Atremdama švelnią ironiją, kad mano tekstai esą pernelyg teoriniai ir jau laikas pasukti tikrovės link, šiandien aptarsiu praktiką. Pasiremsiu keliais interviu, kurie ypač tiksliai rodo, kaip nesant normalios teorijos (daugumos vienareikšmiškai suprantamų sąvokų vartojimo) negali gimti vaisinga politika. Pasitelksiu tuos tekstus, kurių tema dabar jaudina, matyt, labiausiai – apie bandymus valdyti koronaviruso epidemijos plitimą.

Tiems, kam neįdomi teorija, čia jau reikėtų sustoti, o kitus kviečiu drauge klausti, o ką sužinojome ir ką tai reiškia. Toliau tekste rasite ilgokas citatas, bet jų analizė yra bene geriausias būdas pamatyti, kaip mąsto klausėjas (net jeigu klausimas apdairiai paslepiamas kaip BNS atveju) ir atsakinėtojas.

Kas yra ES – šeima ar namų bendrija?

Kovo 20 d. BNS vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis kalbėjosi su Prezidentu ir išgirdo metaforą, kad dabartinės krizės metu „sprendžiasi klausimas, ar ES yra šeima, ar tiesiog gyventojų gyvenamojo namo bend­rija“ (www.delfi.lt/­news/daily/lithuania/nauseda-koronaviruso-krize-parodys-ar-es-yra-seima-ar-namo-bendrija.d?id=83836171). „Šeimoje, puikiai žinome, brolis pasirūpins seserimi, tėtis pasirūpins mama, mama pasirūpins savo vaikais, ir nebus jokių sąlygų, išankstinių prielaidų, reikalavimų ir taip toliau, – interviu sakė Gitanas Nausėda. – Gyvenamojo namo bendrijoje gali tekti šaukti susirinkimą, galbūt jame nebus kvorumo, pagaliau vienas iš butų gali galvoti, kad man šioje laiptinėje labai gerai, tegu visi kiti tvarkosi joje kaip išmano. Norėčiau, kad ES būtų šeima, o ne gyvenamojo namo bendrija. Šiandien atsakyti į šį klausimą dar negaliu.“

G. Nausėda sakė, kad koordinavimo trūkumą ypač atskleidė krizė prie uždarytų Lenkijos sienų, tačiau kartu pridūrė, kad pastaruoju metu „sprendimų priėmimo greitis ir noras padėti yra ženkliai padidėjęs“. Nors, kaip žinia, vėliau derybos įstrigo ir Lenkija neleido visiems to pageidavusiems Baltijos šalių piliečiams kirsti jos teritorijos.

Interviu pabaigoje, tikėtina, kad jo autorius lyg ir paaiškina, kad G. Nausėda savo šeimos-bendrijos metafora apeliuoja į koronoviruso epidemijos staigų plitimą pietinėje Europoje: „Kilus koronaviruso pandemijai, Italijos politikai pasiskundė, kad nesulaukė beveik jokios paramos iš kitų ES šalių, dalis valstybių skubiai uždarė savo sienas. Pastaruoju metu ES ėmė derinti bendrą medicinos įrangos pirkimą, euro zonoje svarstoma bendro skolinimosi galimybė.“

Kada Lietuva išstojo iš ES?

Pirma, skaitant tekstą labai sunku suvokti, į kokį konkrečiai klausimą atsakydamas Prezidentas, kurio pirmoji konstitucinė priedermė yra užsienio politikos formavimas, tad ir jos nepriekaištingas išmanymas, leido sau kurti klampius ir pernelyg Lietuvos realijomis nuspalvintus palyginimus. O kai nežinai klausimo, tai negali ir adekvačiai vertinti, ar prelegentas kalbėjo apie tai, ko klausiamas, ar grybavo banalybių laukuose. Interviu, žinoma, gali būti formuojamas perpasakojimo forma, bet tai nepanaikina autoriaus priedermės aiškiai jungti klausimą su atsakymu.

