2000-ieji buvo paskutiniai XX amžiaus metai. Visas pasaulis tik ir kalbėjo, kad štai turi kažkas atsitikti. Tačiau prasidėjo XXI amžius, ir viskas ėjosi įprasta vaga. Prieš metus (1999 m.) vokiečių prozininkas, dramaturgas, poetas, dailininkas Günteris Grassas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Tie metai Grassui dvigubai reikšmingi – baigė rašyti ir išleido „Mein Jahrhundert“ („Mano šimtmetis“, „Vaga&...
Grįžau ir sėdau prie kompiuterio. Iki prisėdimo tušinukas vis braižė sąsiuvinio paviršių, įrėždamas visas mintis apie ką tik LNOBT pamatytą Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“. Premjera abejingų nepaliko: rodos, per pertraukas niekas neišėjo, nors buvo keli, kurie ėmė paltus. Gal su reikalais, gal parūkyt išskubėjo, ką čia supaisysi… Jei išėjo, nes nematė prasmės toliau spoksoti, tai ir man reikėjo eit, bet nebėgau....
Šių metų lapkričio 15 d. minėsime lietuvių kultūros darbininko, „Visuotinės meno istorijos“ tritomio bei kitų menotyros leidinių autoriaus, ilgamečio Latvijos lietuvių organizacijų vadovo ir Mintaujos (Jelgavos) bažnyčios klebono Kazimiero Jasėno 65-ąsias mirties metines. Mirė jis Liepojoje, kur pokario metais vargingai leido senatvės dienas, sukrėstas jo rūpesčiu pastatytos didingos bažnyčios ir savo kultūros turtų netekčių (viskas sudegė gaisre 1944-ųjų vasarą bombarduojan...
Kai manęs paprašė (juk nesisiūliau, nesiprašiau...) parašyti Mykolo Sluckio pasakos-apysakos „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ radiofonizaciją, ėmiausi to darbo kuo nuoširdžiausiai. Tie „Milžinai...“ – mano vaikystės mylima knyga. Ką ten mylima. Gal mylimiausia. Pamenu ir antrąjį „Milžinų...“ leidimą. Jos pristatymas amžių sandūroje vyko „Neringos“ kavinėje, dalyvavo ir pats rašytojas, ir jaukus būrys jo bičiulių. Tiesą sakant, visada – nuo mažens – tikėjau Sluckio teksto sodrumu. Abejojau...
Rusų rašytoją ir žurnalistą D. Bykovą kalbina Jelena Dobriakova Dmitrijau, rengiate savo kūrybos vakarą „Apie tai, ko negalima“, skirtą lyrikai. Tai labai netikėta šiais prieštaravimų ir nerimo kupinais laikais. Apie ką ketinate kalbėti? Nieko čia netikėta. Lyrikos labiausiai reikia kaip tik prieštaringais ir neramiais laikais. Kokia iš jos nauda, kai viskas nuostabu ir visi dorovingi? Lyrika visada rašoma apie tai, „ko negali...
Ožkytė Nr. 1 Šįmet Sausio 13-osios 25-metis. Taip, kai kam, atrodo, praėjo vos kelios dienos po tų baisių įvykių. O kas liko iš pusketvirtų metukų vaiko atsiminimų? Tik skūpūs fragmentai. Saugi erdvė už Vilniaus, didelis kilimas, ant jo pirmą, o gal ir antrą dešimtmetį gyvuojantys žaislai ir vaikas, priešais įjungtas didžiulis nespalvotas „Tauras“. Iš jo sklido nesuvokiami vaizdai: kareiviška uniforma apsirengę vyrai puola beginklius civiliu...
Kadaise Kudirka rašė, kad lietuvių inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo. Posovietinės Lietuvos inteligentą – iš požiūrio į feminizmą. Jis arba smerkiamas kaip „vyrų išnaikinimo“ projektas, arba ignoruojamas kaip primesta ideologija, neatitinkanti dabarties realijų. Abu požiūriai tėra savo šešėlio baimė. Ne to šešėlio, kuris seka paskui Sartre’ą Nidoje kaip nematoma šmėkla (į kadrą nepatekusi, tiksliau – nukirpta Simone de Beauvoir). Antrosios lyties ir moters kaip šešėlio viziją palikime ant...
Teodorai, kalbindama vertėjus, klausiu apie vertimo darbo pradžią, vertimo mokyklas, kurias teko eiti. Nuo to paties norėčiau pradėti ir dabar. Pirmoji mano vertimo mokytoja buvo Eugenija Vengrienė, jos vertimo pamokos universitete, o ne „Vaga“, kaip dažnas deklaruoja. Tos pamokos atrodydavo maždaug taip: visa grupė turėdavo išversti tą patį kokio nors kūrinio puslapį, tada vienas skaitydavo savo sakinį, antras, ir visi kritikuodavom. Paprastai, kai garsiai perskaitydavai,...
Ožiukas Nr. 1 1. Šiemet nebuvau filharmonijoje, operhauze, kalėjime, policijos komisariate, bet buvau išėjęs į atvirą kosmosą... Du kartus. Vienąkart iš jų – „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. 2. Suvokiau (seniai buvo aišku) – kuo daugiau premijų ir medalių, tuo mažiau literatūros, meno ir geros poezijos. Juoba kad dauguma literatūrinių premijų yra save diskreditavusios arba diskredituotos. Va, kaip parašiau... 3. Rašytojai,...
Holokausto atminimo tendencijų šiandienėje lietuvių visuomenėje suvokimas stokotų išsamumo, jei nekeltume klausimo apie empatijos Holokausto patirčiai galimybes. Kaip žinia, Holokausto atminimu paprastai nurodoma ne tik faktinių žinių ir prisiminimų apie Holokaustą visuma, bet ir tam tikros oficialios atminimo kultūros formos bei ritualai, demonstruojantys visuomenės (arba valstybės) santykį su Holokausto patirtimi. O empatijos samprata susijusi su socialinėmis ir moralinėmi...