Varanius V. TOBULA BLYŠKI MĖNESIENA. Apysaka. – Vilnius: Edukologija, 2013.

Rugsėjį pirmąkart grybavau Dzūkijoje. Nusistebėjau, kad atvykus jau vėlyvą rytą, kai miškus būna iššukavusios ankstyvosios grybautojų pamainos, pintinė vis tiek pilnėjo akyse, ir visai neprastais egzemplioriais. Žvilgt į samanyną – kyšo voveraitės skrybėlaitė, o atsargiai pakėlus paklotę, rastosios kaimynystėje puikuojasi dar kelios. Visa giria mirguliuoja nuo įvairiausių ūmėdžių, bet niekas nerenka – dzūkui per prastos.

It ūmėdžių šį rudenį gausiai užderėjo literatūros debiutantų. Rašytojų sąjungos leidykla į lietuvišką raštiją įliejo net trijų pradedančių autorių knygas – Ramunės Brundzaitės, Dovilės Kuzminskaitės, Kristinos Tamulevičiūtės. Leidyklos „Edukologija" derlius taip pat su perviršium: Tomas Dirgėla, Marius Plečkaitis, Vytautas Varanius. (Negali nepastebėt netyčinio leidyklų pasidalijimo pagal lytį.) „Versus aureus" netrukus išleis Nerijaus Laurinavičiaus pirmąją prozos knygą. Kol šiojo autoriaus ir K. Tamulevičiūtės prozos debiutai tebesisuka ofsetuose, nuo trečiojo šįmet į literatūrą pretenduojančio prozininko knygos jau nudžiūvo dažai –­ tai V. Varaniaus „Tobula blyški mėnesiena". Apie ją ir pakalbėkim.

Kad kalba būtų solidi, kad recenzija taptų subalansuota ir ne pernelyg subjektyvi, o įžvalgos – pamatuotos, mums reikės Metodo. Apmaudu, kad aprašinėdami savo skaitymų įspūdžius jaunieji literatūros apžvalgininkai pamiršta (tiksliau, turbūt ir nežino), kad be metodo nedera pradėti, kaip antai bėgikams ar plaukikams nesujuda nė raumuo, kol nepasigirsta startinis švilpukas. Metodų, žinia, būna įvairių, dažnai neįsisąmonintų: „nemėgstu šio autoriaus – sutrinsiu knygą į miltus", „koks autorius seksualus – tekstas tad irgi geras" ir panašiai. Mindaugas Kvietkauskas, recenzuodamas naujausią Sigito Parulskio romaną („Literatūra ir menas", 2013 m. vasario 22 d.), rėmėsi sociokritika, todėl jo tekstas skurdoką mūsų kritikos lauką nušvietė profesionalumu. Ne veltui moks­lininkas.

Vertinant debiutą irgi neužtenka lengvabūdiškos dichotomijos „patinka–nepatinka", tad toliau kalbėdamas apie „Tobulą blyškią mėnesieną" vadovausiuosi psichoanalitiniu metodu, prieš tai dar panagrinėjęs pagrindinius literatūrinio kūrinio elementus ir reikalavimus – autoriaus kalbinę raišką, žodyną, sintaksę, naratyvą. Jaunimą tėviškai paglobojantis literatūrologas Regimantas Tamošaitis V. Varaniaus apysakai skirtame įvadiniame žodyje giria autoriaus „efektingą meninę raišką" ir „puikų rašančiojo kalbos jausmą". Nedrįstu R. Tamošaičiui prieštarauti, tad turiu sutikti. V. Varanius prabyla autentišku, bet jau daugsyk girdėtu balsu – jaunatvišku, anarchišku, ugningu: „Šūdas – reikia vienąkart išmokti skirt realybę nuo sapnų. Nors man jau nusišikt" (p. 16).

