Monikos Pietarytės nuotrauka

 

Knygoje „Strangers in Their Own Land: Anger and Mourning on the American Right“ („Svetimi savo pačių žemėje. Pyktis ir gedėjimas Amerikos dešinėje“) sociologė Arlie Russell Hochschild tyrinėja Arbatos partijos – populistinio dešiniųjų judėjimo – palaikytojus vienoje JAV valstijoje ir tam pasitelkia empatijos sienos terminą, į kurį suskliaudžia esmines kliūtis, trukdančias įsigilinti ir suvokti kitokius įsitikinimus ar patirtis turinčius žmones. Į empatijos sienas daužomės nuolat; prieš keletą metų nuskambėjo tyrimas, Lietuvą nubloškęs į tarpvalstybinį empatijos dugną: Mičigano universiteto (JAV) mokslininkų 63 šalyse atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojų empatijos lygis yra žemiausias tarp lyginamų valstybių. Atrodo, visuotinis empatijos skiepas galėtų išspręsti visas socialines Lietuvos problemas ir sukurti tikrąją, o ne ironišką gerovės valstybę. Deja, neturėdami vieno dūrio stebuklo esame priversti ilgai ir sunkiai baksnoti į savo pačių skaudamas vietas, mėgindami jas parodyti kitiems taip, kad būtų pamatytos ir suprastos.

Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklis „Teiresijo krūtis“ LNDT skaudamas vietas eksponuoja kaip perrėžtą pūlinį: jis karštas ir uždegimiškas, pulsuojantis aktualumu tiek kūrybinei komandai, tiek sąmoningam, dažniausiai jaunam, savo poziciją garsiai teigiančiam žiūrovui. Ar įmanoma ištrūkti iš socialinių konstruktų gardo? Ar moteris šių dienų visuomenėje išties gali gyventi taip, kaip nori, neprisiimdama tradiciškai vyriškų savybių? Ar Terezos grįžimas pas Vyrą yra neišvengiama jos galimybės transcenduoti save pabaiga? Šie klausimai spektaklyje gvildenami su nevilties ir frustracijos pustoniais, artikuliuoja politinę poziciją, būdingą nemažai visuomenės daliai, kuri ieško būdo save steigti nebepaisydama įsisenėjusių vyriškumo ir moteriškumo normų. Viena esminių empatijos sienų driekiasi išilgai šios pozicijos, kitoje pusėje palikdama ne tik tradicinės šeimos gynėjus, užsispyrusius stiklinių lubų kabintojus ar „aš ne prieš, tačiau“ šalininkus, bet ir savo pozicijos nerandančius, abejojančius, dar negebančius nuoširdžiai susitapatinti su kintančia įprastybe.

Santykis su abejojančiu ar prieštaraujančiu pradeda ryškėti spektakliui netikėtai startavus tarpinėje erd­vėje – teatro fojė, kur garsiakalbiu nešina aktorė Vitalija Mockevičiūtė leidžiasi į komišką, improvizacijai pagaulų monologą. Publika – smalsiai suglumusi, tačiau netrukus ima krykštauti: aktorės personažas prikimštas visų įmanomų stereotipų iš anapus sienos. Jis paslysta ir veidu tėškiasi į tą patį likimą, iš kurio grėsmės taip plėšiasi Teiresijumi tapti pasiryžusi Tereza: tai pusamžė moterytė iš biudžetinės įstaigos koridoriaus glūdumos, atsisakanti priimti naują progresyvų pasaulį, su sentimentaliu patosu aukštinanti heteronormatyvinį gyvenimo standartą. Ji portretuoja žiūrovą, su kuriuo spektaklis dar neprasidėjęs atsisako kalbėtis, o teatro mikrokosme bent vienam vakarui persikeičia galios pozicijos – tie, kurie užsispyrusiai į „kito“ poziciją stūmė laisvių ir teisių reikalaujančiuosius, patys tampa „kitais“, kuriems užveriamos durys.

Akivaizdu, šio personažo realus atitikmuo spektaklyje atsidurti galėjo nebent per klaidą. O ką daryti tiems, kurie savyje dar aptinka vieną ar kitą šaržuojamos pasaulėžiūros daigą? Kaip į teatro kėdę sėstis neapsišarvavus gynybine pozicija? Į salę paskui aktorę seku su viltimi, kad spektaklis dar imsis knebinėti šiuos daigus ir šarvus, tačiau neapleidžia nuojauta, kad taip laukiamas pokalbis su abejojančiu žiūrovu nebeįvyks. Išties empatijos siena lieka apmaudžiai styroti, po spektaklio daliai publikos stojantis ovacijoms, daliai muistantis kėdėse.

Po ankstesnio darbo „Sirenų tyla“ režisierė ne sykį akcentavo kūrybinėje komandoje išsiskyrusius požiūrius į nagrinėtą temą, o ir iki „Teiresijo krūties“ premjeros leido suprasti, kad šio spektaklio komanda taip pat turėjo nevienalytę poziciją tyrinėjamais klausimais. Visgi režisierės atvirumas nuomonių pliuralizmui atrodo pasilikęs kūrybiniame procese – spektaklis neateina kalbėtis, nepalieka žiūrovui erdvės įterpti nuosavą abejonę, ją patyrinėti ir pamesti pakeliui. „Teisingas“ žiūrovas pasitikrina (ir pasitvirtina) esąs teisus – tarsi perskaičius taiklų ir kritišką feisbuko įrašą, norisi paspausti širdelę ir toliau skrolinti per maudžiančių socialinių klausimų virtines. O iš dalies sutinkantis, truputį prieštaraujantis žiūrovas paliekamas su savo dvejonėmis tvarkytis vienas; jis išeina nesupratęs ir nesuprastas, nebeturėdamas ko grįžti.

Ištinka paradoksas: artėjant kulminacijai aktorės Aistės Zabotkaitės orakulė tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus, vis dėlto pats spektaklis vengia kreiptis į savo publiką, taip atmesdamas galimybę kitaip mąstančiam stoti kūrėjų pusėn. Negimstant jokiam santykiui su prieštaraujančiu, nepaliekama ir galimybė sukurti pokytį, iškrapštyti bent vieną plytą empatijos sienoje. Žiūrint „Teiresijo krūtį“ kirba klausimas: ar manifestiškas kalbėjimas temomis, kurioms dar neseniai pavyko pralaužti didžiąją sceną supančias normos barikadas, šiandien tebėra didžiausios kūrybinės drąsos įrodymas? O galbūt jau esame pasirengę žengti kitą, visus kantrybės ir empatijos išteklius įjungiantį žingsnį – link savęs patraukti tą, kuris neranda būdo susitapatinti, išgyventi, įsijausti į jam nepažinią socialinio pasaulio pusę? „Teiresijo krūties“ komanda, atrodo, turi visą poten­cialą nepasilikti išrėktuose retoriniuose klausimuose ir panirti giliau deklaratyvumo. Tai sudėtinga užduotis, bet, ko gero, vienintelė, kurios ėmusis galima ne tik patvirtinti patirtis, įgarsinti nerimą, beviltiškai grąžyti rankas, bet ir empatijos sieną keisti tiltu.

 

 

Agnė Vidugirytė – kultūros reiškinių stebėtoja ir komunikuotoja.