Jau kelinti metai iš eilės man kelia nerimą tai, kas vyksta lietuviškoje televizinėje žiniasklaidoje, ypač jos žiūrimiausiose informacinėse laidose prasidėjus kokiai nors visuomeninei krizei – pandemijai ar karui. Nors jų tikslas – informuoti visuomenę, bet už jo nuolat prasišviečia siekis suformuoti, primesti vienareikšmį visuomenės požiūrį į tai, kas vyksta. Apskritai mūsų žiniasklaida, taip pat socialiniai tinklai, kuriuose žmonės buriasi į savotiškus gerbėjų, bendraminčių, bendraskonių klubus, vis labiau pratina mus prie vienbalsio pasaulio suvokimo. Jame veikia vienareikšmės tiesos, vienas teisingas požiūris, kuris niekaip neargumentuojamas, nes nėra reikalo to daryti, kadangi jam prieštaraujantys tiesiog lieka už kadro. Kitaip manantys – tai tik tie, kurie suklaidinti melagienų, arba tie, kurie tarnauja priešiškoms valstybėms. Visi kiti galvoja daugmaž vienodai (ir) teisingai. Jie galvoja taip, kaip kalba autoritetingiausi politikai, ir tai, kas dominuoja žiniasklaidoje. Užtat visos viešos medijinės diskusijos dažniausiai – tik dėl detalių, o ne iš pagrindų. Užtat kasdienybėje radikaliai kitokį požiūrį mes iš karto atmetam, jo nė nesiklausom, nesileidžiam į svarsymus. Tikrovėje skirtingi pasaulio matymai neabejotinai egzistuoja, bet tik kaip monados: greta vienas kito, o ne sankirtoje vienas su kitu. Beveik nėra jokios terpės, kurioje jie sueitų į atvirą konfrontaciją, konfliktą, priešpriešą. Tikrų diskusijų Lietuvoje nebelikę niekur – ne tik mūsų žiniasklaidoje, bet ir mokslo pasaulyje (mokslinėse konferencijose jau seniai niekas nebediskutuoja), švietime (kas mokykloje moko diskutuoti, o ne pateikti „teisingus atsakymus“ į mokytojo keliamus klausimus? Kartą auditorijoje dėstytojui uždavus klausimą, vienas studentas prisipažino: mes negalime atspėti, kokio atsakymo jūs tikitės).

 

Pianistas Lenkijos–Ukrainos pasienyje. Ivano „Grozny“ Compasso nuotrauka

 

Paradoksalu, bet šitaip vis labiau panašėjam į tuos, kuriuos laikom savo priešais. Įsivaizduojam, kad tik autoritarinėse ar totalitarinėse valstybėse veikia propaganda, bet nepastebim, kad švelnioji ar užslėpta propaganda veikia ir pas mus, ir mes patys tampame jos įrankiais. Viešojoje erdvėje mums kasdien įkyriai kartojamos tos pačios formuluotės, teiginiai, kurie virsta neva savaime suprantamomis, nekvestio­nuotinomis tiesomis, o tada mes jas kartojame vieni kitiems. Šiuolaikinės medijos kaip niekad palankios itin plačiu mastu bei intensyvumu skleistis unifikuojančiam mąstymui, unifikuoto, vienareikšmio pasaulio vizijai. Tose Vakarų šalyse, kur diskusijos, debatai ne vieną šimtmetį yra neatsiejama kultūros dalis, kur pati visuomenė ne vieną dešimtmetį yra itin heterogeniška (socialiniu, tautiniu, religiniu aspektu) ir pripratusi prie nuolatinių konfliktų, unifikacija sulaukia pasipriešinimo. Tačiau postsovietinės šalys tam neturi jokio imuniteto.

Sakysite, kad perdedu, sutirštinu, painioju dalykus? Kur argumentai?

Vienas iš argumentų – tai mūsų visuomenėje vis dažniau pasirodantis kitokios, nepriimtinos, skandalingos nuomonės atmetimo būdas, skelbiant ją pavojinga, nes ji pasitarnaus ar net jau tarnauja rusiškai propagandai. Įdomiausia, kad lygiai taip pat, kone tais pačiais žodžiais sovietmečiu būdavo atmetami visi vienbalsės Tiesos neatitinkantys požiūriai? Tada būdavo sakoma: ši mintis (idėja, požiūris, tekstas) ne šiaip klaidinga, ji pavojinga, nes pasitarnaus (ar net jau tarnauja) buržuazinių Vakarų propagandai, skelbiančiai melą apie mūsų valstybę. Turime daryti viską, kad mūsų šalyje tokioms mintims neatsirastų vietos. Tas pats sakoma ir dabartinėje Rusijoje.

