Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Iš vaikystės gelmės mane atlydi laukimas kaip įgūdis, kaip tapatybės ženklas. Įprotis laukti, kol kas nors atsitiks. Galiausiai juk visada kas nors atsitinka. Mirksnį pagalvojau, kad nė nepastebėjau karantino, buvau tiek įpratęs laukti, jog laukti, „kol visa tai baigsis“, buvo tik dar viena situacija, kurioje nesu naujokas.Kartais atrodo, kad ir aplinkiniai laukia. Nežinodami ko; kol kažkas juos sutiks ir pažadins, kol kažkas perlauš rutiną ir suteiks tikslą. Toks savitas gyvenimas „iki pareikalavimo“ nežinant nei kas, nei kada į tave parodys pirštu, ir prasidės arba baigsis istorija. Dabar visi laukiame, kol baigsis karas, ieškome būdų, kuo paversti šį laukimo nerimą, kaip jį distiliuoti, paversti benzinu Ukrainos tankams ar paraku šaudmenims.

Ant vieno peties sėdi Samuelis Beckettas ir žiūri šiam laukimui į akis, beveik vakuume narsto laukiantį žmogų. „Belaukiant Godo“ jis rašė po Antrojo pasaulinio karo artikuliuodamas sugriauto pasaulio bekryptiškumą, neišsipildymą, neviltį ir desperaciją; bevaisį egzistavimą iš tam tikros neapibrėžtos inercijos. Pavasariop Jaunimo teatre Gintaras Varnas pristatė savąją „Belaukiant Godo“ versiją. Per interviu neslėpė kraujyje išplitusios beprasmybės kurti karo akivaizdoje. Jo aktoriai jauni, aktorystę bebaigiantys studentai. S. Becketto žongliruojamos kultūros, religijos, politikos šukės šių aktorių veiduose įgavo, viena vertus, šmaikštų, kita vertus, nerimu persmelktą atspindį – galbūt tuštuma lydi nuo pat jaunumės.

Ant kito peties – Antonas Čechovas, „Dėdė Vania“, pastatytas slovėnų režisieriaus Tomio Janežičiaus Vilniaus mažajame teatre. Lygiai taip pat persmelktas laukimo, neryžtingumo, bekryptiškumo, kuris čia tarsi keleivis, nuolat dangstomas svarbesniais klausimais, dainomis, išgertuvėmis, diskusijomis, dvasingumu ir meile. Jei per šių dviejų darbų prizmę galima svarstyti apie Rytus bei Vakarus, norisi tarti, kad Vakarai bent gali stverti už gerklės tą savo laukimą bei neryžtingumą, juoktis iš jo, bodėtis, o Rytai tiesiog nukreipia dėmesį kažkur kitur, ieško kuo užsiimti, kad nereikėtų artikuliuoti skrandžiuose beatsiveriančios juodosios skylės. Galbūt su tuo susijęs ir Mikalojaus Vilučio sąmojis: „Dirbtuvėse buvo patogu gerti ir gerdavo pas mane studentai, dėstytojai, bet kas iš gatvės. Gerdavom didingai. Tai buvo alkoholinė rezistencija.“

Kol laukiam, pasaulis keičiasi. Noriu atidžiau pasižiūrėti į du darbus, kurie gana netikėtais rakursais tai ir fiksuoja. Pirmasis – „Kaip visur, kaip visi“ – Nauberto Jasinsko spektaklis – įvietintas teatras, psichoimersinė patirtis, gentrifikacijos komentaras ir pan., o iš tiesų subtilus ir jautrus pasakojimas, kaip keičiasi miestas, po truputėlį iš žemėlapio bei konteksto ištrindamas nebereikalingus pastatus, vietas bei žmones. Spektaklis neturi vietos po stogu. Vyksta viename iš Užupio (Vilnius) kiemų. Spektaklį gali išgirsti per ausines, kuriose gana meistriškai surašyta Dovilės Zavedskaitės dramaturgija kviečia reflektuoti išnykusių ar nykstančių vietos gyventojų pėdsakus ir įpročius, santykį su vieta bei gamta, ateitimi bei praeitimi.

