Kiek silpnybių gali turėti žmogus? Kiek jų yra įgimtos ir kiek jų įgyjame? Kodėl pasiduodame savo silpnybėms, kodėl tampame nuo jų priklausomi? Ar įveikę jas galime tapti šventi?

Visi šie klausimai iškilo po urbanistinio šokio teatro „Low Air“ premjeros „Šventasis pavasaris“, sužydėjusios pas­kutinėmis pavasario dienomis Menų spaustuvėje. Prisipažinsiu, prieš eidama į spektaklį bijojau. Kadangi šokio spektaklis statytas pagal rusų klasiko Igorio Stravinskio baletą „Šventasis pavasaris“, o „Low Air“ yra urbanistinio šokio teatras, kurio skiriamasis bruožas –­ šiuolaikinio ir gatvės šokių technikų samplaika. Klasikinė muzika ir gatvės šokiai? Baisoka.

Scenoje kabo masyvus, ryškių, fosforinių spalvų lietuvių etnografijos papuošalas – sodas. Po juo, tarsi po saule, veikiantys šokėjai simbolizuoja tautinę tapatybę, savo šalies, kultūros, giminės praeities dvelksmą. Šį įspūdį sustiprina skambanti lietuvių liaudies daina. Tačiau šio sodo šiaudelių ryški, sintetinė spalva sufleruoja šiuolaikinio žmogaus įtaką tradicijoms.

Šeši šokėjai: trys moterys ir trys vyrai, vilkintys ryškius šortus ar kelnes, spektaklį pradeda intensyviu, gyvybiškai svarbiu kvėpavimu. Šeši kūnai užvertę galvas į kabantį, besisukantį sodą giliai įkvepia tradicijų ir istorijos kvapo, kuris kiekvienam iš jų giliai įsismelkia. Kiekvienas tuomet individualiai suvokia ir vertina save bei savo tapatybę. Nors šokėjai dažniausiai judesius atlieka sinchroniškai, tačiau kiekvienas kuria atskirą charakterį.

Žmogus nori įveikti save. Šokėjai suklupę šviesos kvadratėliuose tarsi mokyklos suole. Jie bijo. Nedrąsiai kelia ranką, tarsi norėdami pasisakyti, pateikti teisingą atsakymą, tačiau išsigąsta, staiga nuleidžia ranką ir lieka nebylioje pozoje. Veikiausiai atsakymas per daug drastiškas, niekas nenori mūsų išklausyti –­ lieka pasiduoti desperacijai. Vienas žiūri į veidrodį ir atsiduoda puikybei, antras kūno kultui, trečias pasineria į savidestrukciją... Vartotojiška visuomenė skatina individo silpnybes, daugeliu atvejų jai patogiau, kai žmogus paklūsta visuotinai priimtoms taisyklėms ir vartoja save, kitus, aplinką.

Sakysite, tai kurgi tas šventumas, kurgi ta pavasario, atgimimo, atsinaujinimo būsena? Spektaklio kūrėjai teigia, jog gėrio ir tiesos toli ieškoti nereikia, jie – mumyse. Mūsų šaknyse, mūsų giminės istorijoje, mūsų tradicijose. Šokio spektaklio „Šventasis pavasaris“ choreografijoje apstu lietuvių liaudies šokio motyvų: ratelis, įstriža linija scenoje, žaidimai. Šie elementai organiškai susipina su šiuolaikinio šokio retorika bei preciziškai atliekamais gatvės šokio elementais. Breiką, hiphopą papildė vogue ir waaking elementai. Šių šokių puoselėtojai Lietuvoje Raidas Petrauskas ir Brigida Gruodytė atliko įspūdingą sceną, kuri nepriekaištinga technika, intensyvumu nustebino net ir prisiekusius šiuolaikinio šokio gerbėjus.

Visi šeši atlikėjai, atėję į spektaklį iš skirtingo šokio, mėgina atrasti naują jo formą. Tai urbanistinio teatro „Low Air“ įkūrėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, Lukas Karvelis (dabar studijuojantis prestižiniame Roterdamo „Codarts“ menų universitete), šiuolaikinio šokio atstovė Agnietė Lisičkinaitė, Petrauskas ir Gruodytė. Režisūriniais sprendimais čia rūpinosi Vidas Bareikis.

O Stravinskio muzika buvo storiausi ir tvirčiausi šio namo pamatai. Kūrinio intensyvumas, organiškas tekėjimas teikė šokiui nuolatinės gyvybės ir jėgos. Klasika ir šiuolaikinis šokis su gatvės šokių elementais – tarsi naujo žanro atradimas, viskas natūralu. Rodos, kitaip ir negalėtų būti.

„Šventasis pavasaris“ susideda iš 13 dalių, simbolizuojančių trylika pagoniškų metų mėnesių. Tai ciklinio laiko vaizdavimas. Šokėjai spektaklio pabaigoje atlieka tarsi apeiginius monotoniškus judesius, tarsi nepailstamą aukojimąsi. Tačiau pabaigoje viskas vėl sueina į pradinį tašką: šeši kūnai, galvas užvertę į besisukantį sodą, giliai įtraukia praeities ir tradicijų kvapo.