Paulius Jevsejevas. Knebinėjant „Gorilos archyvus“

Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“ jau sulaukė bent kiek pelnytų apibendrinimų ir pagyrų, todėl sau leisiu smulkmeniškiau juos paskaitinėti, pasvarstyti apie kelis aptiktus poetinės raiškos aspektus.

Jau pirmame rinkinio eilėraštyje „Rytas“ (p. 6) galima įžvelgti V. Grainytės poetikos intrigą. Kasdienybės akimirka (šiuo atveju aušra sėdint priešais fabrikus) tampa fonu žaidybinei vaizduotei prasiveržti („Stebime: / saulė yra degantis rulonas, / lėtai išsivyniojantis virš kaminų“). Taigi atsiskiria du poliai: kasdienybės fonas ir į jį įsiterpianti vaizduotė. Poetinė raiška padalijama į aprašomą patirtį ir aplinką animuojantį žaidybinį polėkį. Bet viskas kiek sudėtingiau. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Skyrybos (neryžtas)“ (p. 58–59) matyti, kad aplinka animuojama ne šiaip sau, o dėl rezonanso kalbančios sub­jektės būsenai: „Vaipos mėlynas kuodas, / šaiposi mikrofonas – / neryžtą įgarsina.“ Mėlynas kuodas ir mikrofonas čia yra lubinas (tiksliau, turbūtlubinas, reta rūšis), į kurį įsikabinama norint intensyviau nupasakoti nerimastingą ir neryžtingą savo būseną. Vaizduotei animuojant lubiną, jis tarsi pats randa ką apie tą būseną pasakyti, taip ją rezonuodamas ir sustiprindamas. Panašiai ir „Ryte“ saulė pasirodo kaip „degantis rulonas“ turint omenyje pasitenkinimą, kurį teikia kasdienybę estetiškai praturtinantis saulėtekio stebėjimas. Tarsi saulė lėtai vyniotųsi rulonu norėdama patvirtinti – gera ir gražu. Vadinasi, pirma eina patirties, išgyvenimo ar pastebėjimo fiksavimas ir vertinimas (nebūtinai išreikštas), o tik tada įsijungia vaizduotės žaismas, per kurį tas pirminis sprendimas sustiprinamas, dažnai tiek, kad užgožia pradžios tašką.

Man regis, sąlygiška poetinių ėjimų hierarchija padeda suprasti skaitant „Gorilos archyvus“ dažnai susidarantį įspūdį, kad stebinantys, trikdantys ir juokinantys vaizduotės viražai tarsi pakimba ore: jie ne tiek sukeistina ar verčia aukštyn kojom subjektės aplinką, kiek ją ornamentuoja. Tai lyg vienkryptis vertimo procesas, kai pirminiai sprendiniai tampa gaivalingais animaciniais vaizdeliais. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kambariai (bakalaurinis)“ (p. 24) prie bakalaurinio ilgam užsimiršusi subjektė (pirminis vertinimas) girdi pamirštų gendančių maisto produktų ir kitų buities detalių priekaištus (animavimas): „Prisidengiu ausis tarsi skydu: / šaldytuve netyliai sūris su ridikais mylisi, / kaukia paskutines dienas gyvenanti grietinė. / Šiukšliadėžėj kasdieninė duona puikuojasi žalsvu grybienos kailiu, / batų tepalas tarsi pikta bitė siurbia grindų nektarą.“ Eilėraščio „Mamytės lūšis neturi ribų“ (p. 91) pavadinimas atsiranda iš tokio poetinio vertimo: mamytės lūšis – tai jos begalinis, gal net kiek pamišėliškas rūpestis vaikeliu (ji „saugo (...) aršiau už / pasiutusią lūšį“). Taigi netikėtai parinktas žodis žaismingai ornamentuoja pirma užfiksuotą vertinimą, kad mamytė tikrai labai stengiasi aprėpti vaiko pasaulį. Tame pačiame eilėraštyje animuojant sukurtas žavus įsivaizduojamo mamytės priešininko įvaizdis: „ar koks gaidelis pentinuotas, išplasnojęs pagiedoti ir / pasimankštinti iš nuobodžios ir spalvotos / skaičiuočių knygelės, snapu nepasikėsintų į / mažylio ramybę.“ Kitaip sakant, mamytės lūšis tikrai budi visur, net prie fikcijos vartų. Tai parodo, kad animavimas išlaisvina, šiuo atveju leidžia išplėsti ir sustiprinti mamytės patiriamą grėsmės pojūtį (švelniai, tiksliai parinktu emociniu registru jį pašiepiant).

 

Vaiva Grainytė. „Gorilos archyvai“. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Vaiva Grainytė. „Gorilos archyvai“. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Atviras žaidybinis aplinkos ir situacijų vertinimų animavimas – slidus reikalas, nes labai priklauso nuo vertinimų, o šie dažnai gan trivialūs (kai klausiame, ar tai įdomu) arba pernelyg tiesmuki (kai įdomumas nėra tinkama kategorija, nes kalbama apie jausmus ar mirtį), juolab itin ironiško ir kandaus rinkinio kontekste. Pavyzdžiui, konstatuojama, kad rašant bakalauro darbą pernelyg atsiribota nuo buities („Kambariai (bakalaurinis)“, p. 24) arba kad draugų gyvenimai klostosi labai skirtingai („Kiekvienam savo“, p. 31–32), arba kad žemėje dar prieš atsirandant savanaudei žmonijai būta gyvybės („Mažieji patarnautojai“, p. 84–85), arba kad JAV prezidentu išrinkus bjaurybę D. Trumpą (?) iškart nepasikeitė kasdienis žmonių gyvenimas („Niekas nepasikeitė“, p. 101), arba kad asmeniškai svarbaus atsakomojo el. laiško laukiama jaudinantis („Laukimas“, p. 70), arba kad miršta net pasaulinės muzikos įžymybės („Pagaminti Kinijoj“, p. 92–93) ir pan. Tokie konstatavimai norom nenorom saistosi su poezijoje iš principo įmanomais išminties ieškojimais, savęs pažinimo pastangomis, išlaisvinančiomis išpažintimis ar išgyvenimų struktūros aprašymais, o su jais sugretinti atrodo gana prėski.

Todėl skaitinėjant rinkinį ir bandant pajusti jo poe­tikos galimybes man labai norėjosi tokios raiškos, kur būtų kuo mažiau, gal net visai nebūtų tiesioginių kasdienybės vertinimų ir galėtų laisvai siautėti žaidžianti vaizduotė – kad ją kur, tą kasdienybę! Šitaip zonduojant „Gorilos archyvus“ širdin įsirėžė:

* eilėraščio „Pavasaris“ (p. 11) netikėtai melancholiškas baigiamasis vaizdinys, pavasario veidą pjaunantis gandras su britva prie kojų – puikiai iš naujo sujungia kelis motyvus iš kultūros archyvo;

* eilėraščiai „Širdis – ta višta“ (p. 16) ir „Čia aš“ (p. 17–18), kur ornamentiška žaismė teikia įsivaizduojamus asmeninių ir socialinių problemų sprendimus, pavyzdžiui, pumpuoti romiųjų žvaigždžių paštetą į nerimstančią širdį;

* kvanktelėjęs didelės žaislinės violetinės meškos sugretinimas su dešrų ir agurkų apsuptyje gulinčia teta eilėraštyje „Taip atrodo lova iš apačios“ (p. 28–29) – S. Geda jutube pasakoja, kad poezija prasideda nuo kvankt;

* graudžiai sarkastiškas ašaros paragavimas eilėraštyje „Kūčių sensorika“ (p. 43) – puikus simbolistinės atitikties momentas;

* iki estetinės aukštumos pakylėjantis meilės tunas eilėraštyje „Visur visada kartu“ (p. 54): „Sulindome į gelmę / ir žnaibėm žibantį tuną“;

* seriją grynesnių vaizduotės žaidimų aptikau V dalyje „Pirštinė, adata ir voverė“, kur mano fragmentiški favoritai: eilutė „popiežiaus lazda – vienturtė“ (p. 75); rimas „dėstė Karaliaučiaus Akademijoj :: kankinas anemijoj“ (p. 78); mėsiškas vaizdas „musių baleto trupė“ (p. 80).

