× Lina Simutytė

 

Patricijos Gudeikaitės eilėraščių rinkinys „kontaktas“ („Kitos knygos“, 2023) – debiutas, išsiskiriantis branda, drąsa, intertekstualumu ir stebinančia poetine išmone. Sudėtingoms asmeninėms patirtims suteikdama Hildegardos von Bingen, Fridos Kahlo, Fernando Pessoos, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ veikėjų, kitų realių bei fikcinių personažų balsus Patricija siekia įžodinti būsenas, kurios iki šiol dažnai lieka anapus kalbos. Pastanga užmegzti kontaktą su pasauliu, kuriame jautiesi svetimas, desperacija, fobijos, paranoja, sadomazochistiniai polinkiai, kafkiškas absurdas ir aistringoms Muhammado Ali kovoms prilygstantis žvėriškas noras prisijaukinti plėšrūnę vidinę Afriką – temos, apie kurias Patriciją kviečiau pasikalbėti.

 

Patricija Gudeikaitė. Aistės Pilkauskaitės nuotrauka

 

Knygos priešlapiai primena stilizuotą burbulinę pakavimo plėvelę. Nors ši medžiaga dažniausiai naudojama norint apsaugoti supakuotus trapius daiktus, rinkinio eilėraščiai sukuria priešingą efektą – jie lakoniški, bet skvarbūs ir aštriabriauniai. Todėl kinta ir simbolinė plėvelės funkcija – tai perspėjimas apie pavojų knygos turiniu įsipjauti. Kokį šalutinį poveikį tavo poezija gali sukelti? 

Už vizualinę pakavimo plėvelės idėją dėkoju dizainerei Kamilei Asadauskaitei. Ji pasiūlė šį sprendimą, kai aptarėme knygoje aktualizuotas izoliacijos, disociatyvumo, depersonalizacijos temas. Apsauginę plėvę, maskuojančią kovai pasirengusio boksininko įniršį (Muhammado Ali prototipas), siejome su atskirties, nutolimo prasmėmis. Apsauginis sluoksnis, be kurio negalėčiau funkcionuoti, lyg ląstelei membrana reikalingas ir man pačiai. Anot mano mylimo rašytojo Williamo S. Burroughso, patyrus absoliučią desperaciją, nebelieka vietos sentimentalumui, aukos pozicijai ir skundams. Eilėraščių skvarbumą ir aštriabriauniškumą siečiau su atsisakymu žaisti literatūrinius žaidimus, konstruoti įmantrias metaforas, kurti poetinį mitą ar antiherojišką pozą. Literatūroje, kaip ir santykiuose su kitais žmonėmis, labiausiai vertinu brutalų nuoširdumą. Jei poezija neįpjauna, nesukausto, nesukrečia, nepriverčia kvestionuoti nusistovėjusių normų ar neįspiria į subinę, neverta jos nei rašyti, nei skaityti. Apie skaitytoją pradėjau galvoti tik dėliodama knygos rankraštį. Norėjau, kad pajustų 7 metus trukusio rašymo proceso svorį, dėl to daug dirbau su knygos struktūra.

 

„Kiekvienas tekstas man yra kaip atskiras, gyvas ir pulsuojantis organizmas – labiau žvėris, negu sekretas“, – tavo citata knygos atvarte, kurią galima interpretuoti kaip įrankį rinkiniui atrakinti. Ar tiki, kad viena iš literatūros funkcijų yra gyvo ryšio kūrimas, net jei toks ryšys ir pavojingas? Jei taip, kokį kontaktą ir su kuo savo tekstais nori užmegzti?

