Antanas Sheshi. Kai nėra ko kursyvinti
Undinė Radzevičiūtė. „Grožio ir blogio biblioteka“
Prieš gerą mėnesį žinoma kovotoja už lietuvių kalbos gyvumą Loreta Vaicekauskienė feisbuke džiūgavo aptikusi naujojo Undinės Radzevičiūtės romano tekste „neužkursyvintus triusikus“ (džiaugsmo priežastis: rimtoje, solidžios leidyklos išleistoje knygoje aptiktas VLKK vis labiau į kampą spaudžiamos buitinės kalbos žodis). Iš tiesų, triusikai (be kursyvų ar kitų svetimybę išskiriančių ženklų) „Grožio ir blogio bibliotekoje“ minimi net kelis kartus. Ir visai ne todėl, kad autorės kalba žaižaruotų vaizdingumu. Ypatingu stiliaus žavesiu ar grakštumu U. Radzevičiūtės tikrai neapkaltinsi: mintys dėstomos paprastais žodžiais, aprašymams pasitelkiami tik esmines detales išryškinantys štrichai, dialoguose ironija perteikta trumpais, kietos konstrukcijos sakiniais.
Tačiau pradėdamas apžvalgą nuo neužkursyvintų triusikų paminėjimo, noriu akcentuoti kitką. Kursyvas naudojamas siekiant pažymėti išskirtinę teksto vietą – žodį, mintį, akcentą. Bet „Grožio ir blogio bibliotekoje“ nėra ko juo žymėti, nes viskas vienodai svarbu. Skaitant šią knygą nederėtų praversti puslapių. Be to, ją pageidautina praryti greitai, kol pirmuose skyriuose aprašomi dalykai nespėjo nugulti po pašalinių minčių sluoksniu.
Undinė Radzevičiūtė. „Grožio ir blogio biblioteka“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Šeštajame romane U. Radzevičiūtė, kaip jai ir įprasta, aptarinėja nelietuviškus reikalus: formaliai žiūrint, didžioji veiksmo dalis rutuliojasi Veimaro respublikos laikų Berlyne. Dėmesys sutelkiamas į maniakiškos kolekcionavimo aistros apimto turtingo intelektualo Walterio Schultzo (spėjusio šmėkštelėti ir ankstesniuose rašytojos kūriniuose) idėjas. Jo poelgius stebintiems skaitytojams suteikiama galimybė atlikti kone psichoanalitinę veikėjo minčių šuolių analizę. Tačiau tai tėra paviršinis romano apvalkalas, korpusas, slepiantis daug gilesnes prasmes. Joms iššifruoti kiekvienas gali pasitelkti individualius įrankius: nuo kodų, slypinčių Walterio mėgstamų knygų pavadinimuose ir bibliotekos klasifikacijai naudojamoje sistemoje, iki kvapų, spalvų, Dekalogą vaizduojančių piktogramų ar net virtuvinių puodų tarškesio, kurį plakdama gogelmogelį skleidžia kartu su visais turtais iš senelio paveldėta tarnaitė froilen Berta.
Rašytoja, komentuodama vaizduojamo erdvėlaikio pasirinkimą, ne sykį minėjo Veimaro respublikos Berlyno ir šiuolaikinės Europos panašumus. Bet iš tiesų romane aprašomos situacijos primena ne tik mūsų laikus. Nepaisant knygą persmelkusios minties, kad tik detalės, susiejančios viską su konkretaus momento atmosfera, pajėgios nurodyti ryšį su tam tikrais įvykiais ir asmenimis, „Grožio ir blogio bibliotekoje“ keliami bendrieji klausimai. Tad menamos analogijos su dabartimi turbūt tėra visuotinio aptariamų problemų aktualumo patvirtinimas. Gal todėl laikas knygoje savotiškai supainiotas: epizoduose minimi įvykiai, veikėjų amžius dažnai išsprūsta iš tvarkingos linijinės laiko sekos. Taip tarsi mėginama pabrėžti, kad žmonėms rūpimos problemos beveik nekinta.
Iš esmės ši knyga apie universalius dalykus, o tai yra pirmas požymis, liudijantis, jog susidūrėme su geru kūriniu. Tad „Grožio ir blogio biblioteką“ galima vertinti pasauliniame kontekste, atitinkamai, taikant aukštus kriterijus. Tam, regis, neprieštarauja ir autorė, į klausimą, kodėl romane nėra lietuviškų realijų, provokuojančiai atsakiusi, kad geroje knygoje jos nėra būtinos*. Daugelis lietuvių rašytojų ne visada geba taip aiškiai atsakyti. Bandydami išsisukti nuo panašių klausimų autoriai paprastai mykia apie skaitytojams paliktą vertinimo teisę, nors dažniausiai atsakinėti išvis netenka – vietinės realijos mūsų prozininkų kūryboje vyrauja. Skaitant U. Radzevičiūtės knygas nesunku įsitikinti, kad rašytoja jaučiasi tvirtai ir nemato reikalo taikytis prie dominuojančių tendencijų ar diskutuoti su tais, kuriems jos kūryba nepatinka.
Naujasis romanas skiriasi nuo ankstesnių autorės kūrinių mažesniu juodojo humoro kiekiu: šįsyk dažniau ironizuojama ar parodijuojami elgsenos stereotipai. Šios priemonės ypač sėkmingai ir subtiliai pasitelkiamos vaizduojant pagrindinių personažų – Walterio, jo sesers Lottos, froilen Bertos ir juos supančių asmenų – laikyseną specifinių įvykių fone. Knygoje nestinga ir kasdienių snobiškumą atskleidžiančių smulkmenų. Pavyzdžiui, nors Walteris daug metų perka stebuklingus nuotaiką keliančius miltelius iš to paties vaistininko, be slaptažodžio jų gauti neįmanoma. U. Radzevičiūtės ironijos rafinuotumą liudija ir tai, jog mėginimai atsekti, kur baigiasi riba tarp tiesmukiško pokalbio ir lengvos pašaipos ar net sarkastiškų patyčių, kartais reikalauja nemenko įsijautimo ir papildomų žinių. Kita vertus, nuolatinis poreikis spėlioti, ar po išorinio teksto kiautu glūdi kokia nors potekstė, kartais vargina, o kai kuriuos ilgesnius nei puslapis dialogus paverčia monotoniškais. Vadovaujantis minėtais aukštais vertinimo kriterijais galima teigti, kad šios stiliaus ypatybės kol kas nėra iki galo nugludintos.
U. Radzevičiūtė nelinkusi spartinti vyksmo: vietomis beveik nieko ir nevyksta, tiesiog šokinėjama tarp atskirų epizodų, kuriuos ne visada lengva susieti. Faktiškai romanas teturi vieną aiškią rišamąją giją – išskirtinį Walterio potraukį „antropoderminei bibliopegijai“. Jis kolekcionuoja žmogaus oda įrištas knygas. Siekdamas papildyti kolekciją, įvairiais būdais bando gauti unikaliais požymiais (randais, speneliais, o ypač tatuiruotėmis) išsiskiriančių lopinėlių. Beje, U. Radzevičiūtė mėgsta naudoti tuos pačius personažus skirtingose knygose (tarp lietuvių autorių tai pasitaiko retai), todėl šią Walterio maniją jau yra minėjusi trumpų istorijų rinkinyje „Baden Badeno nebus“. Būtent ši pagrindinio romano veikėjo silpnybė egzotiškoms detalėms paverčia sausoką tekstą lengvai skaitomu: nuolat tikiesi kažko nauja, nes niekada nežinai, kur link pasuks istorija, kartais įgyjanti detektyvo, o kartais – moralinio-filosofinio traktato bruožų. Kartu išryškinama smulkmenų svarba bendrosios pasaulio tvarkos struktūroje. Lyg norėdamas tai pabrėžti, dailininkas Z. Butautis parinko kiek chaotiškam, tačiau pakankamai įtraukiančiam pasakojimui viršelį su romane nesyk minėtomis Karlo Blossfeldto išdidintų augalų nuotraukomis.
Taigi, jei nesibodite kiek liguistais potraukiais ir mėgstate geras knygas, „Grožio ir blogio biblioteka“ – kaip tik jums.
Gediminas Kajėnas. „33 portretai: pokalbiai su menininkais“
Prieš pradedant rašyti apžvalgą, ramybės ilgokai nedavė keistas klausimas: ką derėtų įvardyti šios knygos autoriumi? Ar Gediminas Kajėnas, tiesmukai vertinant, atlikęs tik kalbintojo vaidmenį, gali būti laikomas pateiktų menininkų portretų kūrėju? Juk didžiąją dalį teksto (kitaip nei įprastame šiuolaikinės žurnalistikos interviu) sudaro atsakymai, o ne klausimai...
Su šia dilema, regis, bus susidūręs ir pats G. Kajėnas, savo pavardę viršelyje ir priešlapiuose įrašęs itin smulkiu, vos įžiūrimu šriftu ir užmaskavęs pilkšvai melsvomis mirgančiomis linijomis. Žiūrėdamas į šias susiraizgiusias (lygiagrečias, statmenas, skirtingais kampais besikryžiuojančias) linijas gali įsivaizduoti, kad jos simbolizuoja 33 kalbintų žmonių gyvenimo ir kūrybos vingius. Jei toks šabloniškas požiūris (panašios frazės dažniausiai vartojamos, kai nežinai, ką pasakyti) netenkina, gali ir nieko neįsivaizduoti – kiekvienas turi teisę rinktis. Tačiau po to, kai svarstydamas knygos autorystės klausimą vėl ir vėl varčiau „33 portretus“, nepaisydamas savosios interpretacijos banalumo viršelyje iš tiesų ėmiau įžvelgti egzistencinių istorijų maršrutus. Maža to, susidarė įspūdis, jog šias linijas piešusių, t. y. apie savo buvimą pasakojusių, ranką ties pradiniu tašku pastato ir kartais net tam tikra kryptimi pasuka būtent kalbintojas. Todėl ir turime portretus, o ne šiaip pokalbius. O svarbiausias šių portretų kūrėjas – G. Kajėnas.