Antra, ES nėra nei saldokai komiškomis spalvomis Prezidento nutapyta šeimynėlė, nei taip pat kandžiai aprašyta daugiabučio bendruomenė. Ji veikia kaip labai aiškiai sutartyse apibrėžta 27 Europos valstybių ekonominė ir politinė bendrija, kurios visos narės yra vienodai lygios tos pačios Sąjungos dalys. Čia nėra nei pater familias normas išpažįstančių tėvelių, nei geraširdžių mamyčių, broliukai sesutėms ašarotų akių nešluosto, o kaimynai – tarp jų ir mes – turi teises, kurios kitiems gali nepatikti, bet jeigu nepažeidžiamos ES sutartys, procesas teisėtas.

Trečia, ir dabar dar įdomiau: o kokioje konkrečioje vietoje anoje „metaforoje“ G. Nausėda mato Lietuvą? Kaip mamą? O jei ne, tai kas ta mama? Vokietija? Prancūzija? O gal G. Nausėdai mama yra Lenkija, juolab kad jau pirmosiomis prezidentavimo dienomis Prezidentas aiškino, kad visuose Lenkijos ginčuose su ES dėl teisės viršenybės principo palaikys Lenkijos pusę, t. y. vienasmeniškai prisiėmė teisę laužyti Lietuvos stojimo į ES sutartį? Kita vertus, o gal Lenkija yra piktas tėtis, jeigu neleido Lietuvos gyventojams pervažiuoti jos teritorijos?

Galima tęsti be galo, bet, manau, akivaizdu, jog atsakymas aiškiai be turinio, o žurnalistas tingėjo arba nesugebėjo (nežinau, kas blogiau) priversti prelegento aiškiai atskleisti, kas norėta pasakyti.

Ketvirta, G. Nausėdos atsakyme, nors jis iš pirmo žvilgsnio ir skamba arogantiškai, labai aiškiai jaučiamas ir savotiškas nepilnavertiškumas, nes būdama ES nare Lietuva netrukdoma galėjo solidarizuotis ir su ypač skaudžią migrantų krizę vasarį patyrusia Graikija, ir su Italija kovo pradžioje, ir su neseniai žemės drebėjimo nusiaubta Kroatija. Tačiau dabar priekaištus ES beriantis Prezidentas, tarsi Lietuva ir nebūtų ta pati ES, pamiršta, kad jo vedama mūsų šalis paramos Italijai, priešingai nei Kinijai, nesiūlė.

Ir pabaigoje, penkta: Lietuva yra šalis narė, kurios iš ES gaunama parama vienam gyventojui yra didžiausia. Kaprizingi interviu, kuriuose visiems Lietuva priekaištauja, jai, žinoma, garbės nedaro. Bet dar blogiau, jog visuomenės interesui atstovaujantis žurnalistas taip ir nesugeba savo žinios paversti prasmingu ir valstybei naudingu pokalbiu, kuris suteiktų daugiau informacijos, kaip mąsto ir kaip priima sprendimus jos aukščiausi vadovai.

Yra laikas mėtyti galvas ir laikas vėl jas surinkti

Tą pačią kovo 20 d. išgirdome ir kitą Prezidento interviu, šį kartą „Delfi“ laidoje „Dėmesio centre“ (www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-dabar-netinkamas-laikas-reikalauti-kazkieno-galvos.d?id=83832913). Malonu jau vien tai, kad čia aiškiai suformuluoti klausimai (klausinėja laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis), tad lengviau sekti mintį ir stebėti, kaip mąsto valstybės galva. Akivaizdu ir tai, kad, priešingai nei tada, kai Prezidentas bando narplioti politinius klausimus, jo retorika nuoseklesnė, mažiau beprasmio kalbėjimo ir nelogiškų palyginimų.