Man literatūra išties tapo būdu suprasti ir analizuoti vidinius procesus, supantį pasaulį, išvedė iš laukinės Afrikos. Kadangi nerašau į stalčių, o poeziją leidžiu ir pristatau visuomenei, neigti, kad grįžtamasis ryšys nesvarbus, būtų veidmainiška ir egocentriška. Tačiau įspūdžiai iš dalyvavimo pirmuosiuose literatūros renginiuose išliko keisti: skaitydama eilėraščius apie didžiausias savo baimes visiškai nepažįstamai auditorijai jaučiausi lyg egzotiškas, lankytojų smalsiai apžiūrinėjamas zoologijos sodo gyvūnas. Ilgainiui tas jausmas išblėso, nes atsirado bendraminčių. Kontaktą su jais vertinu kaip vieną iš grįžtamojo ryšio elementų. Poezija suteikia galimybę įsiskverbti į gilumines būsenas, išvengti small-talkų, empatiškai pažvelgti iš kito perspektyvos. Bendravimas su poetais ir rašytojais, su žmonėmis, prisidėjusiais prie leidybinio knygos proceso, ar net su atsitiktiniais praeiviais atnešė naudingų ir konstruktyvių įžvalgų, gairių, nurodančių, ką dar tekste galėčiau tobulinti. Todėl ir nematomų redaktorių paminėjimas knygoje nėra atsitiktinis. Esminis kontaktas, kurį noriu užmegzti, yra siekis, kad skaitydamas žmogus nesijaustų izoliuotas ir nerepresuotų tamsių vidinių patirčių. Kaip tik norėčiau, kad skaitytojas žvelgtų joms tiesiai į akis, net jei tos patirtys ir žvėriškos. Jeigu man pavyko prisijaukinti Afriką, galbūt pavyks ir skaitytojui.

 

Pirmąją knygą rašei septynerius metus. Kokius atrankos kriterijus turėjo atitikti eilėraščiai, kad būtų įtraukti į rankraštį?

Svarbiausias kriterijus buvo rinkinio išbaigtumas, kiekvieno eilėraščio ar jų ciklų įsiliejimas į knygos visumą. Daugybės net prieš tai kultūrinėje spaudoje skelbtų tekstų nusprendžiau neįtraukti. Knygos struktūra man buvo tikras intelektualinis rebusas. Planavau, kad keturi skyriai galėtų būtų skaitomi kaip keturios atskiros knygos, nors kartu juos norėjau susieti vidinėmis jungtimis, siužetiškumu. Knygos sudarymas priminė alcheminį kristalizavimo procesą – siekiau atsisakyti tuščiažodžiavimo ir visko, kas nepakankamai įgyvendina sumanymą. Nebijojau braukyti. Tai atlikti padėjo ir knygos redaktoriai Dainius Gintalas bei Aira Niauronytė. Esu išprotėjusi dėl poezijos struktūros, vadovaujuosi Aldouso Huxley’o nuostata, kad žodžiai turi būti kaip rentgeno spinduliai: tinkamai panaudoti, jie tikrai gali perverti. Todėl siekiau apmąstyti skyrių eiliškumą, skyrybą, eilėraščius skaitydavau garsiai bandydama pajausti tekstų pauzes, ritmo intensyvumą. 

 

Rašai ne tik poeziją, bet ir recenzijas. Esi vienintelė mano pažįstama poetė, nebaigusi nei literatūros, nei jokių kitų universitetinių studijų, tačiau stebini kontekstų išmanymu, apsiskaitymu. Kodėl nusprendei nestudijuoti? Juk toks pasirinkimas, kaip ir individualus mokymasis, kai neprivalai niekam oficialiai atsiskaityti, reikalauja dar daugiau disciplinos. 

Buvau įstojusi į universitetą, trumpai studijavau anglų filologiją. Paūmėjus ligai, mokslus nutraukiau. Bakalauro studijas prisimenu kaip monotonišką ir nykų laikotarpį. Erzino nuolat primetamas generalizuotas tekstų aiškinimas. Prisimenu, kaip vienoje paskaitoje analizuojant Charlesą Dickensą, nuobodžiaudama žiūrėjau pro langą ir svarsčiau, ką čia veikiu. Supratau, jog filologijos studijos vargu ar užtikrins finansinį stabilumą (vertėjos darbas man netinka), o siekti akademinės karjeros neketinau. Suvokiau, kad sterili universiteto aplinka man niekaip nepadės ir kuriant – jaučiausi kaip saugiame intelektualiniame šiltnamyje, mažai kuo susijusiame su realybe. Tai paskatino rinktis profesines floristikos studijas. Tačiau ateityje planuoju studijuoti ir universitete. Tik gerai žinau, kad tai nebus filologija. Dabar domiuosi teatru, svarstau apie šios krypties studijas. O be disciplinos apskritai neįmanoma nieko sukurti. Įkvėpimas yra romantizmo poetų išmonė. Tikiu idėjomis, patiriu ir kūrybinių nušvitimų, tačiau, jei prie kompiuterio kasdien neprisėdu bent trims valandoms, viskas lieka tik mano vaizduotėje. Manau, atsiskaityti visada pirmiausia turi sau pačiam. Esu sau pakankamai reikli, tad to pakanka rezultatui pasiekti.

