Yra Vilniuje vietų, kur duris į meną ir kitas veiklas jaunimas varsto kasdien. Ne vadinamoji „auksinė karta", kuriai atviri keliai į įvairias mokamas menų studijas ar užsienio universitetus. Ne. Į atvirą jaunimo centrą „Mes" renkasi tie, kurie turi mažiau galimybių – gyvena socialiai remtinose šeimose ir veikiausiai laiką leistų tiesiog gatvėje. „Jei ne mes, daugelis šių jaunuolių turbūt išvis neturėtų jokio sąlyčio su menais, –­ teigia centro direktorė Asta Bieliauskaitė. – Norėjome išsiskirti iš kitų jaunimo centrų, kuriuose paaugliai ir vyresnis jaunimas ateina tiesiog praleisti laiko su vadovais – socialiniais darbuotojais. Tiesa, dienomis nuo 15 iki 18 valandos jie tai ir daro. Paskui gali likti teminiuose užsiėmimuose – turime diskusijų grupes, dailės, teatro ir kūrybinio rašymo studijas. Į šias veiklas renkasi motyvuoti žmonės, tad tikimės, kad palengva sudomins ir skeptiškai nusiteikusiuosius. Dabar, kai projektą „Mes tavęs laukiame" parėmė Jaunimo reikalų departamentas, galėjome prailginti centro darbo laiką ir pasiūlyti jaunimui užsiėmimų ciklą Savęs pažinimas per meną."

Idėja, žinoma, graži. O kaip sekasi ją įgyvendinti? Įžengus į Šopeno gatvėje esantį atvirą jaunimo centrą „Mes" pasitinka moderni vienadienė instaliacija iš kadaise minkštu vadinto, o dabar pusiau aplūžusio vyšninės spalvos baldų komplekto, dviejų pusės žmogaus dydžio garso kolonėlių (neveikiančių), tuzino kėdžių ir gabalo mėlyno audeklo. Instaliacija „kvėpuoja": šen bei ten per medžiagą nuvilnija lengvos bangelės, kyšteli ranka, pasigirsta kikenimas. Ir vėl tylu. „Ten jie bent aštuoni sulindę..." –­ paaiškina Matas Martinkėnas, vienas iš vadovų.
„Tai čia – jau menas?"
„Proceso drama", – spygteli paplonintas balselis. Medžiaga vėl sujuda nuo tramdomo juoko. Jei rimčiau, tai čia, anot teatro užsiėmimų vadovės Audronės Masiukienės, dar tik šiaip žaidimas. Teatro užsiėmimai vyksta šiek tiek kitaip. Jaunimo centre „Mes" dirbama dviem kryptimis: statomas spektaklis, kai orientuojamasi į rezultatą –­ yra ką parodyti, nuvežti į konkursus, ir kai veikiama čia ir dabar. Tai sudėtingiausia, nes į tokius užsiėmimus ateina vis kiti žmonės, sunku nuspėti, kokia bus jų nuotaika, ką pavyks padaryti. „Proceso drama" – tai vienas iš teatrinių metodų, kai dalyviai ne tik įtraukiami, bet ir tampa pagrindiniais dramos plėtotojais.
„Mes „išvaidiname" tai, kas neduoda ramybės gyvenime, –­ paaiškina Audronė. – Vasarą daug bendravome su Vėliučionių vaikų socializacijos centro vaikinais. Vėliučionyse gyvena rimtų elgesio problemų turėję nepilnamečiai. Atvykti kelioms valandoms į Vilnių jiems –­ didžiulė pramoga, o vadovams –­ nemenkas iššūkis. Daugiau kaip keturių niekad neatveža. Pirmą kartą apsilankę jaunuoliai buvo rimti, nekalbūs, rūstokų veidų. Po teatro užsiėmimo prisipažino, jog buvo nusiteikę su manimi visai nekalbėti. Jausdama jų nerimą ir nuotaikas įjungiau muziką, paprašiau nupiešti „nuotaikos žemėlapį". Susidomėjo. Taip, pralaužę pirmuosius ledus, ėmėme žaisti socializacijos žaidimus, kurti „gyvuosius paveikslus". Prakalbom apie draugystę..."
