Karen Blixen. Nuotrauka iš SAS archyvo.

 

Daniškai ir angliškai rašiusi Karen Blixen (1885–1962), dar žinoma Isak Dinesen slapyvardžiu, yra viena iš danų klasikinės literatūros trikampio viršūnių šalia Hanso Christiano Anderseno ir Søreno Kierkegaard’o. Jos tekstai traukia mįslingais, ištobulintos struktūros siužetais, nekonvenciniais personažais, paradoksaliu patoso ir humoro deriniu, kultūrinių nuorodų įvairove. Daniškose literatūros istorijos apžvalgose autorė iki šiol dažniausiai pristatoma kaip egzotiškas paukštis, visiška priešybė vyraujančioms savo meto estetinėms nuostatoms ir skoniui. Pagrindiniais žanrais pasirinkusi pasakojimą, istoriją ar pasaką ji vaizdavo stilizuotą praeitį ir svetimus kraštus, romantiškai groteskišką menininkų, aristokratų pasaulį, trynė ribas tarp fantazijos ir realybės, pabrėžė vaizduotės, meno originalumo ir universalumo svarbą tuo metu, kai dominavo realistinis, socialinis-psichologinis romanas, gvildenantis opias mažo žmogaus ir visuomenės problemas. 

Kritikų pastangos sieti K. Blixen su kuria nors literatūros kryptimi bevaisės: jos kūryboje savitai dera įvairios literatūrinės tradicijos ir stiliai, dažniausiai originaliai ir žaismingai transformuoti. Vis dėlto visi pripažįsta rašytojos talentą pasakoti istorijas ir reikšmę daniškosios „išmonės literatūros“¹ raidai. Tokį įvaizdį kūrė ir pati autorė, tapatindamasi su legendine Šachrazada. (Šiandien šį jos vaidmenį toliau inscenizuoja danų menininkas (-ė) Madame Nielsen.) Istorijų pasakojimas yra daugelio K. Blixen tekstų kompozicinė ir teminė ašis, rašytoja sukūrė visą galeriją ryškių šį meną reprezentuojančių personažų: arabų pasakotoją Mira Jamą („Sapnuotojai“; „Naras“), didžiąją Apreiškimo paleistuvę vaidinančią senąją panelę Nat-og-Dag ir apsišaukėlį kardinolą von Sehestedą („Tvanas Nordernėjuje“), paslaptingos kilmės kardinolą Salviatį („Pirmoji kardinolo istorija“; „Trečioji kardinolo istorija“) ir senąją pasakotoją iš „Baltojo lapo“.

Novelė „Baltasis lapas“ neretai nagrinėjama kartu su „Pirmąja kardinolo istorija“ – abejuose tekstuose naratyvinė poetika oponuoja pernelyg tiesmukai realistinei literatūrai. Negailėdamas kritikos šiam „naujos rūšies pasakojimo menui“ kardinolas Salviatis apgailestauja, kad jame vyksta tokie „žmogiškos simpatijos mainai tarp veikėjo ir skaitytojo“, jog „pati istorija praranda pagrindą ir svorį, kol galiausiai visai išgaruoja kaip senas kilmingas vynas, palikus butelį neužkimštą“. Būtent istoriją jis iškelia kaip aukščiausią literatūros dėsnį ir tobuliausią jos formą:

 

Dieviškuoju menu yra ir liks istorija. Pradžioje buvo istorija. Ir galiausiai mums bus leista ją pamatyti ir suprasti. Būtent šią akimirką ir vadiname Didžiojo teismo diena. (...) būdama ištikima savo planui ir prigimčiai, ji kilnos ir stumdys (...) herojų ir heroję, kaip ir jų patikėtinius, varžovus, draugus, priešus ir juokdarius, ir užsispyrusiai judės pirmyn, kaip pati panorės. (...) Tai kartais gali atrodyti žiauru ir negailestinga, (...) tačiau mes, kuriems buvo suteiktas aukštasis istorijos sergėtojo postas, galime jums paskelbti, kad istorijos personažų kelias į išganymą veda per ją ir tik per ją. (...) Nes visame pasaulyje tik istorijai yra suteiktas mandatas atsakyti į giliausią žmogaus sielos šauksmą „Kas aš?“²

 

Istorijos menas gali skleistis įvairių žanrų pavidalais: tarp kardinolo minimų pavyzdžių – graikų mitai, Williamas Shakespeare’as, Apuleius, Giovanni Boccaccio... Panašu, į šį rangą gali pretenduoti tekstai, paklūstantys savo griežtai vidinei logikai, kalbantys metaforomis bei simboliais, ir kaskart kitu – ryškiu, dramatišku – pavidalu išreiškiantys universalias žmonijos bei individo patirtis. Tokiuose tekstuose girdėti ankstesnių istorijų aidai: „...pirmasis istorijos daigas turi atkeliauti iš šventos vietos anapus jos pačios“, – iškilmingai deklaruos beraštė „Baltojo lapo“ pagrindinė veikėja, kuri net Bib­lijos istorijas moka mintinai ir, žinoma, savaip iškraipo. Ši literatūra neturi vienintelio įmanomo paaiškinimo, jos esmė – sąlygiškumas, interpretacijų gausa. Ironiška, bet dėsninga, kad tobulo pasakojimo meno principus formuluojančio kardinolo pasakojimas nepateikia atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“, tik nurodo tokio atsakymo galimybę ir leidžia skaitytojui jį sukurti pačiam.