Energingas kalbėjimas nenuobodus, bet netirštas, negilus, jusliškas. Karštakraujiška pasakotojo laikysena lemia kapotą sintaksę, verčia ne lieti žodžius į ritmingus sakinius, o barstyti juos kaip grikius iš prairusio maišelio. Tai išties užuomina savito stiliaus, bet vietomis autoriaus kalbėjimas paprasčiausiai primena hiphopą, kad skaitydamas pats nejučia imi niūniuoti į repo ritmą: „Čia aplinkui lyg žvaigždžių karai: visur pilna R2D2, tirli pirli, pyp pyp pyyp: „Mane sutvėrė tam, kad dirbčiau, kad tarnaučiau, pakeiskite man tepalus!" NE! Mums tepalų keisti nereikėjo, mums nereikėjo niekieno į dideles kabutes telpančios pagalbos, mes buvome mes, mes buvome savo armijos kariai – savo mažojo dalinio kuopa" (p. 18). Šiame epizode net įvaizdžiai panašūs į girdėtuosius repo kūriniuose. Taip ir įsivaizduoju MC Svarą, teškiantį šį tekstą į mikrofoną, DJ Mamaniai šalimais sukant patefoną: „Aš nieko nebijau, aš tvirtas, mano gyslomis teka nurimęs kraujas, mano širdis veik neplaka, mano akis seka kiškio tarpuragę, mano či nuspaudžia gaiduką, mano kiškis apsiverčia ore" (p. 20). Palyginimui: „Mano venomis teka skysta ugnis, dega, / kovinėmis torpedomis į taikinį lekia, / aš tvarkau širdies garso taką, / aš žinau –­ prisuksiu raktu, ir jinai plaka" (G&G Sindikatas, „1az kraujas").

Knygoje neabejotinai labiausiai pavykę yra keli dialogai – pasakotojo ir daktaro, pasakotojo ir Eglės. Pirmuoju dialogu psichoterapeuto kabinete, vien tiesiogine kalba, netgi monologu įtaigiai skleidžiasi šio pagrindinio veikėjo neurotiška asmenybė (p. 26). Pokalbis su Egle ją lydint namo – literatūrinis grynuolis, it iš gyvenimo nurašytas, bet su pagražinimais (p. 60). Šioje scenoje veikėjai (veikėjais juos vadinu sąlygiškai, vėliau paaiškinsiu kodėl) šaiposi vienas iš kito, traukia per dantį, taip tik slėpdami savo tikruosius jausmus, simpatiją, sumišimą: „Stabdyk arklius, mergaite", „Mamytės kotletų pasiilgai?", „O tau tikrai traukiniai galvą išūžė" etc. Autorius tiesiogiai neįvardija veikėjų emocinės priklausomybės, bet pats įtemptas pokalbis liudija, kad demonstruodami abejingumą jiedu iš tikro vienas kitam anaiptol neabejingi.

V. Varanius gana subtiliai perrašo Alberto Camus „Svetimo" įžangą: sužinojęs apie motinos mirtį ir pakviestas į laidotuves pasakotojas byloja: „Gerai, galvoju, penktadienis kaip tik laisvesnis – nuvažiuosiu" (p. 82). Apskritai autorius linkęs apsikarstyti klasikais kaip Antrojo pasaulio karo veteranas – ordinais, bet šios intertekstinės aliuzijos pliaukši per apysaką šimtąsyk girdėtomis kultūrinėmis klišėmis: „...pasižadėjome čia sėdėti, kol užkibs dar bent viena plėšri žuvis. Visai kaip Hemingvėjaus romane" (p. 49). Sakyčiau, visai ne. Sakyčiau: nekaišiok Hemingvėjaus be reikalo! Dar viena klasikinė klišė: „Mat akiniuotos, ilgus sijonus dėvinčios, aptukusios filologės, mano patyrimu, daugiau neurotiškai masturbuojasi vienos savo chruščiovkėse, negu kiša nosį laukan" (p. 22). Originalu? Skambu? Kad ne – atsibodo!

Bet vietomis pažerta netikėtų palyginimų: antai čia laikas lyginamas su... laikrodžiu (p. 58), o seksualinės sueities judesys taip vaizduojamas: „Aukštyn žemyn gaivią vasaros popietę" (p. 57). Dauguma meninės raiškos priemonių organiškai inkorporuotos į pasakojimą, ne štampai, bet ir ne stebuklai, pieštuku ryškiau pasibraukiau tik šitą: „išdvėsę kaip pelės sename aruode" (p. 81).