O apie meną?
„Sunku pasakyti. Vėliučionių vaikinai nuo jo pernelyg toli. Tikėtina, kad menininką jie įsivaizduoja gana stereotipiškai –­ kaip tapytoją, aktorių, gatvės muzikantą... Jų žodynas, poreikiai, interesai būna labai siauri ne todėl, kad jie būtų kuo nors blogesni ar negabūs, bet todėl, kad buvo patekę į tokias sąlygas, kur tenkinami tik pagrindiniai poreikiai. Pirmiausia bandome vaikinus išjudinti, parodyti, kad pasaulyje jie užima svarbią vietą. O atei­tyje –­ ką žinai, kur sužibės talentas..." – paaiškina jaunimo centro psichologė Virginija Mikėnienė.
Dailės užsiėmimus jaunimo centre lanko ir vaikai, ir paaugliai. Ateina ir tų vaikų mamos, taigi lankytojai – nuo 11 iki, ko gero, 40 metų. „Mano, kaip užsiėmimų vadovės, užduotis –­ pamatyti ir padėti įgyvendinti jų sumanymus, kiek tai įmanoma, –­­ teigia dailės užsiėmimų vadovė Skaidrė Butnoriūtė. – Jei turi talentą ir esi darbštus, tokia pradžia gali atvesti ir į profesionalaus meno aukštumas. Tai –­ kūrybinis kelias, kuriame kiekvienas pasirenka savo „žygiavimo" tempą. Manau, jog kiekvienas dailininkas gali tapti pedagogu, nes kiekvienas kuriantis žmogus turi ką pasakyti. Tačiau ne kiekvienas menininkas nori tuo pedagogu būti, dažnas brangina savo kūrybinį laiką, nes pedagoginė veikla – tai darbas, kai tu dažnai daugiau atiduodi nei gauni... Kol kas bandome įvairias dailės technikas ir medžiagas: akrilą, tušą, akvarelę, pastelę. Mitas, kad vaikams paauglystėje dingsta noras piešti. Niekur jis nedingsta, tik reikia pakeisti pačias piešimo priemones, kurios skirtingoms amžiaus grupėms yra skirtingos. Paauglys, norėdamas išreikšti sa­ve, rinksis grafines priemones –­ pieštuką, tušą, kontrastingą koloritą, nes tai lemia jo amžius –­­ maištaujantis, ieškantis: tarytum darytų savo jausmų eskizą (eskizuojama papras­tai pieštuku, parkeriu, pas­tele...). Paaugliai dažnai nustoja piešti, nes „nebeišeina taip, kaip atrodo" – realistiškai. Jaunatviškas maksimalizmas... Muzikantas, sportininkas kasdien turi repetuoti, sportuoti, kad neprarastų formos, na, o dailės pasaulyje – tas pat. Jei nori rezultato –­ dirbk kasdien... O jei norisi tik save išreikšti –­ tiesiog ieškok priemonių, kaip tai padaryti (tinka viskas: pieštukai, dažai, molis, plastikas, kaštonai, gėlės, žolė, smėlis...). O mokytojas padės tai „suvaldyti", kad jaustum ne tik paties kūrybinio proceso malonumą, bet  ir baigto darbo-kūrinio estetinį grožį..."
