Kuo gali būti įdomios choreografinės dirbtuvės šiais eksperimentų ir įvairių projektų perkrautais laikais? Skambus pavadinimas „Kūrybinis impulsas“ lyg ir paaiškina pagrindinius tikslus, bet trajektorijų brėžiniai išlieka paslaptimi iki pat vakaro X. Tiems, kurie stebi ir domisi, smalsu, ką tie baleto artistai pateiks žiūrovų teismui šį kartą. Kuo gyvena, ką mato, girdi ir jaučia šokio elito jaunieji kūrėjai. Visi tarsi laukia kažkokio nekalto prasidėjimo, grynuolio pasirodymo šokio pasaulyje.

Galime nusiraminti – jis jau pasirodė. Akivaizdu, kad Martyno Rimeikio kūrybiniai ieškojimai yra brandžiausi, įdomiausi ir choreografiniu požiūriu nuosekliausi. Per „Kūrybinį impulsą V“ parodytas jo choreografinis eskizas „Vienas“ sužavėjo būtent tuo lengvu, tik meistrams būdingu potėpiu. Slegiantis, sudėtingas kūrinio turinys netapo kliūtimi Rimeikiui išreikšti viską suprantamai ir netgi literatūriškai aiškiai. Pagrindinis veikėjas Andrius Žužžalkinas neabejotinai kvėpuoja su choreografu tuo pačiu oru ir gali drąsiai dalytis sėkmės laurais. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad „Vienas“ kažkas labai nauja ir nematyta. Panašūs choreografiniai sprendimai jau senoka ir gana dažna tendencija baleto pasaulyje, o šiuo atveju „Vienas“ – tiesiog talentingai įgyvendinta paradigma. Be abejonės, tai jokiais būdais nesumenkina Rimeikio, kaip kūrėjo, talento ir idėjų.

Visus kitus vakare matytus opusus galbūt prasmingiausia būtų vertinti tik per tendencijų bei perspektyvų prizmę. Tai, ką toliau pasakysiu, nėra kritika, o mėginimas kartu su kūrėjais paanalizuoti jų nuoširdžius kūrinius ir užduoti nepatogius klausimus, kurie turėtų būti užduodami kūrybinio proceso metu.

Į Rimeikio nutiestą kelią pabandė įvažiuoti Agnė Steponkevičiūtė su „Insides“ ir Vaida Šniūrevičiūtė su „Bodhisatva“. Merginoms šiek tiek pritrūko aerodinamikos žinių, todėl nepavyko išvengti tuščiažodžiavimo ir suvaldyti nemažo scenoje veikiančių šokėjų skaičiaus. Šiuo požiūriu puikiai su medžiaga susitvarkė Edita Stundytė miniatiūroje „Žvilgsnis“. Tačiau kokie nuobodūs tie visi suglostyti žvilgsniai, skardžiai („Impulsas III“) ir t. t.

Kaip atskirą tendenciją, kryptį, jeigu pageidaujate, labiau būdingą lietuviškai choreografinei tradicijai, būtų galima išskirti jauniausių choreografių Vestos Gineitytės ir Vasaros Visockaitės darbus. Jaučiama, kad kūrėjos domisi šiuolaikiniu šokiu ir ypač kolektyvo „Aura“ veikla. Į tą pačią srovę greičiausiai patenka ir Eligijaus Butkaus debiutinis darbelis „Juodos grindys“. Choreogra­finiu požiūriu tai labai perspektyvi tendencija. Skoliniai iš šiuolaikinio šokio idėjų lauko, choreografinio tyrimo objekto susmulkėjimas kartais gali atverti plačius išraiškos horizontus. Šiuo atveju ypač svarbus kūrėjo talentas ir intelektas.

Vis dėlto per daug intelektualiai pretenzingi bandymai taip pat nėra labai paveikūs. Živilės Baikštytės spiritizmo seansas, išsikviečiant A. Čechovo ir F. Dos­tojevskio dvasias, – dar viena nuobodokai įgyvendinta baleto ir dramos teatro jungties tendencija. Visko buvo daug ir per ilgai, trūko tik žodžių, o aktorių kūnai tylėjo it žuvys. Baikštytei būdingas choreografinės būties lengvumas nuskendo tirštoje nenatūralių dvasinių išgyvenimų pelkėje. Choreografei nepakenktų apsispręsti dėl prioritetų: kas svarbiau – dramos klišės ar jų gerai valdomos choreografinės išraiškos priemonės. Nauji ieškojimai yra tai, ko mes laukiame „Impulse“.

Kipras Chlebinskas akivaizdžiai bando išgryninti žanrą, remdamasis vien tik Onutės Narbutaitės muzika ir poetine-astronomine idėja – kaip danguje, taip ir žemėje. Visos penkios etualės –­ Marta Rueda Blanco, Greta Gylytė, Inga Cibulskytė, Maja Dolidzė ir Agnė Ramoškaitė buvo itin baletiškos ir išraiškingos, tačiau tokiam simfoniniam eksperimentui pritrūko paties eksperimento. Per daug reveransų, per mažai kosmoso.

Keletas tendencijų ir didžiulė jūra perspektyvų tvyro gražioje Jelenos Lebedevos ir Olgos Rudiakevič-Steponkienės „angelogijoje“. Ir niekas negali „perspjauti“ vieno vienintelio Rimeikio. Ką daryti?

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis! – kaip kadaise sakė rusų politinis genijus Leninas. Reikia valdyti amatą, kad sukurtum meną. Choreografinių dirbtuvių tikslas – iš baleto artistų tarpo išauginti choreografą – pasiteisins tik tuo atveju, jeigu tie choreografai bus kažkieno auginami ir patys save augins. Viliuosi, kad vyksta kūrinių analizės, kad kūrėjams užduodami nepatogūs klausimai dar proceso metu. Komponavimo principus reikia laužti ne vien iš jutūbo ar iš piršto. Jeigu protu suvoki, kaip kūnu parodyti, tai dar nereiškia, kad ir kūnas suvoks ir parodys.

Tiesa, tas pats genijus dar sakė, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę, bet tai ne mūsų atvejis. Tikiuosi.