Slavoj Žižek. Mano Uhano svajonės

Apie koronaviruso epidemiją jau nemažai prirašyta, tad ką dar galėčiau pridurti nebūdamas šios srities specialistas ir turėdamas ribotą prieigą prie informacijos? Vis dėlto vertėtų paklausti: kur baigiasi informacija ir prasideda ideologija?

Pirmoji akivaizdi mįslė: kodėl mums taip rūpi būtent šis virusas, kai pasaulyje esama gerokai baisesnių epidemijų ir tūkstančiai žmonių kasdien miršta nuo įvairių užkrečiamųjų ligų? Nebūtina priminti 1918–1920 m. siautėjusios pandemijos, pramintos ispaniškuoju gripu ir nusinešusios 50 mln. žmonių gyvybes. Šį sezoną gripu susirgo apie 15 mln. amerikiečių: 140 tūkst. paguldyta į ligoninę, per 8,2 tūkst. mirė.

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys

 

Akivaizdu, tai susiję su rasistine paranoja: prisiminkite visus tuos pramanus apie murzinas kinų senutes iš Uhano, gyvoms gyvatėms diriančias odą ar iš šikšnosparnių gaminančias viralus... Dabar Kinijos didmiesčiai yra, ko gero, saugiausia vieta pasaulyje.

Bet esama ir gerokai didesnio paradokso: kuo glaudžiau mūsų pasaulis susisiejęs, tuo lengviau lokali problema gali išprovokuoti globalią baimę ir pagaliau katastrofą. 2010-ųjų pavasarį po ne itin stipraus ugnikalnio išsiveržimo vienoje Islandijos salų susidarė debesis – mažytis sutrikimas sudėtingame gyvenimo Žemėje mechanizme. Debesis paralyžiavo oro eismą didžiojoje Europos dalyje ir tapo savotišku priminimu, jog žmonija, nepaisant gamtą keičiančios veiklos, tėra viena iš daugelio planetoje egzistuojančių gyvybės formų.

Katastrofišką tokio nežymaus įvykio socialinį-ekonominį poveikį lemia mūsų technologijų vystymasis (kelionės lėktuvu) – prieš gerą šimtmetį toks ugnikalnio išsiveržimas nebūtų pastebėtas. Technologijų vystymasis vis labiau leidžia nepriklausyti nuo gamtos, kita vertus, daro mus itin priklausomus nuo gamtos kaprizų. Tas pats pasakytina apie koronaviruso plitimą: jei virusas būtų ėmęs plisti dar iki Dengo Xiapingo reformų, greičiausiai nieko nebūtume apie jį sužinoję.

Taigi kaip kovoti su virusu, besidauginančiu keista nematoma parazitinės gyvybės forma – vaiduokliu (gyvu numirėliu), kurio veikimo principas iš esmės tiksliai nežinomas? Būtent nežinojimas kelia paniką: o jei virusas nenuspėjamai mutuos sukeldamas pačią tikriausią visuotinę katastrofą?

Štai mano asmeninė paranoja: ar kartais valdžios rodoma panika (nepaisant to, kad realūs padariniai iki šiol gana nežymūs) nekyla dėl to, kad valdantieji žino (ar įtaria) apie galimą mutaciją, bet nusprendė informacijos neviešinti norėdami išvengti masinės sumaišties ir neramumų?

Viena aišku: izoliacija, naujos sienos ir karantinai problemos neišspręs. Reikia visapusiško solidarumo ir globaliai koordinuotų veiksmų, kitokios formos to, kas kadaise vadinta komunizmu. Jei nedirbsime šia kryptimi, dabartinis Uhanas gali virsti mūsų ateities miesto vaizdiniu.

Daugybė distopijų jau vaizdavo panašią ateitį, kai daugiausia sėdima užsidarius namie, dirbama kompiuteriu, bendraujama per vaizdo konferencijas, mankštinamasi ant įrenginio kampe, retkarčiais masturbuojamasi priešais ekraną, rodantį hardkorines sekso scenas, užsisakoma maisto į namus ir t. t.

Tokia košmariška vizija vis dėlto siūlo netikėtai išlaisvinančią perspektyvą. Turiu prisipažinti, per pastarąsias dienas pagavau save svajojantį apsilankyti Uhane. Vaikštinėjantį pusiau apleistomis gatvėmis viename megapolių – įprastai judrus cent­ras primena miestą vaiduoklį, praviros krautuvės be klientų, vienas kitas vienišas praeivis ar mašina, baltas kaukes dėvintys žmonės, – argi tai neprimena nebevartojančio ir su savimi susitaikiusio pasaulio vaizdinio?

