Filmas „Poetas“ – tai bandymas vienu grybšniu apimti baisų laikotarpį. Ne praeities, nes dar tęsiasi.

Pažįstamas eiliuotojas, ne valdiškas ir ne tautiškas, yra mėginęs atversti šį skausmų puslapį posmais:

 

Filmo „Poetas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis ir Giedrius Tamoševičius) kadras

 

Kaip atėjo atėjūnai –

aikštėse gulėjo kūnai.

Anys da ir tuos kapojo.

Katram rankų, katram kojų.

Ir sugrūdo šuliniuos.

Žemė da ilgai kraujuos.

Širaka strana maja radnaja!

Nėr pakajaus, nors tu ką jai.

Vokiets žydus kotavojo,

ale šmotais nekapojo.

O Antazavėj skrebai

trypė nėščią mirtinai.

Vaiką kerzavais išspaudę

mesdami į gaisrą baudė.

Širaka velnių būtovė!

Ponai sūdžios blagaslovij.

Kai pamąstai – apie tą patį metą ir Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“. Apie nesibaigiantį laiką.

Galėtų būti metų kultūros įvykis ir Nacionalinė premija ryžtingam teatrui, tačiau nebus. Veikiausiai.

Keturiasdešimties metų boikotas ir vadovo pakeitimas – normali lietuviška kaina. Už bilietą, žmonės. Tad ar rodys operą?

Ir vis dėlto žengiam pirmyn, kol ponai sūdžios visko neuždraudė.

Tepasisako dėl operos jos atlikėjai ir žiūrovai. Kritikai pripažįsta jos vertę.

Kaip ir „Poeto“.