Rumunų kilmės prancūzų dramaturgas Eugène’as Ionesco (1909–1994) pragyveno vos ne visą XX amžių. Režisierius Antanas Obcarskas (g. 1990), be viso kito, dar ir filosofijos magistras, – triskart mažiau, tačiau drąsiai perfrazuoja senąjį mąstytoją: „Herojiška yra prieštarauti savo laiko progresui ir beprotiška apie tai kalbėti.“ Taip, mes atsimename, kad sąžiningo menininko vieta – nuolatinė opozicija, o „dvaro dailininkas“ – gėdingas vaidmuo.

A. Obcarskas, anksčiau scenoje nerišliai, atmosferiškai filosofavęs su tokiu pat jaunu kolega Laurynu Adomaičiu („Alisa“, „Boksas“), dabar likimo jam pakištame LNDT imasi klasikos – E. Ionesco „Raganosių“ (kovo 8 d.), kurie turi kietus absurdo šarvus.

Atrodo, mūsų publikai, teatruose keičiantis kartoms ir kryptims, gresia smarkūs intelekto šuorai nuo scenų. Manau, tai sveika, nes nūdienė jaunoji nacionalinė literatūra ir kinas intelekto stokoja, labiau orientuojasi į jausmus, nepakeliamą būties lengvybę.

 

Raganosiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Spektaklyje, kuriame svarbius vaidmenis atlieka vaizdo projektuotojai (Adomas Gustainis, Ričardas Žigis) ir vaizdo operatoriai (Liudas Prišmontas, Martynas Ungurys, Rokas Valiauga), kažkuriuo momentu – bet ne projekcijoje, o gyvoje mizanscenoje (scenografė Lauryna Liepaitė), – įsijungia keista kino reminiscencija. Ak, ką man tai primena? Kur aš tai jau mačiau? Suklydau ar ne, bet tas jovalas Žano bute priminė „Parazitą“, o su nuotakos suknele gulinėjanti rubensiška Toma Vaškevičiūtė – „Melancholiją“...

Vis dėlto svarbiausia „Raganosiuose“ turi būti ne kinas ir ne vaizdas, o žodžiai, žodžiai... Kurių yra perviršis antrame veiksme. Režisierius sako, kad trumpino plepį dramaturgą, bet galėjo dar labiau palengvinti sunkią alkoholiko Beranžė-Martyno Nedzinsko šnekamosios, banalios kalbos naštą, suteikti jam didesnę galimybę tapti tuo minėtu beprotišku herojumi.

Aktoriaus niuansuota kalbinė ekvilibristika svaigina, jis išties vaikšto aukštai ištempta viela, jo duetai su antipodu draugeliu Žanu-Kirilu Glušajevu skamba kaip ištobulinti cirko numeriai. Bravo! Vis dėlto iš po šitų imitacinių, blizgančių šarvų žadėtas joneskiškas ragas neišlenda. Bent mano ausis baubimo, gailaus ar šiurpaus, neišgirdo, akis veidrodinėje kaukėje, stiklinėje katytėje nepamatė.

Kaip ir ankstesniuose įspūdingos formos, ritmo ir montažo A. Obcarsko pastatymuose, sėdėdama krėsle už rampos visą laiką kaifuoju, bet post factum lieku it musę kandus. Išėjusi į prospektą jokios autoriaus žadėtos faunos neįžiūriu.

Žinoma, puikūs Arūno Sakalausko ir Gyčio Ivanausko klouniški numeriai, o santūrus šokėjo Naglio Bieranco pritapimas prie visos komandos pritrenkia. Šaunuolis. Raganosiai irgi žmonės, kaip sakė klasikas.

/ / /

Vilniaus mažojo teatro premjerinio spektaklio „L. yra S.“ (kovo 15 d.) pavadinimas suskaldytas. Kaip ir pats performansinis vaidinimas scenoje. Gali apžiūrinėti atskiras šukes, o viskas kartu nebesusideda.

Žinoma, gali pats laužyti galvą – kaip ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, – koks galėjo būti tas karalius Lyras jaunystėje, kaip jis tapo seniu, kuriam iš dukterų reikia pataikavimo, o ne tiesaus žodžio. Gal 18-mečio Lyro tėvai ir jo aplinka, kaip dabar sakoma, buvo toksiška ir todėl jis tapo dvilypis, biseksualus? Bet ar suvaikėjęs, išpaikęs senis Lyras buvo dvilypis?

 

„L. yra S.“. Gretos Skaraitienės nuotrauka

 

Režisierė Greta Štiormer (neseniai LNOBT ji kartu su NOA parodė „Planetą Delux“) dramaturgės pjesę, kurią kiek anksčiau perskaičiusi Lyrą įsivaizdavau panašų į Hamletą, įvaizdina operomaniškai, operetiškai. Tai turbūt atspindi mūsų iš tiesų operetišką, nukvailėjusį amžių. Aktoriui Matui Sigliukui-princui Lyrui kartais leidžiama pavaidinti ir dramatiškus monologėlius, tačiau juos nustelbia bendras rankų mosikavimas, nuolatinis judėjimas, į sceną tarsi perkeliama kompiuterinių žaidimų figūrų grafika.

Įžiūrėjau vienintelę „atgyvenusio“, dar nesukulto teatro sceną, kurioje susėdusios tiesiog kalbasi hercogaitė Liza (akt. Gintarė Latvėnaitė) ir Lyro motina (akt. Eglė Mikulionytė).

Puiku, kad dramos spektakliai pastaruoju metu atsiveria jauniems kompozitoriams – pasirodo, jų yra tiek daug, o ne 2–3 klasikai kaip anksčiau. Ir čia prie režisūros prisideda kompozitorė Jūra Elena Šedytė ir vaidinantis kontratenoras Vaidas Bartušas, kurio norėjosi trigubai daugiau.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.