Kitais atvejais animavimo skrydis ne toks sklandus ir jo rezultatas abejotinas dažniausiai todėl, kad nesuvaldoma semantika. Eilėraštyje „Rytas“ (p. 6) saulės šviesa aprašoma kaip virš kaminų išsivyniojantis rulonas, tad reikėtų ją įsivaizduoti kaip aukščiau kaminų esantį apibrėžtą daiktą. Tačiau tada nežinia, kaip čia įsprausti saulės šviesą, kuri, regis, sklistų iš už kaminų. Tad vaizdinio juslinės ypatybės lieka neaiškios, entuziastingas skaitytojas klumpa. Eilėraštyje „Saulės išvaizda“ (p. 7) kunigaikščio saulės veidas apibūdinamas kaip „milžiniška seniūnija“, tačiau seniūnija – labai abstraktus konceptas, tai kaip tik labai mažas administracinis vienetas, todėl bandymas apibūdinti veido konkretybę pavirsta abstrakčiu „milžiniško“ ir „labai mažo“ supriešinimu, kuris niekaip nepadeda įsivaizduoti veido. Juolab kad prieš tai saulė apibūdinama gerokai kasdieniškiau, kaip ūsuota ir nutukusi. Eilėraštyje „Mažieji patarnautojai“ (p. 84–85) anachroniškai skamba žmogaus pavadinimas „galinga beždžione“, kai kalbama apie dominuojančio žmogaus atžvilgiu „silpnesniuosius organizmus“. Juk žinome, kad dabar daugeliui primatų dėl žmogaus veiklos kyla grėsmė išnykti, tad atrodo nebeveiksminga projektuoti žmogaus, kaip rūšies, iškilimą ir savanaudiškumą į beždžionės vaizdinį. Eilėraštyje „Pagaminti Kinijoj“ (p. 92–93) nekaip suskamba konstatavimas, kad dėl baigtinumo „Esame totalus „Made in China“. Kadangi šitaip svarstomas artimųjų ir Davido Bowie’o mirties faktiškumas, lieka neaišku, ar kinams toks apibūdinimas irgi galioja... Eilėraštyje „Aš esu vai­šės“ (p. 39) rašoma apie kalės vaikų tonusą: jie geria motinos parūpintą subjektės kraują it kavą, kremta jos mėsą it biskvitą – dėl tokio atkaklaus sužmoginimo susidaro sąlygos manyti, kad ir subjektei į ranką įkandusi kalė galbūt buvo kokia nors moteris, o tai griauna pastangas kurti ironišką distanciją.

Tokios tad priekabės. Iš malonių atradimų bandant „Gorilos archyvuose“ pasiplauti nuo kasdienybės dar norėčiau išskirti du panašios sandaros eilėraščius: „Rea­lybių susidaužimas“ (p. 99–100) ir „Teritorijų permainos“ (p. 118–119). Skirtingai nuo kitų, šiuose eilėraščiuose vaizduotės žaismas ne animuoja kasdienybės fragmentus, bet pats tampa situacija, perkeičia kasdienybę kaip katastrofa. Pavyzdžiui: „Jeigu dabar – per patį turistų sezono piką, / kai aplink žydi medžiai ir saulė pati maloniausia – / imtų ir tarp lankytinų objektų nusileistų didžiulis / ančių pulkas / su iki nykštuko dydžio suredukuotu berniuku Nilsu, / įsikibusiu į naminio žąsino plunksnų kudlas?“ (p. 99) Man regis, taip atsiranda nauja poezijos kokybė, kurios neriboja pradžioje išskirta vienkrypčio vertinimo-ornamentavimo schema. Taip pat peržengiamas fragmentiškumas, būdingas prieš tai išvardytiems maniesiems „favoritams“. Mat čia vaizduotės žaismė pasirodo jau kaip savarankiška teritorija, ne užklojama ant kasdienybės, bet į ją įsiveržianti kaip savarankiškas potencialas. Turbūt taip nejučiomis pažymimas kasdienybės, tiksliau, subjektės turimo jos vaizdinio, trapumas, baigtinumas. Atsiradusi spraga duoda progą papildyti, perkeisti tikrovę, sužadinti jos metamorfozes. Tai nei revoliucija, nei apokalipsė, tik gana atsargus kasdienės tikrovės ribų pačiupinėjimas, bet kai jau pasiekiame ribą, kas žino, kas gali atsitikti?