Šūdai kaip šūdai, peniai ir pimpalai, tebūnie, bet toks tropas „sentimentaliai masturbuotis" (p. 19), suprask – seilėtis, nei suskamba, nei daro įspūdį. Pikantiškesnių žodelyčių, šauktukų, skaldytos leksikos prisodrintas pasakojimas turi energijos, bet ar šioji meninė raiška, cituojant R. Tamošaitį, iš tiesų tokia efektinga? Matyt, tai veikiau skonio reikalas, visgi kai kurie sintaksės defektai, tarkim, veiksmo aiškinimas per daiktavardį: „Algio beveik neveikė žmonos dingimas" ar „privedusį prie popierizmo atsikratymo" (p. 17) sufleruoja, kad jaunas autorius dar besiformuojantis ir kad jam teks kruopščiai šlifuoti ir savo raišką, ir ugdyti kalbos jausmą. Negali juk iš vos dvidešimtmetį perkopusio rašytojo reikalauti išsyk debiutuoti su savo magnum opus. Ateis laikas, ir gal ši riebi retorika prilygs parulskiškajam riebumui. „Gal, gal, gal... (p. 88)"

Apysakos naratyvas plataus užmojo, kai veiksmas šokinėja iš vieno laiko į kitą šitaip skaitytojui netiesiogiai nurodant pasekmių priežastis, bet autorius ir redaktorė visgi pražiūrėjo nedidelį broką. Knygos skyriuose pavadinimu „#iš raudonojo sąsiuvinio", atseit iš veikėjo dienoraščio, skleidžiama jo paauglystės patirtis kaime, tik kad niekas dienoraščio taip nerašo –­ kaip novelių. Puslapiai „iš raudonojo sąsiuvinio" nėra autentiški, tai to paties pasakotojo balsas, tad čia visiškai nederėjo maivytis kuriant iliuziją, jog esamojo laiko pasakotojas kadaise užrašinėjo savo išgyvenimus. Viename šio sąsiuvinio įraše, be to, vaizduojama katės ir pelės alegorija –­ tokia skurdi ir neiškalbinga, kad neįtikintų net vaiko. Tokia pat netikėtai silpna yra ir visos apysakos pabaiga, atomazga – paskutinioji pusė puslapio (p. 108), šiaip jau neprastą rašinį redukuojanti iki parodijos. Antai analogišką siužetinį manevrą novelėje „Danielius Dalba" Kristina Sabaliauskaitė pritaikė meistriškai, jis apskritai dažnas populiariojoje kultūroje, tačiau „Tobuloje blyškioje mėnesienoje" šis meninis principas toks blyškus, kad net šokiruoja. Manau, prieš pateikdama knygą į apyvartą, „Edukologija" neapsiriktų viso tiražo paskutines dešimt eilučių užtušuodama ar užklijuodama skiautele popieriaus.

Apysakos pasakotojas, kalbantis pirmuoju asmeniu, labai vienišas, mat kiti veikėjai čia determinuoti kaip šalutiniai pagrindinio „aš" priedėliai. Nenatūralu, kad pasakotojas žino, ką vakare veikia herojus Algis, kai pats toje scenoje nepasirodo (p. 28). Tačiau kitame epizode vaizduodamas veikėją Viliją, pasakotojas išvengia naratyvo defekto pasitelkdamas būsimąjį laiką ir subtiliai įtraukdamas savo kaip veikėjo vaidmenį. Tai jau aukščiausia klasė, tad verta pasažą pacituoti: „...tvirtino iš minčių sugrįžusi Vilija, tačiau po to vėl į jas nugrimzdo, laukdama darbo pabaigos ir galvodama, kaip ji grįš namo, išsimaudys, naudodama kvepiantį muilą, kaip džiovins ir garbanos plaukus, kaip vilksis savo juodą aksominę suknelę, kaip įsės į taksi, ištars vairuotojui mano adresą ir atvykusi smarkiai plakančia širdimi žengs pro duris, trokšdama pulti Algiui ant kaklo, kaip pabučiuos jį daug santūriau nei įprastai, nes tame pačiame bute būsiu ir aš su Jokūbu" (p. 46). Nepriekaištinga.