Pradžioje Prezidentas pasidžiaugia, kad Lietuva turi ambicingą ekonomikos skatinimo planą: „...visgi 5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) priemonių planas neišvengiamai turės duoti teigiamą impulsą ekonomikai, kuri šiuo metu patiria milžinišką išmėginimą – ypač tie sektoriai, kurie yra jautriausi ir pažeidžiamiausi koronaviruso protrūkiu atžvilgiu.“

Atsakymas būtų patenkinamas, bet tikrai norėtųsi, kad, pirma, Prezidentas, kuris porą savaičių iki tol sakė, jog dėl pandemijos Lietuvos ekonomika didesnio nuosmu­kio nepatirs, paaiškintų, kas pasikeitė, kad prireikė tokio rimto skatinimo paketo. Kita vertus, labai įdomus būtų ir atsakymas į klausimą, kodėl 2009–2010 m. ekonomikos neišgelbėjęs 5 proc. BVP apimties skatinimo paketas turėtų būti veiksmingas dabar? (Sąmoningai atsiriboju nuo vėliau pateiktų ekonomikos perspektyvų vertinimo, nes neapibrėžtumas dėl stipraus išorinio šoko dabar tik­rai labai stiprus.)

Vis dėlto pokalbiui pasukus politikos link, E. Jakilaičio klausimai mažiau suprantami, o Prezidentas pamiršta nuoseklų kalbėjimą ir plaukioja menkai susijusių sąvokų tvenkinyje (iki jūros toloka). Pokalbio pabaigoje žurnalistas netikėtai pasidomi, kokią žinią politikams Prezidentas pasiųstų „šioje krizėje“ ir pastebi: „Matosi, kurios savivaldybės aštriau kritikuoja centrinę valdžią.“

Kodėl klausimas netikėtas? Pirma, Prezidentas nėra politikų auklė. Antra, ką norima išgirsti, pabrėžiant, kad „matosi“, kurios savivaldybės aštriau kritikuoja cent­rinę valdžią? Ar tai, kad kritika „matosi“ yra gerai? Ar blogai? O jeigu blogai, tai kodėl kritika yra blogai? Kaip galima atsakyti į klausimą, kuris iš esmės beprasmis, na, nebent vyktų iš anksto sutartas interviu, ir abu pašnekovai žino daugiau nei klausytojai. Tarkime, ar mano kritika klausimui, kuris neturi atsakymo, yra gėris ar blogis?

Ką atsako prezidentas? „Tikiu, kad jūs, operatorius, aš, mes visi mylime Lietuvą, nepaisant to, ar esame dešinysis ar kairysis. Leiskime kitiems mylėti Lietuvą taip pat negalvokime kad mes vieninteliai galime išspręsti visas problemas, o tikėkime, kad kur kas geriau galime spręsti problemas nekaltindami vienas kitą, o kartu dirbdami. O po to galėsime grįžti prie to, be ko negalime – politinės konkurencijos ir kitų dalykų. Šiandien labiausiai reikia susitelkimo ir konstruktyvaus darbo.“

Kai tokią retoriką taiko nedidelio rajono meras, labai norintis patikti savo miestelio senjorams, o tie jau nuo vaikystės žino, kad jų „meriukas“ yra aukštas ir gražus, gal ir galima nutylėti, bet kai taip kalba valstybės vadovas, privalu suklusti.

Pirmas sakinys. Politinio turinio nėra, lėkšti viešieji ryšiai, intelektualiai – pokalbio balastas. Antras sakinys (skyryba ir rašyba originalios). Gėda priminti Prezidentui, bet tenka: politikai atstovauja skirtingiems rinkėjams ir jų interesams. Vienus labiau jaudina darbuotojai ir jie nuolat stebi, ar formuojant skatinimo paketus nebus pažeisti dirbančiųjų interesai. Kiti yra įsitikinę, kad ūkį atgaivina verslo formuojama pasiūla, tad ir akcentas kitur. Prezidento retorikoje politika suvedama į baliuke susipešusių bernelių rietenas, kuriems sakoma – palaukit, sutvarkysim išmėtytas stiklines ir vėl galėsit bartis. Žurnalistą tokia kalbėsena tenkina. Kodėl?