Tiek apie nevaržomai siautėjančios vaizduotės paieškas. Kita vertus, ieškant „Archyvuose“ grynųjų vaizduotės judesių dėmesį netikėtai patraukė ir visai kitokia raiška, kurią galbūt išeitų apibūdinti kaip eilėraščiuose suglaudintus esė, kartais ir kaip apsakymų užuomazgas. Tokių bene daugiausia paskutiniuose, VI, VII ir VIII, rinkinio skyriuose. Kartais šie eilėraščiai erzino – neva kam čia to reikia. Pavyzdžiui, „Dokumentinis kinas. Diptichas“ (p. 88–90) pasakoja apie pamąstymus žiūrint dokumentiką apie Artimųjų Rytų humanitarines katastrofas, kai subjektei jos pačios nelaimės pasirodo tesančios „kaprizingos neišsimiegojusios ožkos ožiai“. Bet suprasdavau, kad galbūt irztu, nes mano kultūrinėje terpėje tai vis dėlto nėra savaime suprantami dalykai, todėl, net ir pateikti labai paprasta forma, jie atrodo kitoniški. Vertinant iš šios eseistinės perspektyvos, panašų efektą sukėlė pasvarstymai apie ikižmogišką gyvybę („Mažieji patarnautojai“, p. 84–85), apie keistą gedulą mirus mylimai medijų figūrai („Pagaminti Kinijoje“, p. 92–93), apie medijų įgalintus jokių atstumų nepaisančius sutapimus („Rimas (įvykiai žemynuose)“, p. 98), apie šiuolaikinę socialinę fotografiją („Realybių susidaužimas“, p. 99–100), apie fizinio diskomforto keliamus sunkumus tapatinantis su tolimų kraštų dramomis („Tigrinių minčių sonetas“, p. 103–104) ir panašiai. Tai temos, tarsi neblogai žinomos iš užsienio šaltinių, bet Lietuvoje dar ieškančios sau pavidalų, vietų apsireikšti. Ir štai tie pavidalai, vietos atsiranda.

Pabaigoje dar norėčiau išskirti kitas dvi, ne tokias populiarias, bet ne mažiau įdomias temas-problemas, kurių gijos nusidriekia per visą rinkinį. Jos gana skirtingos: tai liga ir mityba. Nepaisant gąsdinamųjų rubrikų „naujienų“ portaluose, sergantys žmonės kartais atrodo esantys tokie pat tolimi kaip Artimųjų Rytų humanitarinės katastrofos. Ir sergantys ne tik nepadoriomis psichikos, bet ir fiziologinėmis ligomis. Nenorime nei būti ligoti, nei apie tai žinoti, juolab ieškoti šio gyvų būtybių egzistencijos leitmotyvo prasmės (nes mes juk kitokie nei tos „visos“ būtybės!). Išimčių pasitaiko, bet... Dėl to per visus „Gorilos archyvus“ vis iškylantis daugiausia fiziologinio liguistumo leitmotyvas veikia kažin kaip heterotopiškai, pamažu šiek tiek pakreipia rinkinyje vyraujančią kasdienybės perspektyvą, sakykim, švelniai ją suluošina. Įdomu, ką galima nuveikti poezijoje ar apskritai literatūroje su liga.

Savo ruožtu mityba ir maistas tiek fiziologine alimentarine, tiek gastronomine prasme atrodo viena iš svarbiausių V. Grainytės poetikos atramų. Nekruopščiai žymėdamasis rinkinyje suskaičiavau 20–30 mitybos figūrų, nors jų veikiausiai daugiau. Pasaulis čia kanda, ryja, virškina, valgo, geria, skanauja, rūgčioja, rūgsta, pelija, pūva ir taip toliau. Man regis, tai originalus ir gyvybingas poetinės raiškos bruožas, nieko nuostabaus, kad ir patys „Gorilos archyvų“ eilėraščiai kartais krimsteli. Žiūrint plačiau, ir rinkinyje dominuojanti vaizduotės žaismė galbūt yra kasdienybės dulkes ryjantis maginis žvėris. Norint apie tai pasakyti ką nors daugiau, reikėtų išeiti už recenzijos žanro ribų, tad gal kitąkart. Dabar tiesiog šaunu aptikti naujai, poetiškai atrandamą antropologinę ir biologinę konstantą.