Ant lentynos buvau pasidėjęs keturias senus laikus primenančias VHS kasetes. Trijose įrašytos mano buvusio kikbokso trenerio kovos, kurias jam pažadėjau suskait­meninti prieš penketą metų, ketvirtojoje, atsitiktinai rastoje kraustantis, – praėjusio amžiaus pabaigoje mamos sukurtas baletas „Mažylis ir Karlsonas“. Specialiai laikiau kasetes matomoje vietoje, nenugrūdau į stalčių, kad neužmirščiau. „Jau kitą savaitę tai tikrai“, – sakydavau, o laikas bėgo. Net sporto klubą pakeičiau, kad negaučiau į galvą nuo trenerio už netęsimą pažadą. 

Vis dėlto praėjusią savaitę tai padariau. Nuvežiau kasetes į skaitmeninimo firmą (iš tiesų tai į šeštą dešimtmetį įkopęs vyras, pasitikęs prie penkiaaukščio laiptinės Žirmūnuose). Paduodamas kasetes labiausiai baiminausi, kad negailestingai viską ryjantis laikas bus ir čia dantis prikišęs – kasetės nuo dešimtmečių dūlėjimo nebeatkurs vaizdo. 

Pasirodo, nieko panašaus. Jau kitą dieną man paskambino ir pranešė, kad darbas atliktas. Atsiimdamas kasetes, o kartu ir USB laikmeną su suskait­menintais vaizdais, jaučiausi pakiliai. Ištraukiau retą dokumentinę medžiagą iš laiko nasrų, išgelbėjau nuo mirties. 

„Tik jokiu būdu nelaikykit duomenų flešiuke, nesaugu“, – atsisveikindamas patarė skaitmenintojas.

Žinoma, ne. Grįžęs namo iš karto įkėliau vaizdus į debesį, taip galutinai įtvirtindamas jų nemirtingumo statusą, amžiams išgelbėdamas nuo laiko erozijos. Dabar jie iš mūsų kūniškojo, laikinojo pasaulio perkelti į kitą, skaitmeninį, atsieti nuo bet kokio materialumo, nebeturintys nei formos, nei tankio, nei temperatūros, tiesiog efemeriški vienetukai ir nuliukai, dieviškos DNR sẽkos. 

Gali atrodyti, jog skaitmeninėje terpėje jau pakilome virš kūniškumo ir priartėjome prie amžinybės. Šios amžinybės šviesoje viskas, kas materialu, mums tapo savaip vertinga, nes laikina. Tekstus vis dar geriau skaityti popieriuje, kuris neišvengiamai gelsta, muzikos malonu klausytis po truputį dylančiose plokštelėse, jų gamybos apimtys sparčiai auga. Ne išimtis ir kinas: eksperimentinio kino tyrėja Kim Knowles straipsnyje „Analoginis senėjimas ir diskusija apie kino mirtį: eksperimentinių filmų atvejis“ („Analog Obsolescence and the „Death of Cinema“ Debate: The Case of Experimental Film“) skaitmeniniam vaizdui priskiria „begalinį tvarumą“, o kino juostai „priešingai – ribotą galiojimo laiką ir nykstantį fizinį pagrindą“; analogine juosta filmuoti filmai tekste priešpriešinami „neorganinei, dirbtinei skaitmeninių medijų prigimčiai ir jos galimybei be perstojo reprodukuotis“. Regis, medijas, kurias vadiname materialiomis, vertiname labiau, nes jų neišvengiamas senėjimas priartina mus prie mūsų pačių laikinumo. 

 

 

Bet štai rašau šį tekstą ir mano pirštai laksto klavišais, siunčiančiais elektros impulsus į kompiuterio motininę plokštę. Kai įkeliu savo naująją vaizdo medžiagą į debesį, įspūdingas mano trenerio nokautas ir mamos sukurtas Karlsono šokis adatėlėmis įrašomi į kažkur už tūkstančių kilometrų esančių serverių magnetinus diskus. Vėliau, kai šios informacijos man prireikia, ji ištraukiama iš diskų tomis pačiomis skaitančiomis adatėlėmis, vėl keliauja elektros impulsais, atkoduojama vaizdo leistuvo, siunčiančio signalus vaizdo plokštei, o šiai nurodant ekranui, kuriuos skystuosius kristalus aktyvuoti, kad pro juos pasklistų šviesa. Taip aš pamatau šokantį Karlsoną.    

Šis Karlsonas gyvena ne šiaip ant kokio stogo, o didžiulėje serverinėje, sunaudojančioje daugybę elektros energijos, aušinamoje dideliu vandens kiekiu. Duomenų centrai, talpinantys mūsų nuotraukas ir vaizdo įrašus, mūsų kovas ir mūsų kūrybą, jau dabar sunaudoja 3 % planetoje sugeneruojamos elektros energijos, ir šis skaičius kasdien auga. „Skaitmeninės medijos toli gražu nėra nematerialus komunikacijos būdas – jos sukurtos, naudojant didžiulę, sudėtingą ir brangią medžiagišką infrastruktūrą, kuri dažnai pašalinama iš mūsų kasdienės patirties, o mes esame laimingi jos nematydami“, – straipsnyje „Skaitmeninės kultūros materialumas“ („The Materiality of Digital Culture“) rašo L. M. Sacasas. 

Nenoriu teigti, kad neverta ieškoti skirtumų tarp analoginio ir skaitmeninio turinio – individualios patirties lygmenyje jie išties egzistuoja, būtent todėl vis dar prenumeruojame popierinį „Litmenį“ ar klausomės vinilų. Tačiau bandymai ontologiškai supriešinti šias dvi terpes tiesiog paslepia dalį tikrovės. Kaip rašo Jamesas Allenas-Robertsonas straipsnyje „Skaitmeninių medijų materialumas: kietasis diskas, fonografas, magnetinės juostos ir optinės laikmenos techniniu požiūriu“ („The Materiality of Digital Media: The Hard Disk Drive, Phonograph, Magnetic Tape and Optical Media in Technical Close-up“), „tik kai pripažįstame skaitmeninių medijų materialumą, galime pamatyti jų istorinę kilmę ir suprasti, iš kokių technologijų jos atsirado“.

Kol pabaigiau šį tekstą, spėjau grąžinti kasetes buvusiam treneriui. Liko ta vienintelė su Karlsonu. Nežinau, ką su ja daryti. Ar ji dar apskritai turi kokią nors vertę? Stebiu spektaklį kompiuteryje. Dauguma baleto artistų, kuriuos prisimenu iš vaikystės, dabar jau pensijoje, kai kurių gal net nebėra gyvų, tačiau spektaklyje visi jauni, žvaliai strykčioja. Ekrano kristaluose mirguliuoja jų kūniškumas. Judesiai, kurių nebėra, bet kuriems vis dar reikia energijos, tik jau kitokios formos. Kiek laiko mano asmeninėje paskyroje gyvens šis skaitmeninis vaizdo įrašas, kol kas nors bus įrašyta jo vietoje? Jeigu jo neištrinsiu pats, kieno sprendimu ir kada jis išnyks?  

 

 

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo 

 

 

Rimantas Ribačiauskas – dramaturgas, skaitmeninių instaliacijų kūrėjas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantas.