Fantasto Liu Cixino trilogijos „Žemės praeities atminimui“ vertimas į lietuvių kalbą – mokslinės fantastikos įvykis, savo reikšme beveik prilyginsiantis „Zenito“ leidybos etapui sovietmečiu arba „Eridano“ serijai pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Kinų autoriaus trilogija, ko gero, žymi trečiąją fantastikos vertimų į lietuvių kalbą stadiją.

Skeptikas suabejos, kaip vieno autoriaus trijų romanų serija gali prilygti „Zenito“ ar „Eridano“ fondui. Apimtimi ir auditorijos dydžiu 1512 p. lietuviško L. Cixino teksto, žinoma, neprilygs iki šiol Lietuvoje išleistai fantastikai. Vis dėlto vaizduotės jėga ir idėjų gausa L. Cixinas turbūt pralenkia daugumą trafaretinių romanų iš minėtų serijų. Šios trilogijos per akis užtektų ne tik jos autoriaus, bet tikriausiai ir kelių kūrėjų literatūrinėms biografijoms.

Kritikai teisūs sakydami, kad kinų fantasto pasakojimuose veikėjai atrodo plokštoki, dvimačiai, o jų santykiai – primityvūs. Tai tiesa, bet ne esmė. Patetiški poelgiai ir paviršutiniški ryšiai gali erzinti, vis dėlto varomoji prozininko jėga – ne žmogiškoji esencija. Nors autorius su milžinišku užmoju narsto visos žmonijos, Saulės sistemos ir Visatos likimą, trilogija nesprendžia klasikinių būties klausimų. Dvasiškai, psichologiškai, emociškai L. Cixino knygos nesukrečia. Nepadaro įspūdžio ir autoriaus pratarmė angliškam bei lietuviškam leidimams – ji patetiška ir egzaltuota, kaip ir dauguma „Žemės praeities atminimui“ veikėjų. Todėl, jei vertinsime veikėjų psichologinę gelmę, L. Cixino trilogija, kuriai rūpi fizinė, o ne vidinė tikrovė, pasirodys šabloninė.

Žmonės kinų autoriaus romane simboliškai vaizduojami tarsi atomų dydžio, jų reikšmė suvokiama iš Visatos pločio perspektyvos. Viskas trilogijoje yra Fizika – taip pat ir žmonės. Ryški tokio, vadinkim, pragmatiško atskaitos taško iliustracija – kompiuterio procesorius iš milijonų kareivių kūnų pirmojoje dalyje. Kareiviai, kurie skaičiavimo procese suklysta, yra nukirsdinami. Egzekucija kitiems skaičiuotojams sukelia mirties baimę ir taip leidžia patobulinti technologiją, kad kareiviai nebedarytų klaidų, o kūnų kompiuteris „nepakibtų“.

Galima teigti, kad trilogijoje vaizduojamų reiškinių aprėptį išaugino kinų politinė kultūra ir kolektyvinė patirtis. Dabartinė Kinijos žmonių respublika iš esmės tęsia Kinijos liaudies respublikos eksperimentus su žmonėmis: milžiniškos bendruomenės, lyg auliniu išspardžius skruzdėlyną, mechaniškai perkeliamos iš kaimo į miestą, vyksta naikinimai etniniu pagrindu ir pan. L. Cixino romanuose vaizduojami trėmimai, perkėlimai, žudynės yra dar didesnio, tiesiog astronominio masto. Tai didžiulės ir nuožmios evoliucijos civilizacijų galaktikoje pasekmė, raidos dėsniai, dėl kurių nei veikėjams, nei skaitytojams nėra kada graudentis – pirmiausia rūpi išlikti. Kai kolektyvinė patirtis leidžia pažinti milžiniškos apimties socialinę inžineriją, galima įsivaizduoti ir galaktikos dydžio civilizacijų inžineriją.

Ir tai iš tiesų pribloškia. Tiksliau, L. Cixinas stulbina ir pribloškia.

Pirmojoje dalyje „Trijų kūnų problema“, apimančioje kelių dešimtmečių laikotarpį nuo Kinijos kultūrinės revoliucijos iki šių laikų, mums atskleidžiama didžiulių mokslinių atradimų kilmė – tai kraugeriško Mao palikimas. Patyrusi neįveikiamą komunistinio režimo traumą pagrindinė veikėja nebetiki žmonija ir sąmoningai išduoda savo rūšį – atskleidžia Žemės koordinates priešiškai civilizacijai. Tiesa, kitose dalyse paaiškėja, kad nežemiškos būtybės pačios saugosi nuo žmonijos – avansu. Žemės išdavikė astronomė Je Vendzie klydo manydama, kad „[T]okia ir buvo Visata: vienas galas prikabintas prie amžinos praeities, kitas – prie begalinės ateities, o per vidurį – tik atsitiktinumo sinusoidė, be jokios gyvybės“ (I t., p. 244), nes Visata yra nuožmus įvairių rūšių kovos laukas. Pamažu sužinome, kad Visatoje civilizacija civilizacijai – vilkas, visi dalyvauja didžiojoje medžioklėje. Neįsivaizduojamo dydžio erdvėje su milijardais žvaigždžių ir galaktikų žmogus neturi draugų.