Melancholiškas ištuštėjusių Šanchajaus ar Honkongo plačių gatvių grožis man primena senus post­apokaliptinius filmus. „Paplūdimyje“ (1959) vaizduojamas miestas, kurio dalis gyventojų sunaikinta – jokių įspūdingų griuvėsių, vien pasaulis, kurio ranka nebepasieksi... Net baltos kaukės, dėvimos retų praeivių, suteikia trokštamą anonimiškumą ir išsivadavimą nuo socialinės įtampos būti atpažintiems.

Daugelis mūsų pamena studentų situacionistų iš Strasbūro manifestą 1966 m.: „Vivre sans temps mort, jouir sans entraves“ – gyventi be mirusio laiko (ne tuščiai), mėgautis be pančių. Jei Freudas ir Lacanas mus ko ir išmokė, tai supratimo, kad tokia formuluotė (pagrindinis superego įsakymas, mat, Lacanas vykusiai įrodė, superego iš esmės yra pozityvus įsakymas mėgautis, o ne negatyvus ko nors draudimo veiksmas) yra tobulas katastrofos receptas: siekis užpildyti kiekvieną mums skirto laiko akimirką neišvengiamai baigiasi dusinančia monotonija.

Miręs laikas – atsitraukimo momentai, arba tai, ką senovės mistikai vadino Gelassenheit, romumu, – nepaprastai svarbus mūsų gyvenimiškai patirčiai. Galbūt verta tikėtis vienos nenuspėjamų koronaviruso karantino Kinijos miestuose pasekmių, kai dalis žmonių, pasitelkę mirusį laiką, išsilaisvins iš beprotiško rit­mo ir permąstys savo padėties (be)prasmybę.

Puikiai suprantu, jog viešai išsakydamas tokias savo mintis rizikuoju – ar kenčiančioms aukoms iš saugios išorinės perspektyvos neskiriu tam tikros gilesnės ir autentiškesnės įžvalgos, taip ciniškai įteisindamas jų kančią? Kuomet kaukę dėvintis Uhano pilietis traukia ieškoti maisto ar vaistų, jo ar jos galvoje vargu ar sukasi antivartotojiškos mintys – veikiau panika, pyktis ir baimė. Tiesiog noriu pasakyti, kad net siaubingi įvykiai gali turėti nenuspėjamai teigiamų pasekmių.

Italų istorikas Carlo Ginzburgas pasiūlė įvardyti gėdą dėl savo šalies, o ne meilę, tikruoju su ja rišančiu saitu. Galbūt dalis izraeliečių atras savyje drąsos susigėsti dėl Netanyahu ir Trumpo vardu vykdomos politikos – savaime suprantama, ne dėl to, kad yra žydai, o priešingai, dėl to, ką Vakarų Krante Izrae­lio vyriausybė padarė neįkainojamam judaizmo palikimui. Galbūt dalis britų atras savyje drąsos susigėsti dėl ideologinių svajonių, atvedusių prie breksito.

Tačiau Uhano gyventojams šiandien ne laikas jausti gėdą ir pažeminimą, dabar laikas ieškoti savyje drąsos ir kantriai kovoti už išlikimą. Vieninteliai kinai, privalantys jausti gėdą, yra tie, kurie, viešai sumenkinę epidemijos grėsmę, patys ėmė perdėtai saugotis, elgdamiesi kaip sovietų funkcionieriai dėl Černobylio, viešai pareiškę, neva jokio pavojaus nėra, ir paskubomis evakavę savo šeimas. Arba kaip didžiųjų įmonių vadovai, viešai neigiantys visuotinį atšilimą, bet jau nusipirkę namus Naujojoje Zelandijoje arba pasistatę išlikimo bunkerius Uoliniuose kalnuose.

Galbūt visuomenės pasipiktinimas dėl tokio dvilypio elgesio (jau verčiantis valdančiuosius žadėti skaid­rumą) Kinijoje pastūmės naujo teigiamo politinio poslinkio link.

Šiandien visame pasaulyje tesigėdija tie, kurie tik ir mąsto, kaip uždaryti kinus į karantiną.


Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė
„Welt“, 2020 m. sausio 22 d.