūrėti. Vaizdas buvo liūdnas. Ir pats kurį laiką jaučiau gilų liūdesį. Tačiau ši būsena ilgam nepasiliko, nors iš pradžių kaskart matydamas gaisro vietą išsigąsdavau. Reikėjo kažkur gyventi, tad susiklosčius tokioms aplinkybėms, pasistačiau jurtą. Paskui nuogąstavau, kad ir naujieji namai gali sudegti. Praėjusiam etapui pažymėti su draugais surengėme parodą, kurioje buvo eksponuojamos po gaisro darytos nuotraukos: apdegęs batas, Charleso Bukowskio knyga, tuščias vyno butelis, „Poezijos pavasaryje“ gautas apdovanojimas – „Nemuno katino“ trofėjus ir panašiai. Buvo labai poe­tiška: žiema ir varvekliai, tarsi augantys ant juodų nuodėgulių. Toje vietoje stovėti liko kelios sienos ir kaminas. Nugriovėme ir jį. Buvo gana pavojinga, bet nieko baisaus nenutiko – net ir griaunant apdegusius rąstų sienojus, kai laužtuvas trenkė man į žandikaulį. Gaisro priežastys nežinomos iki šiol. Turbūt elektros gedimas.

Mums tariantis dėl šio pokalbio, rašei, jog toksiškos, susipriešinusios visuomenės kontekste džiaugiesi viešojoje erdvėje aptikęs krislą tiesos. Kaip ją supranti?

Tiesa mane kartais ištinka panašiai kaip eilėraštis. Ne suplanuota ar apgalvota, o lydima nuostabos jausmo. Paskui ateina suvokimas, kad tai kažkas svarbaus, gal net svarbiausia, ir aplankė visiškai be pastangų. Primena laisvės pojūtį. Žaviuosi nesusireikšminusiais žmonėmis, kalbančiais atvirai, nebijančiais išsakyti nepopuliarią nuomonę. Man patinka, kai apie paprastus dalykus kalbama paprastai, kai nusišvilpt, ką pamanys kiti, kai nesiekiama su kažkuo lygiuotis ar kam nors įtikti. Tokie pavyzdžiai visada įkvepia. Iš esmės mūsų, kaip visuomenės, paveikslas, gana liūdinantis. Esame nuostabūs, gyvi padarai, bet tai, kaip gyvename, veda į pražūtį.

 

 

Kokią literatų bendruomenę matai šiandien? Kas džiugina, o kas kelia nusivylimą?

Per mažai ja domiuosi. Turbūt svarbu prisiminti, kad ne su visais reikia sutarti ar bičiuliautis. Visiems patikti neįmanoma, o ir nereikia. Tarp literatų kylantys barniai ar konfliktai primena darbinius santykius, nes ir rašytojai yra darbininkai, kuriems nesvetima konkurencija. Galų gale, juk reikia ką nors veikti, o kai žmogaus darbas yra rašyti ir kalbėti, rašytojai būtent tai ir daro. Tik nežinau, ar jie iš tiesų visada turi ką pasakyti, arba sako tai, kas tuo metu populiaru. Intrigos visada traukia dėmesį.

Neslėpei, jog kvietimas pasikalbėti sukėlė nerimą – svarstei, ar turi ką pasakyti, atviravai, kad tokiais atvejais vis dar nori pasirodyti išmintingas, kalbėti prasmingai, tačiau bijai įsitempti ir likti savimi nepatenkintas. Manau, šie jausmai pirmiausia kyla iš noro patikti kitiems – juk save neretai vertiname pagal tai, kaip mus vertina aplinkiniai. O kaip atrodo tau?

Žvelgdamas į ankstesnį save tikiu, kad šiek tiek supaprastėjau. Vis dar pastebiu, kad tebenoriu patikti aplinkiniams, kad lygiavimasis su kitais man nėra svetimas. Neseniai girdėjau, jog taip lygiuodamiesi iš kitų pasiimame teigiamas savybes, nes jos mums patinka. Iš vieno pasiimame viena, iš kito – kita ir viską krauname į savo vidų. Tačiau tokia našta, man atrodo, nepakeliama: juk skirtingų žmonių savybes norime sukimšti į vieną kūną. Taip kyla diskomfortas.

