× Martynas Bialobžeskis

Galima sakyti, su aktore Vilma Raubaite kartu esame perėję ugnį ir vandenį – mūsų draugystė tiek žmogiškame, tiek profesiniame lygmenyje prasidėjo praktiškai nuo pirmojo Cezario Graužinio suburtos „cezario grupės“ spektaklio „Arabiška naktis“. Gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, repeticijos, premjeros – visa tai mums irgi nutiko per ilgus metus. Ir, nors pastaruoju metu bendraujame retokai, smagiai paplepėjome vienoje Vilniaus kavinių.

 

Donato Ališausko nuotrauka

 

Kiek žinau, kurį laiką gyvenai Vienoje, buvai tarp Austrijos ir Lietuvos, dabar grįžai. Kodėl vakar Viena ir kodėl dabar Vilnius?

Gana paprasta. Viena nutiko, nes mano partnerė ten gavo darbą ir aš išvažiavau drauge gyventi. Pati gal nebūčiau to miesto pasirinkusi. Buvimas Vienoje gana sudėtingas – ne dėl brangumo ar kažko panašaus. Dėl įsivaizdavimo. Niekada nebuvau išvažiavusi kažkur kitur ilgiau gyventi. Na, galvoji: gerai, duodi sau metus apsiprasti ir paskui integruojiesi, kažką pradedi daryti. Bet ta adaptacija taip greitai nevyksta. Atvirkščiai – viskas juda labai lėtai. Gal labiau supras tie žmonės, kurie gyveno užsienyje ilgesnį laiką.

Lietuvoje jau turėjau tam tikrą bazę, karjerą, pripažinimą. Ir kai turi išvažiuoti į šalį, kurioje niekas tavęs nepažįsta, ir gyventi ten neapibrėžtą laiką, jautiesi klaikiai nesaugiai. Lietuvoje net nieko nedarydama turi daug saugumo „stulpelių“. Čia ne kalbos nemokėjimas – tiesiog kultūrinis bendras suvokimas kitoks. Nors Viena ir neatrodo hipertoli, bet juk patenki į kitą visuomenę, kitą buvimą.

Būdavo labai keista, pavyzdžiui, einant į kokį festivalį: matai ir atpažįsti žmones pagal tipą – aktorius, režisierius, prodiuserius, – užuodi juos kaip savo bend­ruomenę, bet realiai joje nesi.

Grįžau 2020-ųjų vasarą, tarp pirmo ir antro karantino, prasidėjo darbai, „ConTempo“ festivalyje pristatėme mano režisuotą spektaklį „UV6“. Buvo toks neapibrėžtas laikas, paskui išsiskyriau ir Vienos istorijoje padėjau tašką.

Kaip suprantu, grįžusi veiklos tu turėjai?

Žinai, kokia ta laisvai samdomųjų veikla...

Žinau, aš irgi laisvai samdomas. Pandemija mus visus palietė.

Ji prasidėjo 2020-aisiais, ar ne? Į Vieną išvažiavau 2018 m., tai man tie dveji metai jau buvo kaip pandemija, labai didelis sustojimas, nes iki tol tiesiog verčiausi kūliais: paskaitos studentams, spektakliai. Buvo beprotiškas bėgimas. Išvažiavimas į Vieną mane labai stipriai sustabdė. Kurį laiką daug skraidžiau, tad jaučiausi, kad gyvenu lėktuve, tarsi nei ten, nei ten. Tokia tarpinė būsena, kokia daug kam tapo tas pandeminis laikotarpis. Todėl per pirmą karantiną man net atrodė, kad štai pagaliau visi susinormalizavo pagal mano ritmą.

Būdavo, sėdi prie lango, geri kavą ir mąstai savo mintis, kurios tarsi nėra darbas, bet pagalvoji, kad štai šis laikas bus labai vertingas... Ir tikrai iš to Vienos „karantino“ labai daug pasiėmiau sau – būsenas, jausenas. Grįžus, kaip jau sakiau, atsirado darbų: poe­zijos skaitymai, „Protesto“ repeticijos, spektakliai, filmavimai su Žilvinu Vingeliu, paraiškų rašymas dėl spektaklio, paskui rodyto „ConTempo“ festivalyje. Kažkaip viskas užsisuko, buvo labai aktyvu tarp dviejų karantinų.

Antrasis karantinas man buvo kažkas labai sunkaus iki pat pavasario. Juo labiau kad nesu žiemos žmogus, netoleruoju šalčio.

Jei ne teatras, kas tada?