 

Poezijoje apie sudėtingas būsenas kalbi ne iš asmeninės perspektyvos, o intertekstualiai, įsikūnydama į kitus (-as). Knygos skyriuje „persona non grata“ kalbama iš Fridos Kahlo, Hildegardos von Bingen, Fernando Pessoos, Ričardo Gavelio personažų perspektyvos. Kuo literatūroje tau simpatiškas kaukės motyvas?

Vienuose skaitymuose nepažįstama moteris paklausė, kuo vadovaujuosi rašydama asmenybių ciklus. Norėjau intelektualiai pasvarstyti apie kultūrinį kontekstą, bet atsakymas išėjo daug paprastesnis ir nuoširdesnis. Toms asmenybėms jaučiu didžiulį artumą. Perfrazuojant R. Gavelį, jie yra mano vidiniai gyventojai. Psichika – sudėtinga ir daugiasluoksnė, joje išsitekti gali ir kankinė Hildegarda, ir maištingoji Frida, ir destruktyviai fatališka Lolita. Rašydama šį skyrių pati jaučiausi neturinti stabilios savasties, nesupratau, kas esu. Buvau, kaip tiksliai pastebi literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, „ir auka, ir žudikas“. Todėl tuo metu įsikūnyti į kitą atrodė vienintelis būdas išgyventi. Tiesa, jį taikiau tik literatūroje. Be to, aprašyti menininkai jau mirę, tapę kultiniai. Todėl susikūriau asmenines Fridos ar Hildegardos versijas. Realias asmenybes ar fikcinius R. Gavelio personažus stengiausi atskleisti kaip žmogiškus, pažeidžiamus, išgyvenančius neviltį. Vengiau juos romantizuoti, aukštinti ar vaizduoti kaip sektinus pavyzdžius. Paradoksalu, bet naudodama teatrinę kaukę labiausiai siekiau autentiškumo.

 

Virginija taip pat pastebi, kad tavo eilėraščių galia išryškėja pastangoje kurti literatūrą, kuri nugali tikrovę, kasdienę logiką, racionalumą. „Šiaurės Atėnuose“ skelbtoje esė „mažosios psichozės“ aprašei savo patirtis, susijusias su psichikos sutrikimu. Ar literatūra – vienas iš būdų sveikti? Juk rašant su sudėtinga realybe kaskart susiduri iš naujo.

Būdų sveikti yra įvairių, todėl nesinori absoliutinti, tačiau mano atveju literatūra tikrai buvo vienas jų. Toje esė minėjau, kad rašydama atgaunu kontrolę ir pagaliau pati galiu tampyti slidžius marionetės siūlus. Turint šizoafektinį sutrikimą bet kada gali prarasti kontrolę, didžiosios dalies simptomų racio­naliai nepaaiškinsi, todėl rašymas iš dalies sukuria atgaunamos kontrolės pojūtį. Visada norisi logiško paaiškinimo, kas su tavimi vyksta, bet dažniausiai jo nėra, tik skirtingos interpretacijos. Jausdavausi tarsi užstrigusi ankštame hermeneutiniame rate – tai atsispindi ir mano kūryboje, ypač eilėraštyje „hell rides“. Tiesa, rašydama patirtas būsenas išgyvenu ir vėl, todėl rašydavau emocijoms atslūgus. Taip literatūra tapo forma analizuoti patirtis, geriau jas suprasti. Nenorėjau, kad knyga virstų vien psichiat­rinio kodo pažymėta ligos istorija, siekiau universalumo. Džiaugiuosi, kai mano poezija vadinama konfesine, nes be ligos patirčių daugelio tekstų nebūtų. Nors liga iš manęs daug atėmė, vertinu jos suteiktą patirtį, formavusią mano asmenybę, įgytą brandą. Prisimenu mėgstamas JAV poetes Sylvią Plath ir Anne Sexton. Ne paslaptis, abi kentėjo nuo sudėtingų psichinių sutrikimų. Vis dėlto klausydamasi, kaip dusliu balsu S. Plath skaito tekstą apie tėvažudystės troškimą, kurį susieja su Holokaustu bei autoritarinėmis galios pozicijomis, svarstau, kad tikriausiai iš to ir kyla šios poetės kūrinių įtaigumas. Ji neapsiriboja vien savo patirtimis, bet kartu apmąsto vieną siaubingiausių XX a. tragedijų. Autoriams remtis vien asmeniniais išgyvenimais yra toksiška – lengva užstrigti narcizistiniame labirinte. 

