Lapkritis Šiaurės Amerikoje paskelbtas indėnų kultūros paveldo mėnesiu

Egzistuoja naratyvas, kad baltieji kolonizatoriai sėk­mingai užbaigė kraupius darbus anapus vandenyno, žmonių, kurie ten gyveno pirmieji, nebeliko, ir nepamenu, kad kam nors būtų rūpėję tai paneigti.

Vis dėlto prigimtiniai žmonės* nėra istorija. Istorija – tai 500 metų trunkanti kolonizacija ir genocidas, neišpirkta kaltė, priverstinė asimiliacija, institucinė diskriminacija. „Vienas iš dalykų, kuriems priešinasi prigimtiniai žmonės, – tai faktas, jog apie juos kalbama būtuoju laiku, – sako vienas ryškiausių šiuolaikinių indėnų rašytojų Tommy Orange’as. – Jau seniai laikas supratimą keisti.“ „Knygose ir filmuose pateikiama tik viena pusė – esame arba istoriniai, arba rezervate. Bet man pažįstamas pasaulis daug dinamiškesnis. Norėjau jį parodyti“, – interviu kanalui PBS kalbėjo autorius apie 2018 m. išleistą debiutinį romaną „Ten ten“ („There There“). Nes būti indėnu nebūtinai reiškia trypti aplink laužą pasidabinus plunksnomis – ypač jei užaugai ant betono. Apie miesto indėnus jis rašo: „Greitkelio garsus pažįstame geriau nei upės.“

 

 

T. Orange’as (g. 1982) priklauso šajenų ir arapahų gentims, gimė ir užaugo Ouklande, Kalifornijoje, šajeno tėvo ir baltosios motinos šeimoje, baigė Amerikos indėnų menų institutą, ten ir dėsto. Romanas „Ten ten“ JAV tapo bestseleriu, pelnė svarbių apdovanojimų, tarp kurių „PEN / Hemingway“ ir „Before Columbus Foundation“ premijas; palankiai sutiko tiek kritikai, tiek rašytojai, tarp jų – Margaret Atwood, pavadinusi jį pritrenkiančiu literatūriniu debiutu.

Tai miestuose gyvenančių pirmųjų žemyno žmonių epas, kurio kulminacija – simboliškai, o kartu ir ironiškai – įvyksta pow-wow (indėnų šokio, muzikos šventėje) metu.

Vinetu ir daug kitų „Drąsiųjų keliais“ mūsų link atmynusių herojų gimė ne prerijose, o Europos rašytojų vaizduotėje. Vis dėlto savo istoriją žmonės pirmiausia turi pasakoti patys.

Pirmoji didelė prigimtinių Šiaurės Amerikos žmonių kuriamos literatūros banga atsirito XX a. 7–9 dešimtmečiais, kai išgarsėjo tokie rašytojai kaip Shermanas Alexie, Louise Erdrich (jos poezija spausdinama 50 p.), Jamesas Welchas, N. Scottas Momaday’us, Leslie Marmon Silko, Joy Harjo (ją JAV Kongreso biblio­teka paskelbė šių metų visos šalies poete), Geraldas Vizenoras. Romanuose paprastai piešė niūrų indėnų gyvenimą rezervatuose – jų veikėjai dažnai gyvena skurde, be saiko geria ir svečiuojasi kalėjimuose. Norėdami išsaugoti naikinamas savo genčių tradicijas autoriai gręžėsi į bendruomenes, kurios buvo mažiausiai nuo jų nutolusios ir kuriose patys užaugo. Dažnu atveju tai buvo rezervatai.

Kai kas šių autorių kūrybą vadina Amerikos indėnų literatūriniu renesansu. Frazė nevykusi ir nevartotina: renesansas reiškia atgimimą, bet jei niekas nemirė, nebuvo kam ir atgimti. Prigimtiniai žmonės niekad nenustojo pasakoti istorijų, tik jos nebūtinai buvo skirtos masinėms auditorijoms, užrašytos anglų kalba ar taikėsi prie baltųjų nustatyto literatūros kanono.