Taip, ateina mintis į galvą: o gal reikia keisti profesiją? Iš šono atrodytų, ką čia keisti, viskas gerai, lyg ir sekasi. Bet tokių minčių ateina, net jei profesija patinka, čia normalu, man atrodo. Iki galo taip ir nesugalvojau, nes vis grįžtu prie to paties... Ką norėčiau daryti, tai kur nors šiltuose kraštuose auginti sodą. Vaismedžius, gėles, kokias nors pušis. Kad būtų šilta, jūra šalia.

Dabar namie turiu tokį hobį: kai suvalgau kaulavaisių, kauliuką dedu į vazoną. Ir pamirštu, kas ir kur pasėta, tik palaistau. Kai išauga, nežinau, kas – ir man tai labai patinka. Kai kuriuos jau atpažįstu, tarkim, avokadą. Neseniai išaugo mangai ir pasifloras. Yra smagios egzotikos.

Vaikystėje norėjau būti dailininke, tapyti.

Nors išvažiuoti ilgiau kažkur gyventi yra labai baisu, bet labai verta, tad šiaip keliauti labai mėgstu. Man labai patinka kalnai – norėčiau praeiti kokiais kalnų takais. Mėgstu didelius vandenis: jūras, vandenynus.

Pasakojai, kai tave vaikystėje mama pastatė į kampą, apipaišei visus tapetų kontūrus?

O, tu atsimeni! Po mokyklos svarsčiau studijuoti psichologiją, bet neturėjau gerų matematikos balų. Nusprendžiau stoti į kino režisūrą. Ėjau į paskutinę konsultaciją ir iš LMTA Kosciuškos g. išėjo grupelė žmonių ir pamatę mane sako: „Jei tu į Aktorinį – einam į Centrinius, ten bus.“ Pastovėjau kryžkelėj, apsvarsčiau, ką esu pasiruošus, ko ne, ir nuėjau į Aktorinio konsultaciją paskui tuos žmones. Nepamenu, kas jie, ar įstojo.. Bet ačiū jiems! Nors aš šiokia tokia fatalistė šiais klausimais – sutinki tuos žmones, kuriuos reikia, ir viskas galų gale nutinka taip, kaip turi nutikt.

Pats mieliausias tavo vaidmuo?

O Jėzusmarija! Vienas?

Gali būti keli.

Tik nesu įsitikinusi dėl to mielumo. Jie gal svarbūs, kertiniai, lūžio taško vaidmenys. Profesijos suvokimo vaidmenys. Pirmas, žinoma, Franciska „Arabiškoje naktyje“, kuris buvo pirmasis „cezario grupės“ spektaklis. Ir vaidmuo, ir procesas, nes jis irgi svarbus. Daug galvoju, kaip tas procesas tave pakeičia. Franciskos vaidmuo man buvo įdomus ir ta sapnų, mistikos, susipynusių realybių estetika.

Profesiškai svarbus, koncentruotas, bet gal nelabai žiūrovams pastebimas buvo vaidmuo „Pasikėsinimuose“. Su juo įvyko persilaužimas, susivokimas scenoje, sužinojimas, kaipgi transliuoti mintį.

Ten nėra personažo.

Ne, ten yra bevardžiai scenaristai, todėl ir buvo kitaip. Tarsi savęs paleidimas scenoje kitu lygmeniu, kai gali į save pasižiūrėti iš šono, reflektuoti savo būseną.

„Kaligula“, be abejo, buvo man labai svarbus spektaklis. Ir ne dėl apdovanojimo, ten įvyko labai daug gražių aktorinių ir žmogiškų susijungimų.

Apskritai geras vaidmuo neatsitinka be ėjimo į tą vaidmenį.

Koks buvo personažas, kurio negalėjai pakęsti? Ar kiek­viename personaže surandi kažką artimo sau?

Žinok, turbūt taip išeina, kad kiekvienas tampa savaip fainas. Be abejo, žiūrint objektyviai, gali juos kritikuoti. Nors, tarkim, ta pati Franciska tikrai miela mergina.

Pavyzdžiui, su Bjanka iš „Užsispyrėlės tramdymo“ išvis buvo tokia nesąmonė... Nesusipratimas, ir aš tą žinojau. Kai pradėjom repetuoti, galvojau, kaip žmonės gali mėgti tą Šekspyrą??? Atrodė kažin kokia kosminė katastrofa. Tokia vyrišką galią pabrėžianti didaktika, būk graži, ir tiek. Nors spektaklis iš tiesų buvo statomas per moterišką prizmę. Pamenu, kolega Tomas Kizelis veža mane namo, o aš sakau, kad nesuprantu, kas ten vyksta, kaip vaidinti, ką ten darau, juolab kad ir vaidmuo ne pagrindinis, todėl Cezaris daugiau dėmesio skyrė kitiems. O Tomas taip ramiai: „Įsivaizduok, kad esi drugelis ir tiesiog plasnoji.“ Pagalvojau: gerai, drugelis! Buvo labai juokinga skaityti recenzijoje, kad Raubaitė bėgioja, rankomis mosikuoja. Cezaris supyko, o aš juokiausi – tai juk tą ir darau!