 

Debiutuojantys poetai sudėtingus išgyvenimus dažnai romantizuoja įsivaizduodami, kad tai, kas tamsu, – savaime gilu ir unikalu. Tavo debiutas išsiskiria gebėjimu apie ribines būsenas kalbėti brandžiai, intelektualiai. Eilėraščiams netrūksta ironijos, net juodojo humoro elementų, primenančių Franzo Kafkos, Daniilo Charmso siužetus: „tik keli menki bakstelėjimai!“ (p. 35); „dabar esu pragare – viva la vida!“ (p. 35); „[F. Pessoą] palaikė / – disocia­tyvia asmenybe – / jis užpyko / ir įkandęs psichiatrui / į ranką / iššoko pro langą / rėkdamas – / „čia ne aš“ (p. 45). Kaip pavyksta derinti tokius skirtingus registrus? 

Pastebėjau romantizavimo tendenciją. Visgi tikiu, kad iš šios fazės išaugama, nes paauglystėje taip pat ją išgyvenau. Tamsa tekste turi būti motyvuota ir pagrįsta – kitaip ji tampa beverte dekoracija. Kančia savaime nėra unikali, skirtingu intensyvumu ją patiria dauguma. Auditorija iškart pajunta, kada autorius nuoširdus, o kada imituoja. Džiaugiuosi, kad paminėjai ironiją ir juodąjį humorą – skaitytojai dažnai to nepastebi. Juodasis humoras man gyvybiškai svarbus, nes į absurdiškas situacijas leidžia pažvelgti iš tragikomiškos perspektyvos, išlaikyti sveiką protą. Gyvenimas dinamiškas, susidedantis iš pakilimų ir nuopuolių, o sąmojis ir saviironija įneša kritinio mąstymo. F. Pessoos ciklo eilėraštį rašiau kaip pokštą. „Nerimo knyga“ erzino perdėtu dramatiškumu ir abstraktumu, o štai literatūrinis F. Pessoos asmenybių skilimas – domino. Rašydama ciklą svarsčiau, kaip šią problemą išspręsti. Galiausiai sumaniau pasišaipyti iš egzaltuotos F. Pessoos kančios: kalbėdamasis su savo sukurtu antrininku, jis miršta prarijęs žiurkę, su savimi žaidžia pokerį kontempliuodamas pasaulio absurdiškumą, kambaryje gaudo muses. Mano eilėraštyje su realiu pasauliu F. Pessoa paradoksaliai susiduria patekęs į psichiatrijos ligoninę. Bet, kaip būdinga vengiančio tipo asmenybei, jis pabėga iššokęs pro langą. Derinti skirtingus registrus kursto azartas, o rašyti eilėraščius su juodojo humoro elementais man yra savotiškas pasilinksminimas.   

 

Savo eilėraščius pristatai ne tik kaip literatūros renginių dalyvė – pati tokius renginius organizuoji. Vasarą Vilniaus literatų namuose vykusiame poetiniame performanse „hell rides“ derėjo skirtingos disciplinos: tavo skaitomą poeziją lydėjo Saulės Paulikaitės japoniškas buto šokis ir eksperimentinė Ugnės Makselytės muzika. Ką poezijai suteikia performatyvumas?