 

Simono Buloto nuotraukos

 

Naujoji „Literatūros ir meno“ rubrika „Juodraščiai“ kviečia garsiau kalbėti apie nesėkmes ir baimę klysti – iš esmės tai, kas lieka paraštėse, – juk daugiausia dėmesio skiriama žmogaus pasiekimams. Kaip pats priimi savo netobulumą?

Problema ta, kad esame užstrigę psichologiniame pasaulyje, kuriame gyvename dažniau nei realybėje. Kasdien autobusais važiuojame į darbus, bet iš tikrųjų gyvename psichologinėje savo dramoje: kas, kam ir ką pasakys darbe, galvojam apie tai, ko nepadarėme, ką pamiršome, sau kartojame „aš toks netikęs“. Taip praleidžiame gyvenimą, paleidžiame jį vėjais. Čia ir yra netobulumas. Treniruojamės, tačiau gal kiek per mažai. Bent jau aš. Tada daugiau gyvenčiau nei galvočiau. Netobulumą stengiuosi priimti dažniau sustodamas – kartais užtenka įkvėpti oro. Iš tiesų nežinome, kas esame, todėl nesuvokiame, ką šiame pasaulyje daryti, kaip elgtis.

Etno elfas paskyroje socialinėje erdvėje rašo: „Dubuo – tai puodo fazė, kai ateina metas atiduoti. Tad dažniau puoškimės kuklumu, ir gal suskris paukščiai, ims lesti trupinius iš mūsų delnų. Pabandykite nugalėti šį vaizdelį savo pačiu baisiausiu dalyku, karu, beprotybe, mirtimi, – jums niekaip nepavyks. Delnas, atidavęs trupinius, – jis kažką turi, kas tai?“ Kalbant apie tavo istoriją – po tuščio delno metafora slypi siekis gyventi taupiau, švariau, daugiau laiko skirti paprastam buvimui. Kaip supranti šią metaforą?

Tai yra kažkas, kas lieka, nepaisant visko, ką būtų galima atimti ar prarasti. Ši metafora man primena apie būseną, kurią norėčiau patirti ilgiau, galbūt joje net apsigyventi – jaučiantis gyvybingesniam, ramesniam, veikiančiam nebūtinai, ko norisi, bet tai, ko man iš tikrųjų reikia. O kartais, kai nežinai, ką daryti, geriau imtis bet ko, galbūt net to, kas būtų visai neįprasta, nes jei nedarysi, niekas nepasikeis. Tačiau, tikiu, svarbūs ir kasdieniai, paprasti darbai, rutina. Poetai – geras pavyzdys: nuolat rašantys, kuriantys, ištrinantys ar sudeginantys savo eilėraščius, o tada vėl iš naujo grįžtantys prie tos pačios eilutės. Atiduokime tuos trupinius tiems, kuriems jie labiau pravers. Tačiau ne visiems reikalingos metaforos. Kai kuriems reikia lazda gauti per galvą, nes tai kalba, kurią jie supranta.

Jei trupiniai yra metafora to, kas lieka po visko, – audrų, gaisrų ar praradimų, ar žodį, raštą, kalbą taip pat vadintum trupiniais?

Taip! Juk kai suvalgome duoną, lieka trupinių, kurie iš tiesų ir yra duonos esencija. Valgant, kaip ir kalbant, taupiai, trupinių (žodžių) įprastai daug nelieka, todėl neverta jais švaistytis.

O racionalusis protas mums primena, kad ne trupiniai atsiranda iš to, ką suvirškiname. Irgi neverta švaistytis.

Lina Simutytė – prozininkė ir scenaristė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė. Įvertina Jurgos Ivanauskaitės ir Kultūros ministerijos jaunojo menininko premijomis.