Spektaklio pasakojimas keliauja spiralėmis: nuo vietos, objektų, pastatų ir žmonių prie egzistencinių klausimų, paradoksų ar neprimygtinių išvadų; jo viduriuose kvėpuoja lengvas, bet užtikrintas memento mori. Vaidina Viktorija Kuodytė, Aušra Pukelytė, Janina Matekonytė, Aleksas Kazanavičius, Alvydė Pikturnaitė, Dalia Morozovaitė. Jų balsus girdi ausinėse, tačiau vaidybą prisileisti sunku – sukeistinta, plevėsuojanti tarp performanso ir eilėraščio, verčia pasijusti lyg stebėtum siurrealistinį paveikslą ar svetimos kultūros ritualą, tolimą, nesuprantamą. Tai iliustruoja ant žemės barstomos nuorūkos, dviračiu vežama ir į šuns būdą tiekiama pabrėžtinai plastikinė žuvis, per žoles velkamas baltas audinys... Arba apima jausmas, kad tose pačiose gatvėse, kuriomis įprastai vaikštai, iš namų išėjęs 15 min. anksčiau ar vėliau sutiktum kitą pasaulį. Arba pasukęs iš įprasto maršruto už tipiškų vilnietiškų fasadų suvoktum gyvenąs „Potiomkino kaime“ su medinėmis trobomis bei tvoromis, šiltnamiais, senų baldų bei gelžgalių priverstomis pakampėmis.

Ausinės veikia dvejopai. Viena vertus, išlupa žiūrovus iš kasdienybės, parodydamos, kad vien garsas ir pasakojimas iš esmės gali pakeisti aplinką, kita vertus, aktoriai tampa kiek svetimi, sunkiau užmezga ryšį su publika.

Nors kūrybinė komanda mini, kad stengiasi neprimesti savo vertinimo, leisti žiūrovams spręsti patiems, vis dėlto nuorūkos, šiukšlės, lūženos bei šlamšto prigrūsti polietileno maišai tam dingstančiam pasauliui suteikia gaižų, rūgtelėjusį, su Rimaldo Vikšraičio „pavargusio kaimo grimasomis“ susijusį įspūdį, jis nebūtinas. Nepaisant to, pasakojimo perspektyvos džiugina. Gaivina tokie pasažai (cituoju iš atminties): „Čia matau horizontą, galiu melstis horizontaliai. Ne į dangų, ne į žemę, o horizontaliai“; „visi tie atmosferiniai pasakojimai iškart programuoja nusivylimą bet kuriam, kuris ten paskui nueis, nes šitos vietos, kurias mes matome, iš tikrųjų neegzistuoja“.

Spektaklis aprašymuose dangstosi minėtais gentrifikacijos, psichoimersijos, įsivietinimo raktažodžiais, kurie, rodos, iš patirties išgręžia žmogiškumą ir paprastumą, vaizdą įmuziejina, sumokslina, bet ir nebijo iš šių terminų pasišaipyti: A. Kazanavičius svarsto, kad galbūt šie terminai reikalingi tik norint pasirodyti intelektualesniais arba gauti projektinį finansavimą. Nevisiškai aišku, kaip traktuoti spektaklio scenografiją – aplinka, kurioje vyksta veiksmas, tokia organiška ir pažįstama, kad sunku suprasti, ką palietė ją kūrusio, o gal tiesiog parinkusio menininko Augusto Serapino ranka.

