Oskaras Koršunovas: „Aš atvykau į teatrą kaip specnazas“

Mūsų režisierius metų pradžioje buvo pakviestas į MCHAT’ą, kad supurtytų jį ir pastatytų privalomą šio teatro repertuare, ant scenos uždangos plevenančią „Žuvėdrą“. Spausdiname fragmentus iš recenzijų po premjeros (3 val. 45 min.) vasario 28-ąją.

 

„Žuvėdra“ (rež. O. Koršunovas, MCHAT). Aleksandro Ivanišino nuotraukos iš MCHAT’o archyvo
„Žuvėdra“ (rež. O. Koršunovas, MCHAT). Aleksandro Ivanišino nuotraukos iš MCHAT’o archyvo

 

Taip jau susiklostė: Maskvos dailės teatro repertuare visuomet privalo būti „Žuvėdra“. Simbolinis plunksnuotis, klykaujantis būtent virš dabar esančio laiko. Garbingą A. Čechovo (minint jo 160-metį) pjesės statytojo vaidmenį teatro vadovas S. Ženovačius patikėjo O. Koršunovui.

Salėje žiūrovus pasitinka Maša juoda koža ir padeda susirasti savo vietas, ant scenos Arkadina diriguoja salei: fotografuokite ir iš karto platinkite! Ji šūkteli aktoriui, vaidinančiam Trigoriną: „Igoriuk, spektaklis prasidėjo!“ Dviejuose ekranuose – centriniame ir šoniniame – matosi MCHAT’o prieigos. Herojai su marškinėliais ir kedais; Nina skubėdama į spektaklį prajoja Kamergerskajos gat­ve... Žodžiu, „Žuvėdros“ rėmelius režisierius išsipjovė iš nūdienio gyvenimo realijų. Idealiai parinko atlikėjus – spektaklyje daug stiprių vaidmenų.

Aktoriai dažnai apsireiškia už ekraninio stiklo – tai žaidžia loto, tai būriuojasi ežero pakrantėje. Toks čechoviškas realybės šou. Koršunovas riebiai pabrėžia „Žuvėd­ros“ ir „Hamleto“ sankirtas, įstato šekspyrišką tekstą. Danijos princas statė spektaklį motušei ir patėviui, Kostia savo spektaklį kuria, nes nori sužavėti motiną, aplenkti jos meilužį, prisitraukti Niną. Tačiau jo spektak­lis – skirtingai nei Hamleto „Pelėkautai“ – griūna. Motina susierzina dėl modernių sūnaus pretenzijų, Trigorinas lieka abejingas, Nina po draugo nesėkmės visai atitolsta.

Bet neišsprendžiamas ir paliekamas žiūrovui vienas svarbiausių pjesės klausimų: kurie čionai iš tiesų talentingi – seniai ar jaunikliai, rutinos šalininkai ar naujų formų ieškotojai? Šio spektaklio herojai pirmiausia yra beatodairiški savininkai. Arkadinos šykštumas žlugdo sūnų, Trigorino gyvenimo geismas – Niną, Šamrajevo godumas – visą atmosferą ir jo paties šeimą, Dorno dvasinė ubagystė – Poliną. Ir kerojantis pavydas yra tas pats nuosavybės jausmas: Treplevas pavydi Trigorinui, Arkadina – Ninai, Polina – Dornui...

Marina Tokareva, „Novaja gazeta“

 

Tam tikra veiksmo agresija paveikia ir finalinį Treplevo bei Ninos pasiaiškinimą. Du jauni aktoriai kalba pernelyg pakeltu tonu, ir tragizmo pojūtis nuo šitų riksmų pradingsta. Jeigu jautrų rašytoją Kostią spektaklyje dar kažkaip užjauti, tai Nina tokio paties jausmo niekaip nesužadina – ji pernelyg puiki, pergalinga ir veiksmo pradžioje, ir nerodanti skausmo jo pabaigoje.

Pastatymas primena tą patį instagramą, į kurį žiūrovai buvo kviečiami tuoj pat dėti savo nuotraukas ir žinutes. Gražių paveikslėlių vaidmenį atlieka protarpiais išties labai įdomių scenų rinkinys, deja, nesusidedantis į ką nors vientisa. Klipinis mąstymas – mūsų laiko bruožas, ir „Žuvėdra“ tai darsyk patvirtina. Šviežia, originalu? O, taip! Istorija, kurią išgyveni drauge su herojais, sirgdamas už juos visa siela? Šito A. Čechovo vardo Dailės teatrui reikės dar palaukti. Galbūt kitos, šeštosios „Žuvėdros“.

Ana Čepurnova, „Trud“ 

 

„Žuvėdra“. Aleksandro Ivanišino nuotraukos iš MCHAT’o archyvo
„Žuvėdra“ (rež. O. Koršunovas, MCHAT). Aleksandro Ivanišino nuotraukos iš MCHAT’o archyvo

 

Koršunovas utriruoja žiaurumą, kuriuo žmonės vieni kitus atstumia, užaštrina savininkiškus jų jausmus. Jis nuleidžia Čechovą nuo humanizmo pjedestalo, eliminuoja elegiškas intonacijas, prideda staigumo, brutalumo, o Kostios ir beviltiškai jį įsimylėjusios Mašos atveju iki galo atsuka garsą: judviejų iki aukščiausio laipsnio pašokantį skausmą perteikia „Rammstein“ muzika. Industrinio metalo ritmai drebina teatro sienas tuo metu, kai niekieno taip ir nesuprastas jaunasis režisierius (o Treplevas tikėjosi savo spektakliu perkeisti motiną, nauja forma nužudyti Trigoriną, priversti Niną įsimylėti jį) blaškosi fojė tarp Čechovo, Stanislavskio, Tabakovo portretų, lenkiasi prieš juos, lyg ieškotų paramos ir neranda savosios vietos. Jis čia – nereikalingas.

Tatjana Vlasova, „Teatral“

 

Ši permatoma, akiai maloni šiuolaikinė erdvė su leng­vomis sudedamomis kėdutėmis ir didžiuliu šviesiu langu į gyvenimą išstatyta apžiūrėti, ji matosi ir girdisi iš visur (scenografija O. Koršunovo, Irinos Komissarovos). Stebuklingas ežeras, kurio vaizdas už lango taip traukia, yra tiktai vaizdo projekcija. Už to lango ir priešais ežerą gali pasivaikščioti, bet paplaukioti – tikrai ne.

Šiame teatre gilus yra tik sutrikęs, bet epiškai ramus S. Liubšino senis Sorinas, na, ir mediniai tilteliai, iš vienos pusės įsikirtę į ežero ekraną, iš kitos – į rampos liniją. Visa kita tėra gyvenimo paviršius, panašus į kompiuterinio ežero plynę.

Aliona Karasj, „Colta.ru“

 

Koršunovas suteikė progą ne tik išsikalbėti – išrėkti kiekvienam savo skausmą. Iš širdies gelmių išsipjauti asmeninę prasmę žodžių apie pasaulio sielą, kaip skeletus iš spintų kiekvienam išsitraukti personalinius liūtus, erelius ir kurapkas, tegul visa tai ir supakuota į baltus madingus apdarus (kostiumai Agnės Kuzmickaitės). Kiekvienas čia turi savo istoriją ir savo solo. Režisierius padarė viską, kad naujoji „Žuvėdra“ rusų teatro peizaže taptų ne tik madingu europiniu reiškiniu, bet ir išpranašautų ateitį.

Irina Kornejeva, „Rossijskaja gazeta“

 

„Žuvėdra“. Aleksandro Ivanišino nuotraukos iš MCHAT’o archyvo
„Žuvėdra“ (rež. O. Koršunovas, MCHAT). Aleksandro Ivanišino nuotraukos iš MCHAT’o archyvo

 

Tai itin ekologiška „Žuvėdra“. Ir ne tik todėl, kad joje nedemonstruojama paukščio iškamša (Treplevas lanksto ją iš popieriaus). O todėl, kad čia nesilaužo patys autoriai ir nelaužomi žiūrovai, verčiant juos patikėti visokiais „o dabar pamėginkime įsivaizduoti, kad“. Jūs galite sėdėti ir žiūrėti į danguje skriejančius debesis (puikus Arčio Dzervės videodarbas) ar mėgautis saulės blyksniais ant stiklų (įstabios Eugenijaus Sabaliausko šviesos; spektaklio biudžetas 15 mln. rub­lių), paskui žvilgtelėti į telefoną ar kaimyną, kuris staiga atsispindėjo scenos veidrodyje. O jau tada – į artistus, kurie kažkaip nepastebimai nuo improvizacijos prologe perėjo prie labiausiai nuzulintos Čechovo pjesės. Jos tekstas skamba kaip naujas.

Ala Šenderova, „The City“

 

Būtent Arkadina šiame spektaklyje sukelia staigų stingdantį siaubą. Ji lyg tarp kitko pataria Ninai tikrai tapti artiste, ir šis patarimas kupinas šekspyriškos klastos. Arkadina, pavydi ir šaltakraujė, suvilioja, pasiunčia merginą į teatrą kaip į pelėkautus, jau tiksliai žinodama, kas tenai jos laukia.

Koršunovas demonizuoja teatrą – dramatiškai ir gražiai, bet, atrodo, kiek perdėtai. Nūdienį žiūrovą su šituo pavojingu žvėrimi galima palikti netgi vienas prieš vieną.

Olga Fedianina, „Kommersant“

 

Būtina susitaikyti su mintimi, kad priešais mus – „Žuvėdros“ interpretacija. Androidinė Nina iš filmo „Met­ropolis“ – meninis įvaizdis, o ne literatūrinio monologo „Žmonės, žuvys, ereliai ir kurapkos“ aptarnautoja. Nieko ypač nepakeitęs, nieko nenurengęs režisierius iš tokios tolimos nuo mūsų pjesės sukuria spektaklį, į mus pataikantį. Stovint ant tokio tvirto pagrindo ir „Shortparis“ (indie popgrupė iš Sankt Peterburgo, – vert. past.) nerėžia ausies, ir Treplevo sprintas MCHAT’o koridoriais yra organiškas.

Ilja Golubev, „TimeOut“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė