Veikko Somerpuro nuotrauka

 

Buvusiai PISA čempionei Suomijai naujausio tyrimo rezultatai buvo it kibiras šalto vandens. Kaltinome visus iš eilės: nuo išmaniųjų telefonų iki tiktoko, tačiau verčiau žvilgsnis būtų nukrypęs į namus. Vienas kasmetinių mano hobių – tyrinėti būstų mugės katalogą: paprastai nė viename iš 50 kataloge pristatomų namų nerasi knygų lentynos, nerasi net vietos jai pastatyti. Knygų lentynos pradingo iš namų, tėvai patys žaidžia „PlayStation“, o turėti spausdintų knygų – tas pats, kas gyventi akmens amžiuje. 

Statistika rodo, kad skaitome vis mažiau, mažėja ir iš bibliotekų pasiskolinamų knygų skaičius. Leidėjai sako, kad rekordiniai knygų pardavimų metai Suomijoje tėra tolimas prisiminimas. Šiais laikais pakanka parduoti 10 000 egzempliorių, kad patektum į pirmąjį kas mėnesį leidžiamo Suomijos leidėjų asociacijos sąrašo „Ką skaito Suomija“ dešimtuką. Pamėgdžiojant Erno Paasilinną galima konstatuoti: „Didi yra literatūra, kaip ir jos problemos.“ Vis dėlto, pasak leidėjų, leidyba laikosi neblogai, o pardavimų kreivės kopia į viršų. 2021 m. Suomijoje buvo išleista daugiau nei 8000 knygų, parduota daugiau nei 13 mln. spausdintų egzempliorių ir iš bibliotekų pasiskolinta beveik 129 mln. knygų. Tačiau leidėjai į viena sujungė dvi kreives: spausdintų knygų pardavimai krito, bet audioknygų – augo. Ką gi, sudėkim viską kartu ir situacija bemat atrodys daug šviesiau. Gali būti ir taip, kad gerai einasi dviem didiesiems leidėjams, o kiti nė nedrįsta prasitarti apie rezultatus.

Prastėjantys suomių skaitymo įgūdžiai – tautinis tabu, apie kurį niekas nenori kalbėti ir kurį stengiamasi paneigti įvairia statistika. Skaitymas – esminė veikla, kuria matuojama gerokai daugiau: gebėjimas suvokti sudėtingus konceptus, socialinė tolerancija, gebėjimas bei noras ugdyti žmogiškumą ir perduoti šį palikimą savo vaikams. 

Visi dalyvaujame kartų grandinėje, tad mūsų užduotis – pratęsti vertingą žmonijos palikimą, į kurį įeina ir skaitymas. Geriausiais momentais skaitymas tampa giliuoju (deep reading), padedančiu suvokti kasdien vis sudėtingesnį pasaulį. Internetas neturi atminties nei humoro jausmo. Potencialas – milžiniškas, tačiau jis mus visus daro vis vienodesnius, paprastesnius. Paprastame pasaulyje telieka vien daug kartų padauginta realybė. 

Literatūra kiekvienam mūsų reiškia skirtingus dalykus: vienas teigia kas mėnesį perskaitantis dešimtis audioknygų. Kitas labai mėgsta skaityti, bet knygų neperka – juk bibliotekose jų pilna. Retas stoja į knygų pirkėjų gretas. Vidutinis suomis per metus knygoms išleidžia kiek daugiau nei 100 eurų. Alkoholiui – beveik 2000 eurų.

Mažėjantis pomėgis skaityti aiškinamas, interpretuojamas ir gydomas įvairiai.

Su demografija nepakovosi. Skaitančios demografinio sprogimo kartos knygų nebeperka, o įpėdiniai mažuose butuose laužo galvas, kur dėti jiems paliktas namų bibliotekas. Jaunimas nenori celiuliozės. Jie – skaitmeninio gyvenimo būdo vaikai.

Iš tiesų reikėtų pažvelgti į visą skaitančią tautą. Lengva apkaltinti jaunimą ir jų pasirinkimus, tačiau knygų visai neperka 20 % akademikų. Po poros stagnacijos metų pardavimų statistika kiek pagerėjo, tačiau tai dar nereiškia, kad suomis literatūrai per metus išleidžia daugiau nei tą šimtinę, ir juolab kad visi tie 800 000 žmonių, kenčiantys nuo skaitymo sutrikimų, pradėjo skaityti.

Negrožinė literatūra kovoja savo kovą. Rašytojai nuolat varžosi su internetu. Jie žino, kad retą knygą pavyksta parduoti, o blogiausiu atveju informacija pasensta vos spėjus ją atsijoti; išteklius jos rinkimui visi traukia iš kur gali, o vyresni rašytojai nė negali tikėtis kūrybinių stipendijų.

Jau seniai kalbu, jog kokybiška negrožinė literatūra nusipelno paramos gamybai, kokią gauna filmai: 20 000–30 000 Eur knygai, dalis sumos – leidėjui už prisiimtą riziką. Stipendijų sistema yra liūdnas reliktas, neretai keliantis slogių asociacijų su parazituojančia rašytojų klase. 

Viešojoje erdvėje baiminamasi, kad dirbtinis intelektas netrukus pradės spjaudyti į rinką pakenčiamas negrožines knygas – taip jau gaminamos geltonosios spaudos naujienos. Vargu. Rašytojai, drauge su odontologais ir floristais, sudaro paskutinę amatininkų armiją. Kaip konstatavo Noamas Chomsky: net ir pats primityviausias vaiko sakinys vis tiek yra kūrybingas. 

Visi norėtume knygų kultūros, kai iš knygų rašymo būtų galima išgyventi, leidyba būtų pelninga, o skaitytojui nekiltų kliūčių įsigyti knygų. Daroma daug. Rašytojai, leidėjai ir investuotojai dar nepasidavė. Žinau, kad Suomijos švietimo ir kultūros ministerija naujajai vyriausybei rengia literatūros politikos programą. 

Būtų smagu pabaigti šį rašinį džiugiai, padrąsinamai, pakylėtai. Tad pabaikime svajone: tauta pabudo ir skaito!

 

Kai Ekholmas yra parašęs daugiau nei 30 negrožinių knygų. Apdovanotas Suomijos valstybiniu apdovanojimu už informacijos sklaidą, metų negrožinės knygos apdovanojimu ir įvertintas Suomijos PEN centro apdovanojimu už žodžio laisvę.

Suomijos „Le Monde Diplomatique & Novaja Gazeta“ literatūros priedas Nr. 1, 2023.