Kad jau susipažinome su pasakotoju ir dviem pagrindiniais veikėjais, metas aptarti turinį. Apysakos veiksmas sukasi apie tris centrus: pasakotojo, jo draugų Algio ir Vilijos, pasakotojo, jo tėvo ir motinos bei pasakotojo ir dviejų merginų – Eglės ir Meri. Visi šie sluoksniai organiškai susiję.

Studentas pasakotojas turi apie dešimčia metų vyresnį draugą Algį (nurodoma, kad jam 34-eri), kuris susitikinėja su savo meiluže Vilija.

Vaikino taip pat komplikuoti santykiai su tėvu, kurie atsiskleidžia turbūt sodriausiuose, jautriausiose ir meniškiausiose apysakos vietose apie medžioklę ir melancholiją (p. 40), karvės plovimą (p. 63) ir audrą laukiant tėčio (p. 97).

Dar pasakotojas išgyvena dėl romantinių santykių su Egle, kuriuos aptaria su savo psichoterapeutu ir kompensuoja pažintimi su Meri.

Trys siužetinės linijos susipina į klasikinę Edipo komplekso ir tėvažudystės variaciją. Pirmiausia šis herojus bičiuliaujasi su gerokai vyresniu vyru, kuris kompensuoja tėvo stoką vaikystėje. Pats trijulės ryšys, kai Algis su Vilija nesibaido jaunesniojo draugo ir mylisi tame pačiame kambaryje jam viską girdint ir suprantant primena tėvų miegamąjį, kai mažametis pirmą kartą aptinka „tai" darančius tėvus ir tuomet arba pats pajunta potraukį motinai, arba jį išstumia. Jau knygos pradžioje galima nuspėti, kad pasakotojas visgi permiegos su vyresniojo draugo mergina – taip ir atsitinka (p. 73). Šią edipinio poskonio turinčią sueitį per paties pasakotojo pasirinktą palyginimą dar sutvirtina kitas vyras – Rėjus Smitas (matyt, turimas omeny Jacko Kerouaco personažas).

Pasakotojo polinkį būti priklausomam nuo vyresnių asmenų lėmė tėvo vaidmuo vaikystėje, kuris buvęs nejautrus savo vaikui ir mušdavęs motiną. Vaiko širdyje suveši tėvažudystės idėja, kai jis nesąmoningai legitimuoja tėvo „pašalinimą" ir sutinka prisiimti gimdytojo vaidmenį: „...imu pats įsivaizduoti motiną vieną plušančią ir slapta imu ją užjausti, pasiryždamas visada padėti" (p. 99).

Nenuostabu, kad vaikystės kompleksai perkeliami į romantinius santykius, kai moterys veikia tik kaip fragmentiški geismo objektai, kol galiausiai jomis išvis nusiviliama: „Kodėl manęs taip nebežavi moterys?" (p. 58) Sielos skausmai –­ tai juodas audros piltuvas vaizdingai aprašytame sapne (p. 24), kuriuos prisieina gydyti psichoterapeutui padedant. Arba kitos moters. Žinoma, čia ji ir atsiranda, žinoma, su ja herojus permiega dar pirmąją pažinties naktį, žinoma, ji tik po visko paklausia jo vardo... Bet Meri suteikia naują viltį, kad ir trapią: „...turbūt tai ir yra toji galimybė, kurios nereikėtų praleisti" (p. 101). Pasakotojas atitinkamai pasiryžta sutraukyti priklausomą ryšį su Algiu ir Vilija.

Nežinau, ar toks ir buvo V. Varaniaus sumanymas vaizduoti pagrindinio herojaus vidinę metamorfozę – bet kuriuo atveju idėja įgyvendinta sumaniai ir nebanaliai. Pridėję dar tuos kelis vaizdingus aprašymus ir įtaigius dialogus, turime save pateisinantį prozos debiutą. Aišku, autoriui lygiuotis į prozos baravykus dar per skurdi išmonės samana, bet kelis kartus apvirus jau bus galima vartoti.