Turbūt jokiame kitame K. Blixen tekste paslapties ir tylos poetika nėra koncentruočiau plėtojama nei novelėje „Baltasis lapas“. Ji formuluoja ir demonst­ruoja estetinius principus, artimus tiems, kuriuos po kelių dešimtmečių akcentuos recepcijos, naratologijos ar intertekstualumo teorijos. K. Blixen steigiama erotikos ir pasakojimo meno giminystė, „kalbančios tylos“ ir literatūrinio perimamumo principai, regis, tiesiogiai susisieja su Wolfgango Iserio „tuščių tarpų“, Roberto Scholeso ar Peterio Brookso pasakojimo erotikos (naratyvinio geismo), Haroldo Bloomo kūrybiško iškraipymo idėjomis. Skirtingų paveikslų sugretinimas iškyla kaip paralelė Roland’o Barthes’o skaitomųjų ir rašomųjų tekstų skirčiai.³ Ši novelė gerai žinoma ir feministiniuose literatūros tyrinėjimuose: Susan Gubar baltojo lapo metaforoje mato įrašytą moterų kūrėjų atsisakymą paklusti joms primestiems vyrų suformuotiems rašymo modeliams, ryžtą rašyti ne taip, kaip iš jų tikimasi.⁴ Tiesa, kai kurie užkietėję bliksenistai mano, kad ši interpretacija, nors ir įdomi, pernelyg redukuoja novelės reikšmes. „Baltajame lape“, kaip ir kituose K. Blixen tekstuose, nė vienas personažas neišvengia bent švelnios ironijos, todėl ir mes, į šį tekstą įvilioti skaitytojai, ypač akademikai, regis, esame raginami būti kuklesni, mažiau žavėtis savo įžvalgų genialumu ir prisiminti, kad gera literatūra visada apims daugiau nei sumaniausia jos interpretacija. Vis dėlto, pripažinus šio teksto teisę niekada iki galo neatskleisti savo paslapčių, mums nelieka nieko kito, kaip mėginti prie jų priartėti. Dabar tai galima padaryti ir lietuvių kalba.

„Literatūroje ir mene“ spausdinama novelė nėra pirmoji Lietuvos skaitytojo pažintis su K. Blixen kūryba. 1987 m. rinkinyje „Danų novelės“ publikuotą „Eloizą“ išvertė šį vertingą rinkinį sudariusi Zita Marienė, danų literatūros vertimo į lietuvių kalbą pionierė. Ji taip pat išvertė rinkinį „Lemties anekdotai“ (1995), kuriame rasime ir garsiąją „Babetės puotą“, pagal kurią danų režisierius Axelis Gabrielis sukūrė to paties pavadinimo filmą. 1996 m. pirmą kartą išėjo Violetos Tauragienės iš anglų kalbos versta K. Blixen knyga „Iš Afrikos“, kuri šiandien dažnai apibūdinama kaip autofikcija. 2019 m. „Metuose“ pasirodė Ievos Toleikytės versta novelė „Atsiskyrėliai“, autorės sukurta jaunystėje ir išspausdinta Osceolos slapyvardžiu.

Novelės „Baltasis lapas“ vertimas yra kolektyvinio darbo rezultatas, gimęs Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre 2019 m. rudenį dėstant ir studijuojant pasirenkamąjį kursą „Sintetinis Karen Blixen pasaulis“. Versta iš daniškos teksto versijos „Det ubeskrevne Blad“, kuri lyginta su angliškąja „The Blank Page“, nes kursą lankė ir prie vertimo dirbo ne tik danų kalbą studijuojantieji.

 

¹ Danų kalboje ,,fabulerende litteratur“ terminas akcentuoja ypatingą naratyvinę vaizduotę literatūros kūrinyje.

² Karen Blixen. „Kardinalens første historie, Sidste Fortællinger“. – Gyldendal, 1993, p. 32–33.

³ Žr. Ieva Steponavičiūtė. „Texts at Play: The Ludic Aspect of Karen Blixen‘s Writings“. – VUP, 2011, p. 115.

⁴ Susan Gubar. ,,The Blank Page“ and the Issues of Female Crea­tivity“, Critical Inquiry 8, No. 2 (Winter, 1981), p. 259.

 

 

 Karen Blixen „Baltasis lapas“ ČIA