Įsiminiau frazę iš pokalbio su vienu rašytoju – dabar dažnas jaunas kūrėjas joja ant traumos arkliuko. Eskaluoti savo tamsiąsias gelmes ir žaizdas tapo madinga? Galbūt tai akmenys ir į mano daržą: niekaip nepabėgu nuo vidinio traumos pasaulio. Nei gyvenime, nei poezijoje.
Stipriausiai tamsos atoveiksmį pajuntu, kai asmeniniame gyvenime viskas klojasi stabiliai ir palankiai. Sapnuoju plėšikus, grasančius man peiliu, senąjį sovietinį daugiabutį, kuriame ant radiatoriaus šildosi kelios tarakonų vados, suniokotus mamos namus, kuriuose telikę tik apšiurę mano vaikystės foteliai. Tačiau baisiausi ir dažniausi sapnai yra apie visokio plauko ir rago velnius. Mane apsėda, pradedu vaipytis, rodau grimasas ir apimta siaubo suvokiu, kad net neuroleptikai nepadėjo kipšų ištremti.
Neretai turiu žūtbūt įminti velnio mįslę. Antraip laukia nemalonios pasekmės arba, anot lietuvių liaudies pasakų, jei pavyks nelabąjį pergudrauti, gali būti apdovanotas. Demoniškasis triksteris užvaldo sapnus, linksminasi, verčia viską aukštyn kojom. Taip baisu, kad būdraudama švebeldžiuoju poterius, amžinąjį „Tėve mūsų“.
Po tokių naktų skaitau Klinikinio psichologo Donaldo Kalschedo knygą „Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba“ (vertė Viktorija Uzėlaitė, „Vaga“, 2016) ir imu suprasti, kas man darosi. Piktybinė saviglobos sistema kėsinasi į mano gyvenimą. D. Kalschedas teigia: „Tai, kas turėjo tapti gynyba nuo kitų traumų, virsta didžiuliu pasipriešinimu visoms neatsargioms, spontaniškoms savasties apraiškoms pasaulyje. Žmogus išlieka gyvas, bet negali kūrybingai gyventi. Jam reikalinga psichoterapija“ (p. 20). Saviglobos sistemos tikslas apsaugoti subjektą nuo traumos pasikartojimo. Tačiau toks saugojimas duoda priešingus rezultatus, nes „traumuota psichika traumuoja pati save“ (p. 22).
Kai prisimenu močiutės žodžius, esą mūsų šeimą prakeikė caras ir todėl mano proseneliui buvo duota Brudnio pavardė, kai išgirstu artimojo įsitikinimą, kad jo ilgus metus besitęsiančią priklausomybę sukelia įlindę demonai, kai vėl suveši obsesinis-kompulsinis sutrikimas, prisimenu vidinį griovėją. Anot D. Kalschedo, „psichologinės traumos auka nuolat atsiduria tokiose gyvenimo situacijose, kad jai tenka vis iš naujo patirti traumą. Kad ir kaip žmogus norėtų pasikeisti, kad ir kaip stengtųsi pataisyti savo gyvenimą ar tarpusavio santykius, kažkas stipresnis už ego nuolat trukdo žengti į priekį ir griauna viltis. Regis, vidinis persekiotojas, siekdamas atkartoti „pasidavimo“ veiksmą, suranda savo atspindį išoriniame pasaulyje, atrodo, kad individą apsėdo kokia nors šėtoniška galia ar ištiko bloga lemtis“ (p. 23).