Ir nors dramaturgė D. Zaveckaitė iš anksto išreiškė abejonę pasakojimais apie vietas bei gidų paslaugomis („dėl to aš labai abejoju gidų paslaugomis / ką jie ten pasakoja iš viso? / užverčia kažkokiom nebegaliojančiom istorijom / jie mums niekaip nepadeda / neduoda susidėti tų vietų į save“1), manyčiau, apie vietas reikia kalbėti, o tai šis kūrinys ir daro. Reikia jas ženklinti žodžiais ir patirtimis, leisti joms įgyti legendas ir mitologiją, nes praleidę pro ausis vėliau turime vykdyti ilgiausius archeologinius tyrimus ir bandyti suprasti, kokia ši vieta ir kas ji yra. Reikia pasakoti apie daiktus, kad jie taptų atpažįstami.

Kitas darbas – Pauliaus Markevičiaus bei Barboros Šulniūtės „Analizuojant žvėrį“, rodytas per „Kultūros naktį“ MMLAB kieme, simboliška, šalia neseniai kasinėtų sugriautos didžiosios sinagogos likučių. „Spektaklį kūrėme keliaudami aplink Lietuvą. Ten matėme daug kirtaviečių. Pirmoji mintis: kur eis visi žvėrys? Nusprendėme apie tai kalbėti spektaklyje – pasikviesti visus žvėris ir pasikalbėti su jais. Kaip jie jaučiasi, kai atvažiuojame, susikrauname mišką, išvažiuojame“, – aprašyme pasakojo režisierius. Spektak­lis pasitinka dūmų kupiname kieme su skambančia abstrakčia elektronine muzika, po erdvę pamėkliškai slankiojančiais geltonus rūbus dėvinčiais aktoriais, šūkaliojančiais gyvūnų pavadinimus. Patirtis pirmiausia užklumpa ne per kalbą, o per pojūčius – kvapą, vakaro drėgmę, muziką, mėlynas šviesas, paslaptingą atmosferą. Lingvistinių kodų spektakliui atverti nedaug: kelis kartus ištariama „Niekas be šviesos, niekas be vienas kito. Pasiimk viską ir aš liksiu tuščias“, dainuojama liaudies daina, akimirka, kai mažomis grupelėmis ant kelmelių susodinti žiūrovai klausinėjami, kodėl sapnuojame, ar galima nugyventi gyvenimą nemeluojant, ar išgyvensime dar tūkstantį metų. Į pastarąjį, beje, viena mergina tiesiog atsakė: „Jūs pažiūrėkit į mus, argi manot, kad tai įmanoma?“Analizuoti žvėrį – įstatyti save į gamtos bei pasaulio kismo. Skambant elektronikai, mainantis šviesoms ir visiems dalyviams pamažu prabylant gamtos balsais apima imitacijos ar simuliacijos kraupumas, jau artikuliuotas „Saulėje ir jūroje“, t. y. apgaulinga nuojauta, kad gyvūnus, augalus, vietas ar reiškinius, kuriuos sunaikiname, gebame susintetinti, perkelti į pasirodymą, į skaitmeninę erdvę, sukimšti į virtualiosios realybės akinius ir reikalui esant atkurti. Galime juos netgi pakeisti kažkuo kitu, kaip iš toli mirgantis ekranas gali nesiskirti nuo jūros. „Analizuojant žvėrį“ kažkuo primena mišias. Beje, kūrybinei komandai pavyksta taip įsiūbuoti atmosferą, kad nė akimirkai nepasijunti nejaukiai ar ne vietoje.Abu spektakliai čiuopia tam tikrą šiuolaikybės ar modernybės augimą, plitimą, tarsi slenkant ledynams. Abu jie nenurodo, kaip išspręsti save, neduoda gairių. Bet padeda prisiminti. Ištraukia vaikystės kaimo patirtis, naktis miške prie jūros, kurios tampa kažkuo kūnišku, neartikuliuotu. Galbūt per atmintį, per buvimą kartu galima perlaužti tą laukimo abejingumą, pasyvų stebėjimą. Bet tikrai nežinau kaip ir nė nebandysiu išburti.

* www.dovilezavedskaite.eu/dramaturgija/kaip-visur-kaip-visi/

Zigmas Pakštaitis – kultūros lauko gyventojas.