Autorės nuotrauka

 

Į patį 2023-iųjų galą Jaunimo teatro scenoje be reklamos spėjusį įšokti „Ūbą Carą“ (gruodžio 31 d.) vertinu kaip vis tiek pasireklamuojantį – pavadinimu. Nugvelbtu iš grotesko klasikos. Jeigu lygindami čia įrašysim Alfredo Jarry pjesę „Ūbas karalius“ apie Lenkijos (!) karalių, tai naujasis spektaklis bus jam, taip sakant, devintas vanduo nuo kisieliaus. Tada paraleliai su A. Jarry galėtume minėti ir Šekspyro „Makbetą“. 

Pirmiausia pjesės ir spektaklio autorystę priskiriu rašytojui Sigitui Parulskiui. Jo supresuotas tekstas užkuria aktorius ir lėles, sąmoningai plokščią spintos-televizoriaus ir oro pripūstą Kremliaus-ES vaizdą. Kaip sako pats S. Parulskis, istoriją apie „banalią vidutinybę, banalų blogį“.

Spektaklis, mano galva, yra labai neblogas. Nors po pirmo veiksmo bandžiau išeiti, vis dėlto išgėriau kavos ir per antrą veiksmą, įsivažiavusi tais banaliais kalneliais, likau patenkinta, persilenkusi, prisitaikiusi. 

Dramaturgas rašydamas pjesę apie Rusijos prezidentą – nei daugiau, nei mažiau! – naudojosi ne tiek protagonisto Ūbo formatu, kiek ketvirtosios valdžios – žiniasklaidos – darbo vaisiais. Jau seniai virtusiais galingu ginklu. 

Svaiginantys kalnelių viražai sukalti pagal senesnes ir naujesnes antraštes, Ūbo-prezidento Putino (nesu tikra, ar galiu vartoti šį tikrinį vardą) ir kitų viso pasaulio valdžios atstovų žavias citatas. Pagal jų veidus ir povyzas. Užgriūvant faktų lavinai, suabejojau tik vienoje vietoje apie Putino vaikystę ir jo mamą, kuri jį muša į pėdkelnes sukištais svogūnais, – na, pėdkelnės iki Sovietijos tada dar nebuvo atkeliavusios. Dar – raudonu kaklaraiščiu. O dar... Kompromato tiek daug, jis taip lengvai sukimba, susipina į girliandą, antraščių antspaudai savaime margina užpakalius ir veidus. Taip, politinis kabaretas.

Džiaugiuosi, kad į kailį gauna ant Šėpos laktos patupdyti ne tik garsūs politikai, bet ir televizijos žvaigždės – žinoma, vien rusų propagandinės TV. Iki saviškių demonstravimo S. Parulskiui pritrūko drąsos. Saviškiams atstovauja tik Landsbergio lėlė, ak, kaip neįtikėtinai įgarsinta aktoriaus Mato Sigliuko. Senojoje Šėpoje (1988–1992) vietinių karikatūrų asortimentas buvo platesnis.

„Ūbo Caro“ įvykių sankaboje smarkiai pasigedau Ūbienės. Choristės matrioškos moteriško kvapo neatstoja. Suprantu, kad žiniasklaida pateikė mažai medžiagos apie šią protagonisto veiklos sferą, bet gal čia galėjo pasireikšti dramaturgo fantazija? Kad ir popso pavidalu, kad ir vietoj itin lėkštos epizodinės grandies apie LGBT padėtį Rusijoje. Nes tam tikros atsvaros šiai sceninei politinei informacijai vis dėlto trūksta. Gal vadinamojo tragiškojo grotesko, dramos – be jos žiūrovą periodiškai spaudžia nuobodulys, jis neturi nė mažiausios galimybės pajusti ką nors šviežio. Negali netgi juoktis. Taip, premjerinė Jaunimo teatro salė nepilnas 4 valandas sustingdyta tylėjo. 

Scenoje Ūbą-Putiną kuria Lietuvos aktorius profesionalas numeris vienas – Vytautas Anužis. Jis neleidžia vaidmeniui suplokštėti, ir tu kartais, užsikabinęs už vienos kitos jo ištartos frazės, netgi mėgini pajusti už individo (ir už visuomenės) mūrų slypinčią tragediją, tikiesi ilgiau joje išbūti, kažką perprasti. Bet žanro vėjai vėl ir vėl neša į šonus. 