Tie, kurie taip sako, teisūs dėl vieno: idėjos turi būti vertinamos ne tik žinojimo požiūriu, t. y. ne tik pagal teisingumo ir klaidingumo kriterijus; jos turi būti vertinamos ir galios požiūriu, nes, kaip mokė Nietzsche, o paskui jį Foucault, nėra grynų idėjų, už kiekvienos slypi vienokia ar kitokia (politinė) galia: „...už bet kokio žinojimo, už bet kokio pažinimo vyksta galios kova“, – teigia Foucault savo paskaitose „Tiesa ir teisinės formos“ (p. 102). Idėjomis galima paveikti tikrovę, tad jos kovoja viena su kita dėl vienokios ar kitokios įtakos tikrovei. Ir kaip tik dėl to kai kurios iš jų skelbiamos pavojingomis, atmetamos, o kai kur imamos drausti. Totalitarinėse ar autoritarinėse valstybėse, funkcionuojančiose pagal disciplinarinį režimą, draudžiama viskas, kas nėra leidžiama, o leidžiama tik tai, kas atitinka vienbalsę Tiesą, dogmą, – visa kita, kad ir kas tai būtų, draudžiama, nes neva gali pakenkti, jei tuo pasinaudos priešas. Demokratinėse valstybėse – bent jau iš principo – idėjų sferoje leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Tiesa, nėra leidžiama skleisti bet kokias idėjas, čia taip pat esama draudimų. Nors ir skelbiama nuomonės bei požiūrių laisvė, draudžiama kurstyti neapykantą, priešiškumą asmenims, grupėms, bendruomenėms. Būtent tokios idėjos laikomos pavojingomis, manant, kad jos skatina pereiti nuo žodžių prie veiksmų: nuo neapykantos kalbos prie neapykantos realizavimo veiksmais. Mūsų dienomis mūsų šalyje šis draudimas įgavo dar vieną specifikaciją: draudžiama kurstyti, propaguoti karą. Tad vakarietiškoje demokratinėje visuomenėje vengiama visko, kas pavirstų tarpasmenine, tarpgrupine, tarpbendruomenine prievarta, kova, karu, eksterminacija. Tačiau tai netampa draudimu kovoti idėjų, nuomonių, požiūrių ringe, nes tokia kova – pats demokratinės visuomenės pagrindas.

Kas gi nutinka mūsų postsovietiniuose kraštuose? Kadangi jie demokratiniai, žinoma, niekur viešai nedraudžiama skelbti nuomonę, besiskiriančią nuo dominuojančios. Tačiau pamažu paslapčia imamas ugdyti nepakantumas kitokiam galimam požiūriui. Tai nėra neapykanta, tai tik nepakantumas, tačiau jis vis labiau plinta nelyginant koks užkrėtimas. Šį reiškinį, kurį pastebiu ypač suintensyvėjus kritiniais – pandemijos, karo – laikais ir kuris man vis labiau kelia nerimą, nusakyčiau taip: tai sensus communis virtimas visuotiniu moraliniu imperatyvu. Visais laikais sensus communis – bendra nuomonė, visuotinai paplitusios pažiūros, nuostatos, įsitikinimai – funkcionavo kaip savaime suprantamas, „natūralus“, akivaizdus, aiškus dalykas bet kokiam kvailiui, užtat siejamas su sveiku protu. Tačiau tam tikrose visuomenėse ar tam tikru metu jis įgauna imperatyvumo statusą. Kitaip galvojantis – ne šiaip klystantis, jis – amoralus, smerktinas, pavojingas visuomenei. Kaipgi pasireiškia nepakantumas kitokiam požiūriui?

Visų pirma, kaip niekada iki šiol nuolat bet kokia proga akcentuojama „vienybė“ laikant ją absoliučia neginčijama verte. Ji pirmiausia suprantama kaip paklusnumas valdžios keliamiems reikalavimams, o paklusnumas vadinamas sąmoningumu. Tai nauja sąmoningumo samprata, eksplicitiškai suformuluota pandemijos pradžioje, nors, tikėtina, gyvavusi gerokai iki tol. Taip ugdomas valdžios įvedamai tvarkai besąlygiškai paklūstančio piliečio vaizdinys. Jei prieštarauji, nesutinki, vadinasi, esi visuomenės priešas (disciplinarinėje visuomenėje nusikaltėlis yra ne šiaip pažeidėjas, jis – visuomenės priešas). Ar bereikia stebėtis, kad lietuvių visuomenėje (ne tik valdžioje) jau seniai kreivai žiūrima į visokius protestuotojus, mitinguotojus, nesvarbu, ar jie būtų smulkieji verslininkai, ar gydytojai, mokytojai (pastarieji netgi imami gėdinti, kaip drįsta imtis visokių radikalių protesto formų, užuot rodę „gerą pavyzdį“), ar LGBT+ teisių gynėjai, „antivakseriai“. Atitinkamai bet koks kitoks požiūris traktuojamas kaip „visuomenės susipriešinimo“ kurstymas.