Ilgai maniau, kad plėšikai, tarakonai ir velniai mano sapnuose – išorinio pavojaus, realių traumavusių subjektų atitikmenys, kol vieną dieną sulaukiau psichoterapeutės klausimo: kodėl persekioju pati save? Tada ypatingai suskambėjo „Mėlynbarzdžio“ pasakos analizė iš Clarissos Pinkolos Estés knygos „Bėgančios su vilkais: laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“ (vertė Lina Būgienė, „Alma littera“, 2012). Aiškindama šią pasaką autorė pasitelkia vidinio grobuonies sąvoką. Mėlynbarzdis – vidinis siaubūnas, slaptas kompleksas, tūnantis sieloje. Jei leisime jam valdyti, sunyks mūsų gyvenimo džiaugsmas, išseks kūrybiškumas ir aistra. Jaunėlė sesuo – naivi ir nepatyrusi auka: „Jaunėlė sesuo įkūnija kūrybinį dvasios potencialą, pasirengusį vešliam ir galingam žydėjimui. Tačiau ji laikinai išklysta iš tikrojo kelio, gera valia tapdama piktavalio grobiu, kadangi jos instinktai per silpni, kad pastebėtų klastą ir išvengtų pavojaus“ (p. 65). Simboliška, kad jaunosios Mėlynbarzdžio nuotakos neperspėja ir nuo vedybų neatgraso nei motina, nei seserys, turinčios daugiau patirties ir išvengusios Mėlynbarzdžio pinklių. Tik savo kailiu patyrusi „kruvinojo jaunikio“ viliones, ji gali auginti savižiną, bręsti ir pasipriešinti vidiniam grobuoniui.
C. Pinkola Estés pabrėžia, kad neatrakinti durų į slaptąjį kambarį jaunajai žmonai reikštų dvasinę mirtį. Atrakindama duris moteris renkasi gyvenimą. Draudimas suveikia kaip dirgiklis – tuščią smalsumą keičia žinojimo alkis, būtinas kūrybingumui.
Pasakos „Mėlynbarzdis“ iliustracijos (dail. W. Heath Robinson; Charles Perrault. „Old-time stories“. – New York: Dodd, Mead & Company, 1921)
Atvėrusi užginto kambario duris moteris aptinka savo vidinio gyvenimo draiskanas. C. Pinkola Estés teigia: „Atvėrusios savo gyvenimo duris ir išvydusios kalnus lavonų, kūpsančių slapčiausiose jų dvasios kertelėse, moterys dažniausiai suvokia leidusios masiškai žudyti ilgiausiai puoselėtas savo svajones, siekius ir viltis“ (p. 73). Kraujuojantis raktas – patirtys, kurių suvokimą nuo mūsų slepia saviglobos sistema, kad subjektas dar kartą neišgyventų tamsiausių praeities įvykių. Tai ne menstruacijų, o sielos kraujas. Tik ištraukus iš pasąmonės, perdirbus traumą, išgyvenus visą sielvartą, įmanoma šiuos praeities įvykius integruoti, padėti į tam tikras sąmonės lentynėles. Jaunėlė sesuo stengiasi kraują pašalinti ir raktą nušveisti, tačiau to padaryti nepavyksta.
Atvėrus slaptąsias duris, Mėlynbarzdis niršta ir nusprendžia, kad moteris turi mirti. Tačiau čia jaunėlė sesuo kviečiasi į pagalbą brolius – stipriausias ir agresyviausias dvasios galias: „Broliai įkūnija palaimintąją jėgą bei veikimą. Jų dėka pasakos pabaigoje nutinka keletas dalykų: pirma, moters dvasioje neutralizuojama didžiulė ir pražūtinga grobuonies galybė; antra, naivi mergytė virsta budria ir pastabia moterimi; o trečia – iš abiejų pusių dabar ją saugo narsūs gynėjai, pasirengę vos jai šūktelėjus atskubėti pagalbon“ (p. 85). Pasaka jaunėlei seseriai baigiasi laimingai. Tačiau labai gaila nužudytų nuotakų ir stebuklų, kuriuos vidinis grobuonis negailestingai sutrypė.
Vis dar neišsprendžiu tos velnio mįslės, iki galo neatidarau durų į slaptąjį kambarį. Šiek tiek ramina atpažįstamos vidinės figūros – pradžia padaryta. Jaučiu, kad nuo vidinio traumos pasaulio dar ilgai nepabėgsiu, nors jau norėčiau rašyti kitokius tekstus. Tikiu, kada nors vietoje traumos aktualizuosime pozityvų reiškinį – potrauminį augimą. Bet prieš tai reikia atidaryti duris ir įspėti velnio mįslę.
Lina Buividavičiūtė – poetė, dėstytoja, tekstų autorė, kultūros apžvalgininkė.