 

Liu Cixin. „Trijų kūnų problema“. Iš anglų vertė Saulius Tomas Kondrotas. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

 

Būtų galima sakyti, kad pagrindinė trilogijos tema – ateivių invazija. Vis dėlto toks apibendrinimas ne tik netikslus, bet veikiausiai net klaidingas. Vien todėl, kad pasakotojas taip ir neparodo nė vieno Žemei grasinančio ateivio (mūsų planetą priešas užpuola... fizikiniais reiškiniais). Pasakotojo laikysena ir originali, ir sąžininga. Šiuo atveju sąžininga kitų rūšių atžvilgiu. Su vadinamąja Trisoliario civilizacija mes daugiausiai susipažįstame per šališką žmogaus požiūrį: invazijos šalininkai Žemėje dalyvauja pažangiame virtualios tikrovės žaidime, kurį žaisdami bando suprasti nežemiškųjų būtybių pasaulį. Tai ypač vaizdinga ir mokslinių idėjų prikrauta pirmosios trilogijos dalies siužetinė linija, vis dėlto atskiesta žmogiškojo žvilgsnio, įrėminta mūsų rūšies ribotumo.

Antroje dalyje „Tamsus miškas“ laikas apima kelis šimtmečius, o erdvė išplečiama iki Saulės sistemos. Susipažįstame su originaliomis antropologinėmis idėjomis ir politinėmis Visatos teorijomis: „Išlikimo nelygybė – blogiausia iš visų nelygybės rūšių“ (II t., p. 56). L. Cixinas laiko ir erdvės šuolius kviečia įsivaizduoti pasirinkdamas apčiuopiamas analogijas, pavyzdžiui, kalnų požiūriu žmonijos civilizaciją apibūdina kaip tokią, „tarsi kažkas būtų šmėkštelėję pro šalį tingią popietę“ (II t., p. 474). Autorius nedaugžodžiauja – net sudėtinga idėja turi būti kompaktiškos apimties. Todėl gyvybės sukūrimo stebuklui įvardyti užtenka šmaikščios analogijos: „Šiame kaladėlių žaidime tikimybė, jog atsiras save atkuriančių molekulių grandinėlė, buvo tokia menka, kad prilygo uraganui, pakeliančiam į orą krūvą šiukšlių, ir jų vietoje nuleidžiančiam žemėn naują „Mercedes-Benz“ automobilį“ (III t., p. 183).

 

Liu Cixin. „Tamsus miškas“. Iš anglų vertė Saulius Tomas Kondrotas. Viršelyje Stephano Martiniere’o paveikslas. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

 

Trečioji dalis „Mirties pabaiga“ su dar platesniu užmoju triuškina įsivaizduojamo pasaulio ribas apimdama bekraštę erdvę anapus trijų matmenų bei laiką nuo Didžiojo Sprogimo iki Visatos baigties. Žmonijos galas tokioje fizikinėje tikrovėje yra lyg vieno nedidelio kaimo perkėlimas tik todėl, kad valdžia suplanavo statyti naują užtvanką.

 

Liu Cixin. „Mirties pabaiga“. Iš anglų vertė Saulius Tomas Kondrotas. Viršelyje Stephano Martiniere’o paveikslas. – V.: „Kitos knygos“, 2022.

 

L. Cixinas nėra atviras kapitalkomunistinio Kinijos režimo simpatikas: apie numanomą dabartinį Kinijos režimą kaip pranašesnį užsimenama vos vienoje vietoje ir šį teiginį įmanoma, kad ir pasiraukius, ignoruoti. Vis dėlto tokį kūrinį suregzti turbūt pajėgus tik kūrėjas, brendęs tam tikro režimo terpėje. L. Cixino sukurtas fantastinis pasaulis ir baugina, ir žavi. Jis atsiranda iš visiškai kitoniškos kultūrinės perspektyvos, kuri vakariečio vaizduotei vargu ar pasiekiama.

Civilizacijų mašinerijoje ir fizikos dėsnių mėsmalėje ryškiausiomis spalvomis atsiskleidžia ne egzistencinė žmogaus drama, o mokslinių idėjų vaizdavimas, verbalizavimas. Tai metalinė literatūros šiluma, ledinis vaizduotės žaizdras, intrigos degimas absoliutaus nulio temperatūroje. Analogišką kūrėjo pastangą vaizduoti mokslines kategorijas, į kurias dar ir įsigilinama, paskutinį kartą regėjau Christopherio Nolano filme „Tarp žvaigždžių“ (2014). Po konsultacijų su fizikais režisierius žiūrovui pristatė juodosios skylės „vaizdą“ iš vidaus. L. Cixinas žengia dar toliau: lengvais ir taupiais įvaizdžiais jis parodys ne tik juodąją skylę, bet ir patį laiką, kitus erdvės matmenis, Visatos pabaigą. Tu nė sapne įsivaizduoti nepajėgsi to, ką L. Cixinas metodiškai ir kantriai tau pavaizduos. Jo pasakojimo intrigą varo ne kas kita, o pati Jos Didenybė Fizika.

Trilogijoje „Žemės praeities atminimui“ tarsi pasakoma viskas apie Visatą ir pasaulį nuo jo sukūrimo iki pabaigos, todėl kitiems fantastams, lipdantiems siužetus pagal šiuolaikinės fizikos teorijas, turbūt teliks rungtyniauti pasakojimų atspalviais, naujais senų idėjų deriniais, skirtingomis fabulomis. Ko gero, naujos fantastinės idėjos kurį laiką (iki kito minties šuolio) primins kopijas, kaip bet kuris siužetas apie klasikinę ateivių invaziją tėra dar viena Herberto George’o Wellso knygos „Pasaulių karas“ (1897) variacija. Praėjusiame amžiuje fantastikos kanoną sudarė amerikiečių autoriai Isaacas Asimovas, Philipas K. Dickas ir keli kiti, o XXI a. fantastikos vaizduotei drąsiai atstovauja kinų autorius L. Cixinas. Ne atsitiktinai jo trilogijos ekranizacijos imasi „Netflix“. Tiesa, norint trilogiją ekranizuoti ir jos nesugadinti, be milžiniško biudžeto arba be, tarkim, Ch. Nolano pagalbos neapsieis.

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.