Anaiptol nesu prieš vienybę. Vienybė kaip visuomenės kooperavimasis pačių žmonių iniciatyva (o ne valdžios liepimas vienytis) siekiant kam nors pagelbėti, ką nors kartu sukurti, įsteigti ar pan. gali atnešti puikių rezultatų. Tačiau jei vienybe dangstomas nepakantumas kitokiam galimam požiūriui – čia jau matau pavojų. Kadangi visuomeninis būvis negali funkcionuoti be kovos (kai kurių visuomenės teoretikų manymu, ji – nuolatinė ir sudaro visuomenės esmę). Tačiau ne kiekviena kova – tai karas, kurio pagrindinis tikslas – priešininko fizinis sunaikinimas arba pavergimas. Kova gali vykti kaip varžymasis, rungtyniavimas laikantis tam tikrų taisyklių. Taip funkcionuoja įvairiausi žaidimai, taip pat ir sportiniai, arba žodinė, idėjinė kova. O štai bet kokios kovos, susipriešinimo, konfrontacijos traktavimas kaip savaiminio blogio ir yra didysis demokratinės visuomenės pavojus, slaptas ją graužiantis ideologinis vėžys.

Kai retrospektyviai kalbama apie prarastą vienybę, neva buvusią pandemijos pradžioje, kyla klausimas: kas už jos slypėjo? Ar kartais ne baimė dėl savo saugumo? Ar nėra taip, kad didmiesčių žmonės klusniai vykdė raginimus neiti iš namų paprasčiausiai todėl, kad informacinės žiniasklaidos buvo nuolat gąsdinami, kad susidūrė su iki tol nematytu negirdėtu ir nematomu negirdimu „priešu“ (būtent taip buvo pristatomas virusas)? O baimei praėjus neliko ir klusnumo, ėmė vis labiau girdėtis prieštaraujantys, abejojantys, nepaklusnūs balsai. Bet ar tai reiškia, kad neliko „sąmoningumo“? Jei būti sąmoningam – tai ne aklai klausyti paliepimų, o kelti klausimus, abejoti, svarstyti, siekti suprasti, tuomet sąmoningumas niekur neprapuolė, veikiau priešingai, praėjus baimei, jis vėl išryškėjo. Ir visuomenė sugrįžo į savo normalų būvį – skirtingų, susikertančių, prieštaraujančių požiūrių bei kovos už tą požiūrį būvį.

Ir gerai, kad iškilo „antivakseriai“. Nepritariu jiems, bet ir nemanau, kad jų požiūris neturi jokios teisės egzistuoti. Šie žmonės visą laiką gyveno greta mūsų, tik neturėjo progos viešai pasireikšti, užtat mes beveik nieko apie juos nežinojom. O dabar sužinojome, kad tokie žmonės egzistuoja, kad jų nėra taip jau mažai, kad jie turi savo pasaulėžiūrą, vertybes. Ar jie pavojingi likusiai visuomenei? Kol jų mažuma – ne. Jeigu jų daugės, pavojus iškils, bet jie patys į jį ir reaguos. Ten, kur nesuveikia argumentai, mokslas, suveiks pati tikrovė – grėsmė gyvybei. Daliai jų, aišku, nesuveiks, kai kurie gal pasirinks sirgti ir mirti, – tokių buvo ne vienas per šią pandemiją, – bet jie tam turi teisę, jei mes vis dar gyvename demokratinėje visuomenėje. Tai jos, demokratinės laisvės, kaina.

O grįžtant prie vienybės, reikia pripažinti, kad ji nėra nei natūrali, nei savaiminė, ji konstruojama ir ja manipuliuojama. Ypač patogu ja manipuliuoti, kai vienybė atsiranda spontaniškai, o tai dažnai nutinka iškilus dideliam pavojui. Šis fenomenas ne kartą fiksuotas istorijoje: niekas kitas taip nevienija masių kaip bendras priešas. Pandeminis priešas buvo frustruojantis, nes reakcija į jį reikalavo neveikimo – veiklos, judėjimo sustabdymo, apribojimo. Dabartinio karo priešas – tonizuojantis, nes kova su juo reikalauja aktyvios reakcijos, kuri virsta hiperaktyvumu po ilgus mėnesius trukusio priverstinio pasyvumo.

Bet kas ir koks gi yra tasai kariaujantis „mes“? Apie tai, kokį pavojų matau teiginiui „mūsų karas“ tapus imperatyviu sensus communis, parašysiu kitą kartą.

Vincas Pilkauskas gimė Panevėžyje, aukštuosius mokslus baigė Kaune. Prieš 10 metų išsikėlė ūkininkauti į Pelyšėlių kaimą Anykščių rajone.