1956 m. JAV priimtas indėnų perkėlimo įstatymas didelę dalį žmonių iš rezervatų pastūmėjo persikelti į miestus: nutraukus mokyklų, ligoninių ir kitų bazinių reikmių finansavimą rezervatuose, gyventojams teko išsikraustyti. Tokia asimiliacijos politika ir sisteminė diskriminacija darbo rinkoje skurdą rezervate dažnai keitė skurdu mieste. Kaip atsakas pradėjo kurtis indėnų bendruomenių ir kultūros centrai, vienas jų – minėtas Amerikos indėnų menų institutas, tarp kurio absolventų yra ir T. Orange’as.

2016 m. kilę protestai prieš Dakotos naftotiekį prie Stačiosios Uolos indėnų rezervacijos prisidėjo prie naujosios prigimtinių žmonių literatūros bangos, kitokios nei anktesnioji. 2018 m. publikuoti Terese Marie Mailhot (staulo gentis) memuarai „Širdies uogos“ („Heart Berries“) apie disfunkcinę vaikystę, ankstyvą santuoką, vaiko globos teisių praradimą tapo bestseleriu. Rašyti ji pradėjo psichiat­rijos ligoninėje, kur jai diagnozuotas potrauminio streso sindromas ir bipolinis sutrikimas. Billy-Ray’us Belcourtas (Driftpailo Kri gentis) debiutinėje poezijos rinktinėje „Ši žaizda – tai pasaulis“ („This Wound is a World“) kalba apie meilę, netektį ir queer tapatybę. Poetė, dėstytoja, feministė Layli Long Soldier (lakotos oglalos gentis) eilėraščiuose plečia kalbos ir poezijos formų galimybes. Šie autoriai peržengia ankstesnių kartų nustatytas tematikos, stiliaus ir struktūros ribas.

T. Orange’o romano veiksmas plėtojamas Ouklande – toli nuo rezervatų, į kuriuos žmonės kadaise buvo suvaryti kaip į getus, ir dešimtmečiais jie buvo pagrindinė prigimtinių žmonių literatūros erdvė. Šiandien 7 iš 10 žemyno indėnų gyvena miestuose. „Ten ten“ prologas – meditacinė esė tarsi iš orios kančios išsiveržęs pasąmonės srautas, ir jokios naivios romantikos. „Gyvename netikrų naujienų ir kartu informacijos amžiuje, kuriame grožinė literatūra ir apskritai menas atlieka svarbų vaidmenį siekiant tiesą padaryti priimtiną. Tai nėra informacijos prieinamumo klausimas, dabar svarbu, kaip prisikasti iki tiesos per visas ją gožiančias nesąmones. Tai ir bandžiau padaryti rašydamas šį prologą“, – yra sakęs T. Orange’as. Kitame interviu prisipažino: „Tai buvo malda iš pragaro.“

Nei T. Orange’as, nei kiti naujosios kartos autoriai nenuvertina tų, kurie rašė prieš juos, nes jie – taip pat tiesos sudedamoji dalis. Tačiau kiekvienam – savas laikas. „Viena man labiausiai patinkančių literatūros funkcijų – ji padeda skaitytojui pasijusti mažiau vienišam“, – sako T. Orange’as. Tu nebesi vienas su savo patirtimis ir kartu tampi labiau empatiškas – t. y. tampi labiau žmogumi.

* Terminą „prigimtiniai žmonės“ (angl. indigenous people / native people) vartoju vietoj menkinančią potekstę turinčio žodžio „čiabuvis“ ar šiuo atveju ne visai tikslaus junginio „vietiniai žmonės“. Žodį „indėnas“, kur jis aptinkamas, verčiu tiesiogiai (angl. indian), turėdama omenyje, kad: a) kai kurie prigimtiniai žmonės, įskaitant T. Orange’ą, politiniais sumetimais patys save taip vadina; b) tai baltųjų kolonizatorių primestas įvardijimas: Indija, Kristupai, yra kitoje Žemės pusėje.

Shermano Alexie poezija čia

Senoji indėnų poezija čia