Režisierius Gintaras Varnas apie savo protagonistą sako: „Tapti komišku personažu, dar daugiau – Makbeto parodija, – blogai. Rusų garbinamam plinkančiam mažyliui turėtų nepatikti.“ 

Žinoma, nepatiktų. Tačiau šis istorijos atpasakojimas skirtas mums, o mums po tiekos laukimo metų, mėnesių, dienų gali nepatikti jo panašumas vien į televizinę šėpą.  

 

/////

 

Estų režisierės Annos Hints pilno metro dokumentinio filmo „Pirties seserys“ kadrais grožiesi: madonos krūtinė ir kūdikis (be abejo, tai mergaitė), kurio veidukas pagaliau atsisuka į tave; kertama eketė ir iškirstas ledo kubas pakišamas po visu ledu; žinoma, įvairiausios nuogo moters kūno konfigūracijos. Patenki į skulptoriaus dirbtuvę, kurioje modelių galvos ignoruojamos, o kūnų dalys – čionai išradingos kino kameros – atkertamos ir apšviečiamos, ketvirčiuojamos ir sulipdomos, brūžinamos ir supinamos. (Gal dėl juoko, atskirame epizode primenama, kad pirtyje ne tik prausiamasi, bet ir rūkomi ant karties sukabinti mėsos gabalai.) 

Iš pradžių moterų nugaros, krūtys, pėdos, kojos, pilvai traukia – nors nežinau, ar visus, nes modeliai nėra tradiciškai žavūs. Vėliau kūnų siena išsitempia, rambėja, kartojasi ir virsta tiesiog prisispyrusiu patologiniu autorių žvilgsniu. Na, švelniau tariant, egzotišku, sutirštintu, šamanišku, etnologiniu požiūriu, skirtu užsieniui... Su atitinkamu šamanišku garso takeliu. Atrodo, šiuo filmu bus pristatomas pasauliui Estijos savitumas? Kiek šis vienas pietryčių rajonas yra bendraestiškas, koks laikas čia išryškinamas, pagaliau kokios moterys surinktos į šį labiau atkuriamosios dokumentikos opusą? 

Pirtyje pamačiau tik dviejų iš penkių besiprausiančių veidus – daugiausia rodomas vienos, matyt, sutikusios viešintis, veidas. Kitos lieka pasislėpusios už savo balsų, kurie tamsoje atveria sunkių intymių istorijų detales (plg. Arturo Bumšteino „Vieno garso istorija“). Vėžys, menstruacijos, negraži išvaizda, išprievartavimas, kitokios lytinės orientacijos atradimas, santykis su žiauria motina, abortas. Tamsoje tamsūs ir prisiminimai. Kita spalva tvyksteli, kai iš atminties iššoka juokingas sugulimas su vaikinu „paprašyk maloniai mano penio“ ir veik lyrinis eilėraštis, kai moteris staiga pajunta, kad ją šimtą kartų stipriau traukia kita moteris, – tos spalvos man ir gražiausios.

Kažin kokie būtų „pirties vyrai“?

 

////

 

Amerikietė režisierė Sofia Coppola, talentingo tėčio duktė, savąją „seserų politiką“ racionaliai ir vaisingai ekrane diegia ne pirmą kartą. Ir vis kitaip – garbė jai! Įdomu tai, kad naujame kūrinyje „Priscilla“ ji pasirenka, regis, patį sunkiausią kelią. Sukuria sąmoningai nuobodų, supaprastintos garsaus žmogaus biografijos filmą – visai be Elvio Presley dainų, be skandalo ir sekso, filmą, tarsi spalvinimo knygelėje pirštu parodantį, kur, kas ir būtinai iš eilės bus toliau daroma, kad šita amerikietiška Lolita arba Pelenė taptų tiktai pavyzdinga sužadėtine ir žmona Priscilla, o jos vyras Elvis, kažkur ten, už kadro, nulipęs nuo scenos, prisistatys visai ne kaip ikona.

Filmą žiūrėjau beveik žiovaudama, mintydama, ką čia toji mano mylima Sofia nori pasakyti, ir tik kitą dieną kažkas ėmė atsirūgti ir neduoti ramybės: mamytės sūnelis; miesčioniška religinga XX a. vidurio JAV šeima; išsiauginta vaikiška žmona?.. Kaip tikslu! O pagrindiniai vaidmenys nuo pirminių Barbės ir Keno įvaizdžių gerokai atsiplėšė ir sutvirtėjo.  

Štai kokius užkulisius demonstruoja JAV kino princesė S. Coppola, paneigdama realybę ir legendas, kuo tampa garsenybių vaikai.  

 

 [Kalba netaisyta, – red. past.]

 

Jūratė Visockaitė – kino ir teatro kritikė.