Yanno Berthino nuotr.

 

Įsivaizduokite – senas močiutės butas, kur kiekvienas daiktelis brangus, baisu net prisiliesti, palikti šio pasaulio žymę. Beveik kaip muziejuje, tik nėra lentelių su paaiškinimais, visos istorijos ir kontekstai suklasifikuoti mirštančioje atmintyje, pagal subjektyvią logiką. Dar tas kvapas. Pačios močiutės nebėra, liko tik giminaičiai – kiekvienas, žinoma, su savo balsu. Gal dar koks už visus viską geriau žinantis ilganosis kaimynas. Įsivaizduokite – tą butą paveldite jūs, neva galite su juo daryti, ką norite. Ką darytumėte? 

Man panašiai nutiko su „Litmeniu“. Ir mes padarėme kapitalinį remontą. Turinio komanda maždaug nuo aštuonių skilčių redaktorių susitraukė iki trijų. Perskirstytos pareigos ir atsakomybės. Į puslapius įsileista reklama. Net ir šventvagiškoji čipsų! Vyr. redaktoriaus kėdė apsinešė dulkėmis, nes dažniau buvo pasitelkiamas horizontalaus valdymo modelis: idėjos ir sprendimai priimami kolektyviniu sutarimu, pasitikint kiekvieno darbuotojo kompetencijomis bei profesionalumu, už sėkmę ir klaidas prisiimant bendrą atsakomybę. Tiesa, žurnalas tam tikra prasme neteko už jo stovinčios asmenybės, kitaip tariant, intrigos ar charakterio. Labiau susitelkta į paties leidinio tapatybę. Bet gal taip tvariau? 

Mes įsitinklinome – įsteigtas „Litmenio“ klubas, užmegzti ryšiai su rimta užsienio žiniasklaida („Le Monde“, „La Repubblica“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“), aktyviai ieškota bendradarbiavimo galimybių su kitomis Lietuvos kultūros salelėmis. Atsisakyta gėdinimo ir žeminančios kritikos tiek tekstuose, tiek tarpusavyje, nuspręsta nesižvalgyti į ankstesnius kultūrinės spaudos klestėjimo laikus ir neverkšlenti dėl finansų. Daug dar žadėta ir nepadaryta. Remontas užtruko, kainavo įvairių išteklių, pasitaikė ir broko, o kaip kitaip. Žurnalo vertę sunku pamatuoti, nes daug kas remiasi skoniu, kita vertus – šiandien džiugina prenumeratos, pardavimų ir aukštesnės prabos autorių skaičius. Regis, išėjo ne euroremontas. „Litmenį“ naujai komandai perduodu ramia širdimi. 

Vyr. redaktoriaus kėdė išties yra, stovi Rašytojų sąjungoje. Neišmetėme, niekada nežinai... Juoda, su ratukais. Joje išties sėdėdavo vyr. redaktoriai. Per vakarėlius mėgdavo prisėsti ir kiti. Šalia stovi sunkus stalas su stalčiais, kuriuose iki šiol galima rasti senų dokumentų, šmaikščių užrašų. Vaizduotę masina, kiek ant jo buvo sėdėta ne darbo valandomis. Kritikai sakė: kur daug auklių, vaikas be galvos. Nežinau, dar nespėjau atlikti inventorizacijos, gal ir pametėme tą vaiko galvą, gal ji ridenasi nuo kalniuko. Beje, mes ne vieni. Tokią mitologinę egzistenciją su trimis galvomis – meno vadovais – išbandė Nacionalinis dramos teatras, neseniai ir Valstybinis jaunimo teatras. Apie darbo rezultatus tegul kalba patys darbai. Čia tenoriu pasakyti, kad nėra vieno būdo užsiimti vadyba ar vadovauti. Kultūrinė spauda – irgi ne išimtis. Patikrinta, veikia. Be to, keičiasi skaitytojų įpročiai, autorių požiūris, keičiasi net lietuvių kalbos taisyklės. 

Prie šio teksto, atkreipkite dėmesį, bus prisegtas Medijų rėmimo fondo ženkliukas. Už jį gausiu honorarą iš fondo lėšų, mokesčių mokėtojų pinigų. Ačiū, būtent šie pinigai suka žurnalo konvejerį, padeda išlaikyti darbuotojus. Faktas – jų neužtenka. Buvome išsikėlę tikslą susikurti kitą patvarų pajamų šaltinį, svajojome apie tokį žurnalą, kurio nebūtina remti, bet visada verta nusipirkti, norėjome gyvuoti be nuolatinių injekcijų. Kitaip tariant, dirbome su „Litmenio“ savivertės klausimais, nesivėlėme į vietines intrigas ir sukome galvas, kaip pakelti atlyginimus, honorarus, kaip pasiekti savo auditoriją.

Na, ir svarbiausia – tekstai. Pirmoji išmokta pamoka: geri tekstai pritraukia gerus, blogi – blogus. Antroji pamoka – ne visi geri tekstai yra „Litmenio“ tekstai. Trečioji – ištikimi „Litmenio“ skaitytojai prisipažįsta, kad per dvi savaites nespėja perskaityti visų numerio tekstų, vadinasi, kai kurie geri tekstai paprasčiausiai prasprūsta. Ketvirtoji – parašyti gerą tekstą kainuoja daug, reikia turėti ambiciją. Didesnis honoraras autoriui padovanoja daugiau laiko, bet ambicijos ne. Penktoji – kas apskritai yra geras tekstas?  

Įsivaizduokite, paveldite VšĮ „Literatūra ir menas“ ir galite daryti su ja, ką norite. Bent jau teoriškai. Įtariu, jeigu sugalvotumėte įmonę uždaryti ar sumaitinti leidinį kokiam banginiui, kultūros bendruomenė jis pasmerktų. Kad ir kaip žiūrėsi, paminklas, šventa. Jeigu nuspręstumėte nieko nekeisti ir inertiškai sukti girnas, greičiausiai pradėtų byrėti skaitytojai. Dar vienas kapitalinis remontas? Gali pradėti byrėti autoriai ir darbuotojai. Ką darytumėte?