Victoras Sebestyenas gimė 1955 m. Budapešte, vaikystėje kartu su šeima paliko gimtąją Vengriją. Emigracijoje tapęs žurnalistu ir istoriku, dirbo daugelyje Didžiojoje Britanijos laikraščių, tarp jų „The London Evening Standard“, „The Times“ ir „The Daily Mail“, rašė straipsnius daugeliui Amerikos leidinių, tarp jų „The New York Times“. Kaip žurnalistas jis aprašė įvairiausius pasaulio įvykius: Berlyno sienos griuvi...
„Second-hand laikas“ – baigiamoji 2015 m. Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič (g. 1948) ciklo „Golosa utopiji“ („Utopijos balsai“) knyga. Toliau plėtodama unikalų dokumentinės prozos žanrą – leisdama veikėjams patiems pasakoti apie save – autorė byloja apie ypatingą žmonių padermę – homo sovieticus. Dar palyginti neseniai homo sovieticus tikėjo gyvenantis pažangiausioje ir galingiausioje valstybėje, o 10 dešimtmety...
1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene plačiąja prasme? Ar nūdienos menas patenkina jūsų lūkesčius? Dailėje man įdomu plastika. Plastika – tai menininko sugebėjimas iš amato ir mąstymo suformuoti savo paties ir pasaulio atspindį. O šiuolaikinis menas – ir Lietuvoje, ir užsienyje – su plastika nesutaria. Dabar dailės pasaulyje madinga žurnalistika, publicistika – performansai, agitbrigadininkai. O vizualūs laikraščiai parodų salėse manęs...
Valakampiuose. Jaunojo tapytojo frizas* Sesuo kasdien prievartauja seno ir dvasiškai pavargusio pianino „Belarus“ klavišus, kol pasiekia bent šiek tiek geresnį techninį lygį keturioms – keturioms! – natoms paeiliui išgroti. Kursiokai diena iš dienos skaito, žymisi, nusirašo ir perrašo mintis, idėjas. Aš dienas ar savaites bėgu prieš upės srovę, kol natūraliai užklumpa impulsas, „išspjaunantis&l...
Lionginai, apie savo pradžias jau esate pasakojęs, bet vieną iš jų išskleiskite plačiau. Turiu galvoje Aleksandros Dantaitės vadovautą vertimo iš anglų kalbos būrelį, kuriam priklausėte. Ar praktika skelbti studentų vertimus atskiromis knygomis, beje, turinti gilias šaknis (Jablonskio vertimo pamokos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu Voroneže), tuo metu buvo paplitusi? Pradėsiu nuo to, kad 1957 m. į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos ir li...
Kanados menininkas ir rašytojas Douglasas Couplandas, išpopuliarinęs terminą X karta, yra akylas šiuolaikinio gyvenimo stebėtojas. Anot jo, mes nuolatos perdirbame ankstesnių kartų kultūrą, tačiau tai ne prakeiksmas, o priešingai – palaiminimas. Su D. Couplandu kalbasi Maxas Thollis. Pone Couplandai, neseniai rašėte, kad dabartinei laiko dvasiai būdinga daug laiko, bet mažai dvasios. Ar turite omenyje naujovių trūkumą? Turiu omenyje ne kultūrinių ar t...
Tai, kad jau galutinai susitvenkė pagreitis, pajėgus įveikti senojo kontinento gravitaciją, stipriausiai kresteli kūnan kaip tik tada, kai ilgai, o dirglesnio sėdinčiojo pojūčiais – begal įtartinai ilgai, stingsojęs lėktuvas pagaliau visu korpusu įsigaudžia pranešdamas, kad jau tuoj imsis to, ko iš jo tikimasi. Padangių vėjo šuorais prieš plauką šiaušiam įsivaizduojamą taką, kurį šiemet nugludino tokia daugybė žmonių, pajudėjusių iš k...
Daugybę dalykų mes suvokiame kaip grynai prancūziškus: trumpa juoda Coco Chanel suknelė, meilė geram vynui ir kulinarijai, Auguste’o Renoiro paveikslai, degančios gumos smarvė Paryžiaus metro. Ne mažiau išskirtinis yra prancūzų mąstymo stilius, 1790 m. airių politikos filosofo Edmundo Burke’o apibūdintas kaip „šviesos ir proto imperija“. Šiais žodžiais jis kritikavo Prancūzijos revoliuciją, bet nuo Apšvietos laikų dauguma prancūzų...
Noriu, kad žmonės paspringtų kava, kai atsivers laikraščius.Iš kino filmo „Tūkstantį kartų labanakt“ (rež. Erik Poppe) Tai Juliette Binoche, kuri vaidino karo fotografę, keliaujančią į karščiausius pasaulio taškus, idant fiksuotų nuogą realybę, nepagražintą, ištarti žodžiai. Karštų taškų, bent apie kuriuos transliuoja ekranas, vis daugėja, jie, regis, dauginasi, pumpuruoja, vaizdų irgi turėsime į valias. Gardžios kavos! Sklandant, ir ne be pagrindo, Europos bejėgiškumo, sutrikimo opinijai ar...
Spektaklyje „Bado meistras“. Tai įvyko. Po keliolikos metų Nekrošius vėl pastatė spektaklį, kurį norisi žiūrėti dar kartą, po kurio norisi galvoti apie daug dalykų, iš pažiūros su spektakliu nelabai ir susijusių. Vos pusantros valandos trunkantis (tai vertinu kaip labai didelį Nekrošiaus teatro progresą) „Bado meistras“ – visai neblogas politiškas, nors dar ne politinis, teatras, verčiantis prisiminti ankstyvąją Nacionalinės premij...