Benas Arvydas Grigas. Pasaulio literatūros „eureka!“ (II)

Knygų verslas Didžiojoje Britanijoje ir JAV – neadekvačiai pašėlęs išleidžiamų knygų kiekiu, rinkodaros žaidimais ir nuolatine skuba. O knygų apžvalgų leidiniai turbūt įsivaizduoja, kad žmogus minta vien raidėmis. Pavyzdžiui, „The New York Times“ rekomenduoja po 7 naujas knygas kiekvieną savaitę.

Labai lengva pasiklysti, o gal ir visai atsiriboti nuo šitaip skubinančios, nepavejamos industrijos. Tad siūlau šias tris pakylėjančias ir praturtinančias knygas ne industriškai, o asmeniškai. Tai kūriniai, kuriems recenzijų parašyti negalėčiau jų atvirai ir nuoširdžiai ne­adoruodamas.

 

Ali Smith. „Autumn“. – London: „Hamish Hamilton“, 2017.

Paklausta, kaip jaučiasi, kad jos knyga „Ruduo“ („Autumn“) pradėta vadinti pirmuoju rimtu „Brexito“ romanu, škotų rašytoja Ali Smith atsakė: „Kokia prasmė meno, bet kokio meno, jei jis neleidžia šiek tiek objektyviau pažvelgti į tai, kur esame?“1 Įdomiausia, kad nors romane kontekstas išties šiandienis, bet jis lieka lyg šešėlis ‒ pasirinkimas įvyko, pasekmės artėja, tačiau jų dar nesimato. Kol kas Anglija tokia kaip buvo, tad A. Smith nesiima jokių grandiozinių vertinimų. Ir apskritai „Ruduo“ ‒ ne apie „Brexitą“, o apie draugystę, senatvę, meilę, meną ir rudenį. Tai pirmasis iš suplanuoto sezonų kvarteto, taigi principas kaip K. O. Knausgårdo, tik A. Smith „The Paris Review“ minėjo, jog mintį parašyti po romaną kiekvienam metų laikui gvildena 20 metų. Kiekvienoje iš kvarteto dalių šalia metų laiko prasminio klodo A. Smith ieškos formos ir turinio dabartyje, aktualybėje.

„Ruduo“ – aštuntas rašytojos romanas, penkiolikta knyga. Net keturiskart jos knygos nominuotos vienai svarbiausių anglosferoje „Man Booker“ premijai. Tarp tų keturių ‒ ir ši. Kaip ir ankstesniuose romanuose, autorė nesilaiko įprasto naratyvinio linijiškumo, tačiau tai skaitymo patirties neapsunkina. Adamas Bengley rašo: „A. Smith knygas galėtum pavadinti eksperimentinėmis, jei jas nebūtų šitaip lengva, malonu ir įdomu skaityti.“2 Išradingai sudėliota knyga šokinėja tarp dabarties ir XX a. paskutiniojo dešimtmečio, o viskas sukasi aplink du žmones – 101 metų senuką Danielį bei jo 36-erių buvusią kaimynę Elžbietą. Jie susidraugauja, kai dar pradinėje mokykloje besimokanti Elžbieta gauna užduotį pakalbinti kaimyną. Tik pokalbiai tuo nesibaigia – jie tęsiasi per visą merginos vaikystę ir paauglystę, vėliau nutrūksta, tampa prisiminimais ir pamokomis, o Danieliui patekus į slaugos namus draugystė vėl atsinaujina.

Jų ryšys – graži tyra atsvara trupančiam, žmogiškumą prarandančiam pasauliui. A. Smith proza – poetiška, vizuali, juslinga – skleidžiasi daugiausia prisiminimų erdvėje, vaizduodama Elžbietos ir Danielio susitikimus, pašnekesius apie paveikslus, vardus, melą, meilę, atmintį. Subtilų humorą slepiančios situacijos itin nuoširdžios, tik­ros, o pokalbiuose, sapnuose išryškėjančios mintys – stebinančios, žavios. Iš draugų pokalbių išnyra ir dar vienas pasaulis – 7 dešimtmečio Didžiosios Britanijos poparto menininkės Pauline Boty gyvenimas: visų pirma Danieliui bandant nupasakoti kažkada seniai matytus P. Boty paveikslus, vėliau – kaip Elžbietos akademinių tyrinėjimų sritis. Prie jų prisideda ir A. Smith, į kaimynų draugystės pasakojimą įpindama pavienes istorijas iš drąsa ir nuotykiais įspūdingo P. Boty gyvenimo.