Gediminas Kajėnas. „33 portretai: pokalbiai su menininkais“. Dailininkė Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė. – V.: „Aštuntoji diena“, 2019.
Beveik visi portretai pradedami nuo užuomazgos: pirmieji klausimai dažniausiai – apie vaikystę, kūrybos pradžią, gimtinės sampratą. Toliau pašnekesys, atrodo, skleidžiasi savaime, kartu su pasakotoju keliaujant per svarbesnius biografijos faktus, prisimenant skirtingais laiko tarpsniais jaudinusius klausimus, pastoviniuojant prie rimtesnių abejonių. Tačiau įspūdis, kad pokalbis plėtojasi laisvai, nėra visai teisingas. Nors G. Kajėnas su pašnekovais bendrauja gyvai ir privalo reaguoti į kiekvieną svarbesnę naują paminėtą detalę, jis vis dėlto neleidžia pasakotojui pernelyg nukrypti nuo pradinio vektoriaus, parinkto dar prieš prasidedant dialogui. Kad kalbėtis ateinama pasiruošus, žinant, ko klausti ir kuo sudominti pašnekovą bei būsimus skaitytojus, liudija klausimuose dažnai naudojamos citatos iš ankstesnių kalbinamų menininkų pasisakymų, minimi jų kūrinių, parodų, biografijų faktai.
Savotiškai autorystė atsiskleidžia ir iš kalbintųjų pasirinkimo specifikos: knygoje neužmiršta beveik nė viena meno sritis. Pateikiama pasakojimų apie vaizduojamuosius menus, muziką, literatūrą, aktorystę. Ypač dažnai šnekėtasi su fotografais. Vis dėlto akivaizdu: renkantis pašnekovus svarbiausiu kriterijumi laikytas šnekinamo žmogaus, o sykiu ir pokalbio, įdomumas. Labai platus ir pašnekovų amžiaus spektras: vyriausias iš jų (Leonas Strioga) gimęs 1930 m., o jauniausias (Marius Povilas Elijas Martynenko) – 1993-iaisiais. Vis dėlto juntama, kad G. Kajėnui lengviau sekasi (o gal labiau norisi) bendrauti su vyresnės kartos atstovais. Iš visų kalbintų žmonių tik 3 (!) jaunesni už kalbintoją – dauguma pašnekovų gimę XX a. 4, 5 ir 6 dešimtmečiuose, taigi bent ketvirčiu amžiaus vyresni. Todėl dažniausiai matome kaime gimusių ir didžiąją dalį gyvenimo patirties dar sovietiniais metais sukaupusių menininkų portretus. Simboliškai atrodo net pats portretų skaičius – 33 (nors, tiesą sakant, kalbinti 34 žmonės: interviu su broliais Mindaugu ir Algimantu Černiauskais pateiktas bendrai). Pretenzijų dėl pašnekovų pasirinkimo autoriui galėtų pateikti feministės ir moterų teisių gynėjai: tarp visų portretų tik 3 moterų veidai. Tačiau tai galbūt ne G. Kajėno, o „tradicinės“ lietuviškojo meno pasaulio struktūros (ypač kalbant apie vyresnio amžiaus menininkus) problema.
Nors dažniausiai kalbama apie kasdienius, regis, visai paprastus dalykus – kodėl ir iš ko lipdyti puodai, kas paskatino klausytis vienokios ar kitokios muzikos, kaip derinti buitį ir kūrybą, kokie įspūdžiai ar gyvenimo įvykiai pastūmėjo kūrybos link – pokalbių stilių galima apibūdinti kaip poetišką. Ir rašydamas eilėraščius, ir kalbindamas jam svarbius bei įdomius kolegas G. Kajėnas išlieka savotišku kasdienybės poetu. Tiesa, sunku pasakyti, kiek prie to prisidėjo tekstų redagavimas pokalbiui pasibaigus – net ir labai gerai kalbančių žmonių mintis būtina apgludinti prieš suguldant popieriuje. Tačiau portretuose specialių korekcijų poveikį įžvelgti sunku. Subtilus skambesys kasdienės aplinkos autentikoje dar labiau išryškėja dėl aukšto lygio knygos dizaino, gražaus įrišimo ir stambaus plano nespalvotų pašnekovų nuotraukų (daugumos jų autorė Evgenia Levin).
Ir nors portretų galerija sudaryta iš atskirų, tarsi niekuo nesisiejančių pokalbių, akivaizdus visumos pojūtis. Būtent tai ir atskleidžia tikrąją autorystę: svarbūs ne pavieniai posakiai, pastraipos ar straipsniai, o galutinis rezultatas. Kai nėra ko kursyvinti.
