Sergejus Kanovičius šiuo metu gyvena Briuselyje, turi Lietuvos ir Izraelio pilietybes. Poetas, visuomenės veikėjas dalijasi mintimis apie žydų istorijos ir tautiškumo, lietuviškumo sampratą. Susirašinėjo Deimantė Daugintytė.
Augote kultūros aplinkoje: mama – literatūros redaktorė, tėvas – rašytojas. Kokios vertybės buvo diegiamos, kas buvo Jūsų autoritetai?
Didžiausi mano autoritetai buvo ir yra mano Tėvai bei mano seneliai. Manau, kad didžiausia vertybė, kurią įdiegė Tėvai, buvo niekada jokioms aplinkybėms esant nemeluoti, jie, savo ruožtu, tą bruožą paveldėjo iš savo tėvų. Galbūt todėl net metams bėgant, išlikau perdėm kategoriškas ir nepakantus bet kokiai melo formai – stengiuosi kuo mažiau bendrauti su tais, kuriuos laikau nenuoširdžiais, mėgstu vaidybą – kine ir teatre, bet ne gyvenime. Savaime suprantama, kad namuose, kuriuose vienas žmogus yra rašytojas, o kitas – literatūros redaktorius, menui ir knygoms skirta labai daug dėmesio. Kita vertus, užaugau rašytojų namų kieme – 30 butų. Juose – gyvi klasikai, konjunktūros nepripažinti klasikai, būsimi būsimų konjunktūrų klasikai, rašytojai, literatūros kritikai, dailininkai. Labiausiai paplitęs reiškinys po žaidimų slėpynėmis buvo knygų mainai – mes, rašytojų vaikai, nuolatos jomis keisdavomės.