Buvo tikrai sunku. Šekspyras yra daugiasluoksnis ir suvokti jį jaunystėje labai sudėtinga.

O visokius velnius vaidinti faina! Liuciferis „Fauste“ buvo toks kaifas – juolab kad labai smagiai dūkom tada scenoje su Juliumi Žalakevičiumi. Gali atknisti savyje tiek skirtingų jausmų, emocijų – ir viską paleisti demonais scenoje, tai juk taip linksma!

Kiek laisvės, improvizacijos gali sau leisti scenoje? Kiek toli siekia aktorinė partnerystė?

Matai, improvizacija yra toks ištreniruotas – arba nelabai – gebėjimas valdyti techniką. Turi būti įgudęs, išbandęs, prisibandęs. Turi nebijoti. Aš nesu ypač gera improvizatorė, bet kartais galiu sau leisti. Yra žmonių, kurie improvizuoti geba puikiai, – ir man tai labai gražu. Bet kažkas gali gerai pasakoti anekdotus, kažkas ne.

Tai susiję ne tik su pasitikėjimu partneriu. Kokiais nors minimaliais dalykais galiu improvizuoti, bet sukurti mini scenelę, kažką visai tokio naujo... Yra kolegų, kuriuos improvizacijos labai išmuša iš vėžių. Saugumo jausmas labai svarbus improvizacijai. O sudedamosios dalys kiekvienam gali kisti.

Laisvė nėra tik improvizacija. Man tai labai svarbu. Mano giliu įsitikinimu, aktorius yra kūrėjas, ne atlikėjas. Sprendžiu pagal save – bet kokiame spektaklyje jaučiuosi kūrėja, nesvarbu, kad yra režisierius. Režisieriai – ypač jei kalbame apie tokius labiau diktatorišką schemą išpažįstančius – galios pozicijoje yra iki premjeros, paskui jie tą poziciją ir galias praranda. Jie atiduoda spektaklį į rankas žmonėms, kurie jame egzistuoja. Man labai svarbus gebėjimas prasiplėsti daugiau nei tekstas ir režisūrinės užduotys. Gali būti labai aiški forma, bet į ją svarbu įdėti savo turinį, turintį gylį. O geriausias kūrybos procesas, kai nėra jokios diktatūros, bet yra kūrybos partneriai – tai turi iš esmės didžiausią prasmę kūryboje.

Aktoriai yra dideli individualistai. Labai didelė jų dalis. Toks paradoksas, kad daugelis aktorių, kuriuos pažįstu, yra tokie... sociofobai. Atrodytų, jie turėtų būti kompanijos centras, o mėgsta būti ramiai, labiau su savimi.. Ir su gobtuvu ant galvos.

Muzika? Na, juk negaliu nepaklausti...

Žinai, persikrausčiau atgal į Vilnių, dar daiktai nepervežti, remontas, netvarka, stipraus sutrikimo pojūtis. Vienas pirmųjų daiktų, kurį nusipirkau, buvo patefonas. Manęs klausė: „Ar tai išties tau dabar yra pirmo būtinumo prekė?“ Ir aš atsakiau: „Jo.“ Kai galiu – kad ir kokios nuotaikos būčiau – užsidėti tai, kas man patinka, ko noriu klausytis, man tai atveria va TIEK. Man tai atveria langą toje erdvėje, kuri niekada neprašvinta, kai esi sutrikęs. Muzika – vienas iš tų dalykų, kurie įžemina, kurie gali tave suimti; ji veikia labai greitai ir tiesiogiai. Panašiai kaip su knyga, tik su muzika procesas greitesnis.

Vienoje teko laimė nueiti į Ólafuro Arnaldso, islandų kompozitoriaus ir multiinstrumentalisto koncertą, kuris mane visiškai pakerėjo: šviesų vizualika su muzika veikė dvigubai stipriau. Lyg žiūrėtum filmą, bet savo paties sukurtą čia ir dabar.

Kažkuriuo metu non stop leidau vieną Tracy Chapman albumą, man tada jis labai padėjo.

Turiu draugų kompozitorių – tave, Ievą Baranaus­kaitę, Martiną Vilumą. Grįžtu prie draugystės temos: jei su kolegomis aktoriais sieja kartu atlikti darbai, tai čia užtenka pasiklausyti, ką žmogus sukūrė. Atsiranda bendrystė, požeminių srovių.

Muzika – kaip ilgiau trunkanti kelionė – gali pakeisti perspektyvą, pasukti kitu rakursu, nukreipti žvilgsnį į nematytus dalykus.