Į visų romane veikiančių žmonių istorijas įsijungia ir jas susieja dar vienas nuostabia A. Smith proza nutapytas veikėjas – pats ruduo. Būtent antlaikiška gamta, jos mirties ir atsinaujinimo ciklas ir suteikia svarbą kartas perskrodžiančioms draugystėms, mintims, kurios išlieka patirtims, kurios formuoja. „Ruduo“ – knyga, persmelkta gerumo ir nuostabos, teigianti žodžių, minčių, meno, dėmesio ir žvilgsnio jėgą, galinčią ištikti bet kurį žmogų bet kurį rudenį – žmonių juk daug, rudenų taip pat.

 

Jesmyn Ward. „Sing, Unburied, Sing“. – London: „Bloomsbury Circus“, 2017.

Pasitaiko amerikietiškų romanų, kurie taip įsipainioję į savo šalies realijas, kad europiečiui lieka tik prasmės ir esmės nuotrupos. Tačiau būna amerikietiškų romanų, kurių žmogiškoji linija tokia stipri, kad knygos tiesiog negali padėti į šalį. Trečiasis Jesmyn Ward romanas „Dainuokit, neatgulusieji, dainuokit“ („Sing, Unburied, Sing“) būtent toks: siužetas vyksta amerikiečiui labai pažįstamoje, o europiečiui, ypač lietuviui, gana tolimoje realybėje, kurioje, deja, gajus rasizmas ir rasinis išnaudojimas – atlikę vergovinės visuomenės vaiduokliai, taip pat skurde gyvenančių žmonių priklausomybė nuo metamfetamino. Tačiau J. Ward stulbinamai lyriška proza paveikiu pasakojimu ir jaudinančiais žmogiškumo pliūpsniais aprašomą istoriją perkelia į aukštesnį, universalų lygmenį.

„Dainuokit, atgulusieji, dainuokit“ – tamsi, sunki, psichologiškai sudėtinga knyga, pasakojanti vienos šeimos kelių intensyvių savaičių istoriją. Jos centre – Jojo, trylikametis juodaodės ir baltojo vaikas, rūpestingai prižiūrintis mažąją sesę ir vėžiu sergančią žiniuonę močiutę, padedantis seneliui darbuotis ūkyje, kenčiantis motinos smurtą, bet taip pat girdintis balsus ir matantis šmėklas. Kartu su motina Leone ir prieš 30 metų mirusio vaikino Ričio šmėkla berniukas pasakoja apie kelionę į Parč­mano kalėjimą, kur su mama, sese ir mamos geriausia drauge vyksta pasitikti ir namo parsivežti tėvo Maiklo.

Beveik fantasmagoriškos kelionės situacija primena kito pietinę gotiką („southern gothic“) rašiusio amerikiečio W. Faulknerio romaną „Kai aš gulėjau mirties patale“ („As I Lay Dying“). Ir išties atrodo, jog J. Ward seka amerikiečių prozos grando tradicija – juos sieja naratyvo slogumas, pietietiškas karštis, perspektyvų kaita, paprasti, neišsilavinę naratoriai su stebinančiai nuoširdžiu ir poetišku vidiniu gyvenimu. Bet kartu J. Ward proza itin savita, pasižyminti gyvosios kalbos žargonu, pripildyta gamtinių metaforų ir drąsaus, esmingo kalbėjimo, prilygstančio bibliniam epiškumui. Veikėjai, rodos, mylimi pačios autorės, o istorija – šiuolaikiška, bet atskleidžianti kartais gyvastingą, o kartais merdėjančią praeitį.

Vaiduoklių, narkotikų, smurto, žiaurumo, mirties ir mistikos pilna kelionė ir ją supantys įvykiai prikausto ir nepaleidžia, išsunkia, bet galų gale suteikia atpildą: nuo pirmų sakinių juntama įtampa, nesustabdomas kilimas, besikaupiantis sunkumas vis plyšta ir trykšta naujomis formomis, išsivysto į virpinančią išskirtinę kulminaciją. Tai knyga-patirtis, bildungsromanas, kurio įvykiai trunka vos ilgiau nei savaitę, ne sava mirtimi mirusiems skirta J. Ward duoklė, tapusi unikalia gyvųjų ir vaiduoklių simfonija.

 

Javier Marías. „Between Eternities and Other Writings“. Vertė Margaret Jull Costa. – London: „Hamish Hamilton“, 2017.

„Jaučiuosi daug saugiau ir patogiau šalia tų (...), kurie niekada neiškelia kažkokios abstrakcijos aukščiau rūpesčio artimiesiems, kurie nusigręš nuo manęs tik dėl to, ką jiems padariau, o ne dėl dogmos, tikėjimo ar idealo“ (vertimas B. A. G.), – rašo Javieras Maríasas esė „Kodėl beveik niekuo negali pasitikėti“. Vienas žinomiausių rašytojų Europoje, į 44 kalbas verstas ispanas esė rinktine „Tarp amžinybių ir kitos esė“ netiesiogiai kviečia daryti tą patį – nekelti jo, didžiai gerbiamo ir noriai skaitomo, į nepasiekiamų idealų aukštumas. Tai lengva padaryti atpažįstant autorių laisvoje ir žaismingoje esė formoje ‒ jis meta draugišką iššūkį minčiai, siūlydamas pasižvalgyti po pasaulio surangymą, juokiasi ir stebisi didybėmis bei mažmožiais.

J. Maríasas geriausiai žinomas dėl 16-os romanų, pasižyminčių sudėtingumu, eksperimentiškumu ir detektyviškumu, taip pat dėl britų bei amerikiečių literatūros klasikų – J. Conrado, L. Sterne’o, R. Kiplingo, V. Nabokovo, W. Faulknerio – vertimų į ispanų kalbą. Tačiau jau beveik 30 metų J. Maríaso pavardę galima pamatyti ir ispaniško laikraščio „El País“ sekmadieniniame priede, kur asmeninėje rubrikoje prozininkas kas savaitę aprašo smalsumo platybes, meilės objektus bei mintis okupuojančius galvosūkius. „Tarp amžinybių“ sudaro 50 „El País“ ir kituose laikraščiuose išspausdintų rašytojo esė, tematiškai suskirstytų į penkis skyrius: autobiografinės, apie miestus, įvairaus pobūdžio, apie literatūrą bei apie kiną.

J. Maríasas knygoje atsiskleidžia kaip eruditiškas, mylintis taip pat stipriai kaip ir nekenčiantis (vis dėlto ispanas), puikų humoro jausmą turintis rašytojas. Kartais jaukiai, o kartais ir kandžiai prozininkas elegantiškais sakiniais narsto atmintyje išlikusias svarbias praeities nuotrupas (pavyzdžiui, prisiminimus apie savo dėdę, keistų vampyrus ir erotiką siejančių filmų režisierių Jesús Franco), pasakoja, kaip jį pakeitė L. Sterne’o „Tristram Shandy“ vertimo patirtis, kodėl vis dar spausdina rašomąja mašinėle, o „Pagyroje egoistui“ – kodėl, jo nuomone, egoistams „tiesa“ pasiekiama lengviau nei altruistams. Paskutiniame skyriuje J. Maríasas išreiškia neblėstantį susižavėjimą vesternais bei jį įkvepiančia kino klasika ir begėdiškai atvirai reiškia neapykantą populiariems šių laikų režisieriams. Įspūdingiausias skaitinys rinktinėje – Venecijos miesto apybraiža, kur komiškai aptariamas vietinių keistumas, įspūdingo miesto unikalumas ir antlaikiškumas, tiek pat neįtikėtinas kaip bet kuris iš I. Calvino „Nematomų miestų.“

Esė formoje J. Maríasas jaučiasi laisvai – drąsiai prisipažįsta, kad jo žvilgsnis panašus į bet kurio kito žmogaus. Tačiau skaitant galima pajusti, jog jis, kaip kiekvienas geras rašytojas, žengia keliais žingsniais toliau, atveria daugiau galimybių žiūrėti į pasaulį. Ispanas nebijo dalytis savo tvirta, aiškia nuomone, drąsiai išsako neteisybes, išspjauna prasto kūrinio pavadinimą ar negero žmogaus vardą, bet taip pat dalijasi ir tuo, ką myli kitų kūryboje ir ko norėtų pasiekti savąja. Tai laisvos tematikos, laisvos sielos, laisvo proto rašiniai, kuriuos skaitant gali pasijausti, lyg būtum užsukęs pas J. Maríasą į namus: užtinki jį su chalatu prie kavos puodelio mąstantį apie tai, kodėl kaimynai taip vėlai vakare perstumdo baldus, savo bibliotekoje apžiūrinėjantį sudominusias knygas arba sėdintį prie rašomosios mašinėlės ir galvojantį, ką dar tau papasakoti.

 

1 www.theparisreview.org/interviews/6949/ali-smith-the-art-of-fiction-no-236-ali-smith

2 Ten pat.

Pristatomas knygas galima įsigyti knygyne „eureka!“ (S. Daukanto a. 2/10, Vilnius).