Visada domėjausi tarpdiscipliniškumu ir performatyviu poezijos atlikimu. Literatūriniuose renginiuose pastebiu daug oficialumo, monotonijos, šabloniškumo ir perdėtos pompastikos. Tinkamas poezijos pristatymas man yra toks pat svarbus, kaip ir jos rašymas. Žinoma, ne visada tai pavyksta – iki šiol patiriu viešumo baimę, bet stengiuosi ją įveikti. Analizuoju kitų poetų skaitymus, atkreipiu dėmesį į dikciją, tempą, tekstus susikirčiuoju. Performansas „hell rides“ buvo puiki patirtis: su menininkėmis diskutavome, kaip teksto provokuojamas emocijas perteikti minimalistiniais muzikiniais garsais ir kūniškomis buto šokio išraiškomis. Projektas praturtino mane, kaip autorę, leisdamas prisiliesti prie neliteratūrinio teksto aiškinimo. Buvo įdomu išgirsti Saulės ir Ugnės interpretacijas, suprasti, kaip skirtingai jos suvokia tekstą. Poezijos jungtis su kitomis meno formomis buvo organiška, nes mano tekstai taip pat yra kitų meno formų paveikti: rašydama klausydavausi H. von Bingen kompozicijų, analizuodavau F. Kahlo portretų detales. Mėgstu kinematografinius, dramaturginius elementus – juos pasitelkiau rašydama eilėraščių ciklus.  

 

Viename interviu citavai Arthurą Rimbaud, teigusį „aš esu kitas“. Jei rašymas yra savotiškas kontakto su kitomis asmenybėmis kūrimas, ar tau svarbi kuriančiųjų bendruomenė? O gal tarp literatų tebesijauti autsaidere, panašia į eilėraštyje „Henry Darger“ aprašytą subjektą: „nesuprantu jų kalbos – / bet vis tiek pasirenku būti – / skrodžiama – / jų išsiplėtusių vyzdžių“?

Tarsi eilėraščio „Henry Darger“ subjektas jaučiuosi dažnai. Skirtingais gyvenimo etapais bandžiau priklausyti įvairioms bendruomenėms, bet nė vienoje nesijaučiau gerai. Tai nebūtinai yra bendruomenių kaltė: esu gana introvertiška, vertinu savo kūrybinę ir asmeninę autonomiją. Kita vertus, branginu sutiktus literatūrinės bendruomenės žmones. Galbūt ši patirtis tik mano, bet empatijos ir konstruktyvaus vieni kitų kūrybos vertinimo labiausiai pasigendu tarp jaunųjų literatų.

 

„Afrika – paskutinis knygos skyrius, kurio epigrafe cituoji režisierių Pierą Paolo Pasolinį: „Afrika! Mano vienintelė išeitis.“ Nepaisant to, Afrika ir toliau lieka pavojinga, plėšri, laukinė. Paskutinis skyriaus eilėraštis „eskapizmas“ baigiasi eilutėmis: „mano Afrika / juoda lyg degutas – / vienintelis prieglobstis / aš vaikštau keturiomis – / esu savo genties vadas.“ Skaitytojui sufleruoji, kad tikroji išeitis yra ne išorinio, bet vidinio pasaulio prisijaukinimas: „mano Afrika / keturios sienos.“ Tačiau ar įmanoma prisijaukinti pragarą?

Vidinės Afrikos prisijaukinimas buvo ilgas ir daug pareikalavęs procesas. Šiame skyriuje bandžiau aprašyti suvokimą, kad vidinė Afrika gali sužvėrėti net prijaukinta, mėginau pabrėžti šio paradokso cik­liškumą. Kita vertus, detaliai ją išmėsinėjus dingsta paralyžiuojanti baimė – sužinai, kaip su ja tvarkytis, nebekreipi dėmesio į visuomenės primestus standartus. Susitaikymas su esama padėtimi yra esminis sveikimo ženklas. Eilėraštyje „eskapizmas“ rašiau apie iliuzijų, apgaulės ir narcizistinio ego griūtį. Aišku, visi šie procesai nebūtų įvykę be kitų žmonių pagalbos: man pasisekė sutikti profesionalius ir empatiškus gydytojus, jaučiau nuolatinį šeimos ir artimų draugų palaikymą, tikėjimą mano veikla. Atsakinėdama į tavo klausimus klausiausi P. J. Harvey, dabar prasidėjo daina „Meet Ze Monsta“. Atlikėjos žodžiais noriu pridurti: „see it coming / at my head / i’m not running / i’m not scared“ („jaučiu tai artėjant / link manęs / nebėgu / nebijau“).  

 

 

Literatūrinis Linos Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.