kiemo slyvoj lapus iškarpė
jie suvilgyti vėjų spjūviais
o po jais traiško sniegą. kartais
tokios vasaros. šliūžių siūlės

ką tik trenkė į tašką lašas
nors tekste ir nebuvo taško
tiktai klasika vien tik mažas
iškvėpimas: tu taip. bet aš ko?

iš apynasrių išdraskyti
man kvėpavo žirgai į veidą
lyg norėdami pasakyti:
ji ne taip. bet tu jai taip leidai

žirgo seilės kvepėjo dumbliais
iš vaikystėj prapjauto cirko
šiąnakt draugė išėjo krumpliais
ir ilgai jie sniege netirpo

iš seniai nelankytų miestų
sklido tai ko tenai nebūta
kol likučiai neliesto maisto
trupiniais užklijavo burną

o po to banaliai kaip labas
man radauskas citavo škėmą
taip norėčiau kad kristų lapas
ir užmuštų man mano žiemą