Kūrybinio rašymo dirbtuves jaunimo centre „Mes" veda literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė. Jas lanko jau studentiško amžiaus jaunimas. Būna, kad žmogus kūrybingas, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirinko ne humanitarinę specialybę, – o rašyti norisi. Nebūtina pradėti kurti nuo mokyklos –­ kūrybiniai gebėjimai gali atsiskleisti ir žymiai vėliau. Su filologija neturintys nieko bendra dalyviai pasitelkę savo profesines žinias gali sukurti įdomių kūrinių. „Nors dažnas iš jų gana skeptiškai vertina tokią galimybę, nes profesiniai dalykai jiems jau įgrisę, sakau, kad autentika visada „užkabina". Štai meteorologiją studijuojanti Urtė parašė puikų humoristinį vaizdelį apie pirmykštę moterį, stebinčią konvekcinius oro srautus... Ir tai jokiu būdu ne vidutinio lygio ar grafomaniški tekstai. Grafomanams žinių nereikia – jie jaučiasi patys sau tobuli. O į kūrybinio rašymo dirbtuves ateina motyvuoti žmonės, kurie rašo neblogai, tik trūksta šiokių tokių korekcijų: reikėtų padirbėti prie struktūros, stiliaus, išplėtoti veikėjų charakterius, kad nesupanašėtų vienas su kitu. Taip, rašytojai turi savų paslapčių. Bet jomis galima ir reikia dalytis, kad vienumoje kiekvienas netyčia neišrastų dviračio. Fantazijos užteks visiems, o kūrybinio rašymo taisyklės tiesiog padeda tą fantaziją išreikšti taip, kad būtų įdomu skaityti ne tik tau pačiam, bet ir kitiems. Štai teisininkės Laimos Vaigės nuotykių apysaka vaikams „Vaivorykštė, Eolo jūros piratė" gavo Kultūros ministerijos paramą – kūrinį iki 2013-ųjų pabaigos išleis „Edukologijos" leidykla". Dar išskirčiau ir Laimos Vaigės poe­ziją: ji sugeba kalbėti aštriomis visuomenei socialinės atskirties, smurto prieš moteris temomis per poetines metaforas. Lietuvoje stiprūs kūrėjai retai kada būna taip aiškiai socialiai angažuoti. Tačiau Laimos poezija – puikus įrodymas, kad apie skaudžias visuomenines problemas galima kalbėti ir įtaigia menine kalba. Įdomūs filosofiniai Dianos Rebirth (tai slapyvardis) kūrinėliai –­ jai svarbiausia nuotaika, gyvenimo prasmės paieškos. Beje, –­ patikslina Neringa, – dirbtuvėse yra įvairios kūrybos – nuo dominančios „tik saujelę literatūrologų" iki populiariosios literatūros, kurią mėgsta masinis skaitytojas. Stengiuosi išmokyti, kad žanrą atitiktų stilius ir struktūra."
Tiesa, jei kas įsivaizduoja, kad kūrybinio rašymo dirbtuvių dalyviai rašo vietoje – gaus nusivilti: jie kuria namuose. Kelios dienos prieš užsiėmimą vieno kurio nors dalyvio tekstas persiunčiamas kitiems. Į dirbtuves jie ateina pasirengę pasakyti savo nuomonę, pasidalyti įžvalgomis, o autorius klausosi ir priima (arba atmeta) pastabas. „Be to, dar darome ir namų užduotis, kurios padeda, kai ištinka „kūrybinė krizė" – nėra ūpo tęsti pradėtą kūrinį ar imtis naujo, –­ pasakoja Neringa. – Kadangi man labai patinka menų sintezė, parenku ir nusiunčiu dalyviams užsienio ar lietuvių dailininkų paveikslų reprodukcijų, fotografijų ir paprašau per savaitę pagal juos sukurti kokį nors vaizdelį. Taip paaiškėja, kad tas pats paveikslas ar fotografija gali inspiruoti labai skirtingus tekstus."
Taigi jaunimo centre „Mes" lankosi tiek nemotyvuoti, tiek linkę į saviraišką ar net orientuoti į profesionalųjį meną jaunuoliai ir netgi suaugusieji. Tai erdvė, atvira visiems – su polėkiu ir visai be jo, ne skirianti, bet vienijanti.