× Jurga Tumasonytė

Šiemet leidyklos „Kitos knygos“ redaktorė Asta Bučienė pagerbta „Auksinės lupos“ premija – įvertinta už nuopelnus literatūros kūrinio kelyje nuo autoriaus ir vertėjo iki spausdintos knygos. Ta proga apie redaktoriaus darbo užkulisius, kalbos jausmą, rašytojus bei vertėjus mudvi ir kalbamės. 

 

Asta Bučienė. Pauliaus Žižliausko nuotrauka

 

Man smalsu – nuo ko viskas prasidėjo? 

Knygų leidybos pasaulyje atsiradau jau gerokai pasiblaškiusi po žurnalų leidybos sritį. Tais laikais žurnalų buvo leidžiama daugiau, visuose juose dirbo korektorės ir redaktorės, kurios tada buvo vadinamos stilistėmis. Taigi pirmas mano darbas buvo žurnale „Veidas“ – ten skaičiau korektūras ir mokiausi iš patyrusios redaktorės Violetos Kundrotienės. Tuo metu „Veido“ vyr. redaktorius buvo a. a. Aurelijus Katkevičius. Jį irgi laikau dideliu savo gyvenimo mokytoju. Jis buvo litua­nistas, laisva, įdomi, apsiskaičiusi, be galo intelektuali asmenybė ir kažkaip visus mus įkvėpdavo. 

Deja, žurnalų era baigėsi ir teko ieškoti, kur sukti toliau. Laisvalaikiu buvau suredagavusi vieną kitą knygą ir tai atrodė visai įdomu. Tad, atsidūrusi reikiamoje vietoje reikiamu laiku, patekau į „Baltų lankų“ leidyklą. Gerbiamas Saulius Žukas patikėjo manimi, nors didelės patirties knygų redagavimo srityje ir neturėjau. Subūrėme labai patyrusių redaktorių kompaniją, ir aš, dirbdama su tokiomis redaktorėmis kaip Diana Bučiūtė, Dalia Kižlienė, Viktorija Skliutaitė ir kt., visko mokiausi. Taigi būtent „Baltos lankos“ man suteikė žinių nuo A iki Ž apie knygų leidybą. Nepaprastai įdomūs laikai! 

Nors kai dabar žiūriu atgal, vis tiek viskas prasidėjo nuo to, kad visada buvau knygų graužikė. Kaime pas močiutę skaitydavau su žibintuvėliu po antklode, nes liepdavo anksti gesinti šviesą. 

 

Kuo būtent jums patinka kalbos redaktorės darbas?

Redaktorės darbas man patinka gana laisvu gyvenimo grafiku ir galimybe pačiai dėliotis dienotvarkę bei darbotvarkę. Dar labai patinka, kad kiekviena knyga vis kitokia, kad redaguodama nuolat sužinau ką nors nauja. Ir kad knygos redagavimas ir parengimas leidybai yra baigtinis procesas – matau savo darbo rezultatą – knygą – ant stalo. Esu labai į rezultatą orientuotas žmogus. Negalėčiau dirbti darbo, kur diena po dienos būtų kažkas vienodo. Jei pasitaiko sunkesnis redagavimas, visada save raminu, kad tai laikina. Kitas bus kitoks. Šitas aspektas irgi labai patinka. Redaguodama knygas užmezgiau ir darbinių ryšių, ir draugysčių su puikiais vertėjais ir šiaip leidybos žmonėmis, kurie yra iki kaulų smegenų knygų žmonės. Tai irgi nuostabu – būti dalimi šio pasaulio.

 

Kokios knygos, kurias esate redagavusi, įstrigo labiausiai ir kodėl?

Iš pastarųjų metų autorių labiausiai man įstrigo „Kitų knygų“ leidžiamas neuromokslininkas Robertas Sapolsky ir jo knygos. Tai sunkioji mano darbo artilerija – populiarusis mokslas. Bet kaskart redaguodama šiuolaikinių mokslininkų knygas suprantu, kaip pasikeitė tokių knygų rašymo stilius. Nors jos apie mokslą, bet parašytos labai suprantamai ir aiškiai, kartais net žaismingai, įpinama asmeninės patirties ir įdomių faktų. Senojo sunkiasvorio akademiškumo jose nelikę nė padujų. Tokias knygas labai įdomu redaguoti. O prasidėjo viskas nuo istoriko Yuvalio N. Harari’o redagavimo – jo „Sapiens“ man visiškai nurovė stogą, nes tokios knygos gyvenime nebuvau skaičiusi: žmonijos istorija, o skaitai kaip romaną! Be abejo, buvo ir yra daugybė nuostabių grožinės literatūros vertimų iš pačių įvairiausių kalbų. Net sunku išskirti. 

 

Ar lyginate redaguojamą vertimą su originaliu tekstu?

Jei vertėjas – man žinomas patyręs profesionalas, o tokių redaguoju daug, tuomet nelyginu, tik užmetu akį, jei kur prireikia pasitikslinti. Ir čia kalbu tik apie anglų ir vokiečių kalbas, kurių pagrindus turiu. Kadangi redaguoju vertimus iš įvairiausių kalbų, tai pasikliauju bendradarbiavimu su vertėju. Paprastai viską išsiaiškiname. 

 

Kuo skiriasi, jeigu skiriasi, darbas su vertėjais ir rašytojais? Su kuriais susitarti lengviau? Gal prisimenate kokių nors kuriozinių situacijų?

Taip, darbas su vertėju ir su rašytoju skiriasi. Vertime visada atsiremi į originalą – jeigu ten parašyta taip ir ne kitaip, tai ir lietuviškai turi būti taip. Su autoriais kitaip. Dažnai jie patys taip gerai žino, kaip ir ką nori pasakyti, kad nepasiginčysi. Niekada ir nesiginčiju, pasiūlau, išdėstau argumentus ir jau tada pats autorius sprendžia. 

Yra pasitaikę kurioziškų atvejų. Vienai garsiai rašytojai niekaip į galvą netilpo, kad „čiagi“ reikia rašyti kartu. Dalelyčių rašymo kartu ir atskirai taisyklė buvo nė motais. Jai tiesiog atrodė negražu tas „čiagi“. Grožio argumentas labai stiprus, su juo sunku kovoti. 

 

Kas šiais laikais yra redaktorių mokykla? Ar kalbos redaktoriais gali tapti tik filologijos studijas baigusieji?

Redaktorių mokyklos, deja, nėra. Visų pirma nedaug ir jaunų žmonių, kuriems įdomus šis darbas. Jam reikia asmeninių savybių, tokių kaip kruopštumas, atidumas, smalsumas. Būtina mėgti galvoti, narplioti, gilintis, nes jei tik nori bėgti pirmyn, nieko neišeis. Kartais sunkias vietas baigiu narplioti su savo kalyte Vėtra vaikščiodama po mišką. O dėl filologijos studijų net nežinau. Visai gal nebūtina. Jei Vyturys Jarutis, būdamas fizikas, taip nuostabiai verčia Olgos Tokarczuk knygas, tai kitas fizikas, chemikas ar ekonomistas gal ir redaguoti galėtų? Mokslo populiarinimo ar mokslinės fantastikos knygas dažnai skaito spec. redaktoriai. Ir, būna, skaitydama po jų pagalvoju: oho, jis galėtų būti redaktoriumi, taip gerai pataisė, perkonstravo ar patikslino mintį ir net kablelius sudėjo. Reikia nuoširdžiai mėgti skaityti knygas, turėti neatšipusį kalbos jausmą, o taisykles visada galima pasikartoti.

 

Ką pasakytumėte žmogui, svarstančiam galimybę tapti kalbos redaktoriumi? Ką jis turėtų žinoti ir apie finansinius tokio darbo aspektus – galbūt viskas priklauso nuo redaktoriaus darbo tempo ir žinių?

Jei nori tapti redaktoriumi – ne nuo minčių apie finansinę pusę reikia pradėti. Pirmiausia reikia mėgti skaityti, suprasti, kad šis darbas reikalauja kruopštumo ir šimtaprocentinio dėmesio. Dar būtų gerai, kad kas nors pavėdėtų tuo keliu. Leidykloje turim jaunų žmonių, kurie bandosi šį kelią. Iš pradžių skaito korektūras, o mes, redaktorės, peržiūrim, pasakom pastabas, pagiriam. Jei atrodo, kad žmogus visai imlus, jam galima duoti ir ką nors suredaguoti. Tada, žinoma, reikės peržiūrėti jo darbą. Štai čia ir yra redaktorių mokykla. Labai minimaliai, bet gal visos leidyklos tuo šiek tiek užsiima. O finansai priklauso nuo padarytų darbų, nors kai kurie redaktoriai, dirbantys leidyklose, gauna atlyginimą, bet daugiausia jų dirba laisvai samdomais ir užsidirba, kiek užsidirba. Ir tikrai nereikia galvoti, kad viskas bus iškart ir lengvai.

 

Kaip manote, ar kalbos jausmas įgimtas, ar visgi įmanoma jį išsitreniruoti?

Manau, jis tau duotas arba neduotas. Nelabai čia ką užsinorėjęs ištreniruosi. Kai kada redaguodama taisau visiškai intuityviai – nei taisyklių, nei normų. Tai ir yra kalbos jausmas. Esu humanitarė iki pašaknių ir visada man buvo įdomios istorijos, močiutės Paulinos kaimynių pokalbiai, ūturiavimai, mat daug laiko leidau kaime prie Tauragnų ir ten į save sugėriau tą paprastų žmonių kalbą. Iki mokyklos baigimo kalbėjau rytų aukštaičių uteniškių patarme ir atvažiavusi studijuoti į Vilniaus universitetą taip aukštaičiavau, kad net profesorė Viktorija Daujotytė į tai atkreipė dėmesį. Tada man buvo sarmata, jaučiausi kaip kaimietė, nors ji tuo nuoširdžiai pasigrožėjo. Kita močiutė, Valerija, man rašydavo gražius laiškus, aš jai rašydavau atgalios. Turėjau puikų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, jis labai palaikė visokius mūsų bandymus. 

 

Kokios knygos redagavimo niekuomet nesiimtumėte?

Niekada neredaguočiau dirbtinio intelekto išverstos knygos. Ir dėl to, kad bjauriuosi mašininiu vertimu, ir dėl to, kad suredagavus tekstą nebūtų su kuo suderinti redaktūros. Nes dirbti su vertėju – tai džiaugsmas mokytis ir tobulėti.

 

Kaip vertinate siūlymus vartoti lyties aspektu decentralizuotą anininkinę lietuvių kalbą? 

Nežinau, čia man kosmosas. Nesu labai susipažinusi su tokia kalba, bet man ji – ne gimtoji. Nežinau, kaip galėčiau redaguoti visa savo esybe nejausdama kalbos. 

 

Tai kieno visgi pusėje yra redaktorius – rašytojo ar skaitytojo?

Geras klausimas. Man atrodo, redaktorius yra per vidurį. Bet kuris rašytojas, parašęs knygą, visada ieško redaktoriaus. Nežinau atvejo, kad būtų kitaip. Redaktorius niekaip nesuredaguos tos knygos, jei neis išvien su rašytoju. Bet juk abiejų tikslas bendras – patenkintas skaitytojas. Kartais taip jau nutinka, kad rašytojui tenka žengti žingsnį kitą link skaitytojo. O kas jį pastūmėja savo švelnia (reiklia?) rankele? Redaktorius.

 

Tekstas parengtas su Lietuvos leidėjų asociacija, siekiant papasakoti apie leidyboje dirbančius skirtingų profesijų žmones.