Jūratė Visockaitė. 2019 / 2020 melancholija

Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Esu pilno proto, nors, va, prieš akis mano Lietuvoje ir mano Vilniuje jau 2020-ieji, juokingai ir drauge kažkaip įtartinai keistai sukritę skaičiai. Dukart po dvidešimt. Pora tūkstančių po Kristaus gimimo. Ir niekur nesidėsi, reikės juos išgyventi diena po dienos, ištraukti sėdint prie ilgooo bendro stalo. Gerai dar, kad nuo to stalo moku laiku atsitraukti, trenkti durimis ir, kaip dera ryžtingai Šaulei, įsitaisyti savo kampe ant sofkutės, skaityti knygas ir žiūrėti į lubas. Atsikėlusi kitą rytą po filmo, spektaklio, operos, baleto ar dar nežinia ko sėsti ir rašyti – būtinai, kol dar niekas nieko nėra parašęs, nes kitaip jokios rizikos ir muzikos. Atrajoji premjerą, trauki įsitvėrusi iš savęs šaknį to daikto, kuris buvo pasėtas, įmestas į tavo sąmonę ir dabar skleidžia energiją. Arba neskleidžia. Tiktai išsiraizgo kaip sultinga ir lengvai išraunama žliūgė nauja konfigūracija.

O, toji nauja forma! Filmavimas drebančia rankine kamera, dokumentinis dramos teatras, šiuolaikinis šokis be šokio, muzika be muzikos... Bet juk tarpdisciplininio A. Bumšteino aktorės-baroko laikų triukšmo mašinos ar 12 garso kolonėlių sukuria scenoje ne mažiau tirštą atmosferą nei nekrošiškos metaforos. Ką jau kalbėti apie mums staiga nušvitusią „Saulę ir jūrą“.

Vis dėlto norisi, kad žvelgtume ne vien į priekį, bet ir... atgal. Į abi puses. Ne vien sausintume pasenusius elementarius jausmus iš mūsų gyvenimo pelkių. Atrodo, pastatytų pagaliau mūsų nacionalinė opera „Traviatą“ su tradiciniais pūstais krinolinais, o ne kaip aną kartą su šokančia ant stalo Violeta – kad galėtum muzikos ir balso klausytis – ot, tai būtų Forma! Talentingieji Lietuvos koršunovai ir areimos, nesiplėškite šitaip aršiai į priekį, nepurtykite publikos už atlapų. Dirbkite ir egzistuokite savo oazėse – kaip čia aktualiai pasakius? – ekologiškiau.

Kad to vaizdo ir triukšmo, mintančio mūsų refleksais ir čiuptuvėliais, būtų mažiau – na, pavyzdžiui, kaip modernioje bespalvėje kultūrinėje žiniasklaidoje „Naujasis židinys“, „Šiaurės Atėnai“, „Metai“.

2020-aisiais visokiausiam menui norisi palinkėti kuklumo ir gilumo, turinio ir jausmo.

Kas įstrigo pernai? „Rūgštus miškas“ (R. Barzdžiukaitė), „Dėdė Vania“ (T. Montrimas, Markučių dvaras), „Doriano Grėjaus portretas“ (G. Radvilavičiūtė). Gal mažoka, bet užtenka. Visa dabar Europoje apdovanota moterų menininkių kūryba liepsnojo jau ir anksčiau. „Saulės ir jūros“ premjeros Lietuvoje mūsų žliba kritika nė nepastebėjo.

O dar pernai visai ir neįstrigo K. O. Knausgårdo trinta ir pertrinta „Mano kova“, K. Sabaliauskaitės istorijėlė apie beveidę imperatorę be Petro, O. Tokarczuk sausa eseistika „Bėgūnai“. Labiau nei „ArtVilniaus“ turgeliai ir netgi MO muziejaus trombas (vis dėlto svetimą vietą jis užkimšo) traukia S. Skaisgirytės-Makselienės racionalus ir dvasingas Vilniaus aukcionas. R. Dubinskaitės į Valdovų rūmų menę pamažu įpučiama baroko muzika. Teatrų festivalis Klaipėdoje „TheAtrium“.

 

1863 m. sukilėlių laidotuvių ceremonija. Iš LRT filmuotos medžiagos
1863 m. sukilėlių laidotuvių ceremonija. Iš LRT filmuotos medžiagos

 

Tačiau gražiausias 2019-ųjų įvykis, istorinis ir meninis, buvo 1863 m. sukilėlių laidotuvių eisena į Rasas vėjuotą ir skaidrią lapkričio dieną. Su aistringai plazdenančiom Baltarusijos Respublikos vėliavom... Atsiprašau brolių baltarusių, kad nedavėm jiems pasilaidoti nė kaulelio Kastusio. Ak, o jeigu šalia Lenkijos ir Lietuvos prezidentų, žygiuojančių kunigams iš paskos, būtume rizikavę pasikviesti ir nesukalbamąjį Baltarusijos vadeivą, ir jų Nobelio laureatę... Tačiau mums lengviau kovoti už Tibeto nei už kaimyno laisvę.

Ne, ne – esu dar pilno proto, o protingai dukrai esu prisakiusi: kai tik pastebėsi, kad ne visai jau pilno, tai sakyk ir stabdyk. Matai, kas aplinkui, tuos aršius menus vis tiek aplenkiančiame įsisiautėjusiame gyvenime, dedasi, kaip keičiasi, kvaista ir kvailėja žmogus. Tas škėmiškasis žmogėnukas.

Kad ir kas dėtųsi, vis dar esu įsitikinusi: mokytas žmogus, šioks ar toks inteligentas, turi gyvuoti individualiai pasistatytoje opozicijos tvirtovėje. Išdrįsti galvoti pats. Kad ir į kokią suktą istorinę atkarpą būtų papuolęs, jis vis tiek privalo narplioti aplinkos veržiamus mazgelius ir tiestis visu ūgiu. Netursenti kartu su banda iš pradžių į vieną ganyklą, o paskui į kitą. Neklausyti triūbijimų iš garsiakalbių ir nevažiuoti vieną kartą per metus (o kur kiti kartai?) prie to Kūčių stalo, prie tų kapų, prie tų artimųjų. Ką jau kalbėti apie visuotinai pakuojamas dovanas, visuotinę meilę tėvynei, patriotines šventes ir gedulą, apie išmaniąją kulinariją, didžiulius vyrų pilvus ir šiukšlių konteinerius, kurie nie-ka-da nebus išrūšiuoti, apie mūsų rutulį staiga užplūdusį maratonų amarą ect.

Dar daugiau – mokytas žmogus, homo sapiens lietuvis, užkluptas gatvėje mikrofono ir, kad jį kur kas nujotų su visomis vištomis, reitingų vado Gaidžio, turėtų pyškinti tyčia priešingai: žinokite, aš esu už Karbauskį (o greitai, po kelerių metų, būsiu už dedamą į šuns dienas Šimonytę), bet aš nemanau, kad nemokyti mokytojai verti didesnės algos, o jau visišką tiesą sakant, esu pacifistė ir nenoriu, kad tankams ir jankiams be mažiausio žmogėnuko (patrankų mėsos) cyptelėjimo būtų skirti net ir tie 2 procentai.

O Juodąjį metraštininką Valatką ir karksinčius valatkiukus išvis (kalbant jų žargonu) – į ūkinį muiląąą! Piliečiai, eikite ir balsuokite, jeigu norite, kad gerovės valstybė lipdytųsi... Už ką gi eiti, Rimvydėli, jeigu nėra už ką – viską jau užbraukei.

Na, na, tiek jau to. Priėjome švarų sausio mėnesio puslapį. Pabaigsiu makabriškai šviesiu L. von Triero „Melancholijos“ finalu: berniukas ir dvi moterys, susiėmę už rankų, sėdi iš kelių lazdelių suręstame vigvame ir laukia pasaulio pabaigos, skamba R. Wagneris. Pabaiga ir galbūt pradžia.

Draugai