Laisvė man pirmiausia susijusi su galimybe keliauti, ištrūkti iš kasdienybės kvadratų ir trajektorijų. Pigiomis ir brangesnėmis avialinijomis keliauti tapo įmanoma beveik kiekvienam mūsų žemės gyventojui. Mano močiutei atsiradusi galimybė nuskristi į Ameriką aplankyti savo giminaičių buvo tirpstančių ledų ženklas, nes iki tol keliauti net ir po Sovietų Sąjungą nepartinei dėstytojai tekdavo su kiekvieną žingsnį sekančia palyda.
Nors dabar skraidyti tapo įprasta, tačiau atminties raizginiuose ilgam užstrigo patys keisčiausi skrydžiai, paįvairinti vienokių ar kitokių peripetijų. Pavyzdžiui, kai pirmąsyk pamačiau prie „Wizzair“ laipinimo vartų eilėje laukiančius lietuviškus „svogūnus“‚ galvojau, kad jiems tiesiog labai šalta. Paskui supratau – juk ant savęs sukrovus visus sunkiausius rūbus sutaupoma rankinio bagažo vieta ir svoris, kurį kruopščiai tikrina avialinijų darbuotoja.
Visai kas kita – brangiau kainuojantys „Lufthansos“ skrydžiai, nes kartais su savimi į lėktuvą galima įsinešti ir kelis krepšius, tačiau čia preciziškumas apsireiškia kitokiu būdu.
Paskutinįsyk keliaujant „Lufthansa“ mano dėmesį patraukė skrydžio palydovas, kuris nenuilsdamas, su tam tikra panikos gaidele kartojo, kad eilėje prie tualeto gali stovėti daugiausiai trys žmonės, nes neužteks deguonies kaukių nelaimės atveju. Šią dainelę jis čiulbėdavo kas kartą pamatęs grėsmingai prie eilės bandantį prisijungti ketvirtąjį keleivį.
Kartais per tranzitinį skrydį galima patekti į Bermudų trikampį ir... užstrigti kelioms dienoms Briuselyje. Kas kartą nukulniavus artimiausio skrydžio į Milaną link, dėl vienokių ar kitokių priežasčių skrydis būdavo atšaukiamas ir vėl tekdavo grįžti į Belgijos sostinės oro uosto viešbutį. Kai pagaliau italų avialinijos ruošėsi skrydžiui (nebuvo atšauktas net dėl subjurusio oro) ir ramiai, kaip man atrodė, sėdėjau lėktuvo kėdėje, iš ten taip pat buvau iškrapštyta. Pasirodo, vienas ponas ten dar anksčiau buvo užsiėmęs vietą, tad man teko laikinai išlipti iš orlaivio ir laukti, kol paaiškės, ar yra galimybė kur nors mane pasodinti. Laisvų vietų nebuvo, bent jau ekonominėje klasėje. Bet italai nebūtų italai, jeigu kiekviena taisyklė neturėtų išimčių. Po dramatiškų padūsavimų jau gerokai primiršta italų kalba sėdėjau verslo klasėje, gurkšnodama šampaną.
Verslo klase teko skristi dar kelis kartus, dažniausiai dėl vienokio ar kitokio nesusipratimo. Skrisdama iš Kairo į Šri Lanką, nusprendžiau neskubėdama papietauti ir prisidėti maišelį vaisių į kelionę. Nesekiau laikrodžio manydama, kad dar turiu marias laiko. Gal laiko ir buvo užtektinai, bet didelės spūstys kelyje į oro uostą privertė mane ir kelionės draugę pavėluoti penkias minutes, kurios, deja, buvo lemtingos. Tada pasikeitėme bilietus vėlesniam laikui, bet vietų buvo tik verslo klasėje. Tad ilsėjomės verslo poilsio salėse, o aš su savimi tampiausi tą maisto maišelį – buvo gera proga pasijuokti iš savo žioplumo. Ko jau ko, bet maisto mes tikrai nepritrūkome.
Kitą kartą teko linksminti save ir keleivius neįprasta apranga. Ieškojau įkvėpimo operos „Medaus mėnuo!“ libretui ir pagal kūrybinį sumanymą po Italiją keliavau apsirengusi nuotakos suknele, stebėdama barokinės operos ištakas. Į lėktuvą lipau irgi pasipuošusi „vestuviniu tortu“ – juk visam kostiumui reikėtų atskiro bagažo, o svogūnų pamokėles jau išmokau. Žinojau: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Šampano niekas nepasiūlė, tačiau sveikinimų, šypsenų ir komentarų sulaukiau užtektinai. Tik grįžus į Lietuvą ta pačia, jau apiplyšusia vestuvine suknele atrodė, lyg kas būtų užsukęs garsą. Žmonės slapta fotografavo, tačiau nė pypt: nei klausdavo leidimo, nei domėdavosi, kur dingo jaunikis.
Tačiau esama skrydžių, kurie nuneša ne tokiais linksmais patirčių labirintais. Kad ir tranzitinis skrydis iš Stambulo per Beirutą, iš kurio turėjome toliau skristi į Adis Abebą, Etiopiją. Deja, Beirute mūsų niekas nelaukė, o pasienietis vis aiškino, kad mūsų čia iš viso neturėtų būti, kaip mes čia atsidūrėme? Kartu su keleiviais iš Sirijos stovėjome neįtikėtinoje eilėje, kas kartą prie mūsų vis prieinant ponui su automatu. Keistas jausmas, ir ne pats maloniausias. Tada, stebėdama eilėje stovinčius sirų vaikus, aiškiausiai suvokiau, kad akimirką tu dar esi laisvas, o kitą gali tekti visai kitokia dalia.
– Skrendam kur nors, – pasiūlau tėčiui.
Už lango šaltukas paišo šiltas egzotinių kraštų vizijas, kuriose bent trumpam galima sušilti.
– Kur? – perklausia kadais visą Sovietų Sąjungą autostopu išmaišęs hipis, įtraukdamas pypkės dūmą.
– Kur nors prie jūros.
– O kam man jūra? Aš turiu vonią.
Ir jis tai pasakė tokiu ramiu, budistiniu balsu, kad akimirkai visiškai patikėjau jo laisve. Vonia yra jūra, sienos yra vidinės, o kai sapnuose krentame arba skrendame – augame. Kada nors ir aš būsiu tas dūmas, persismelkiantis per visas varžančias sienas.