Dainora Kaniavienė. Magiškasis sovietizmas Patilčiuose

Rimantas Šavelis. ŠIEK TIEK MĖNESIENOS. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

„Negaliu pasakyti, kad čia baisiai vargau prie to romano. Bet taip atsitiko, kad rašiau tą romaną iki trisdešimt metų. Su pertraukom juk!" – pasakė įdėmiai besiklausančiam V. Sventickui R. Šavelis apie naują romaną, kuris išėjo tik 2013 rudenį, tačiau ilgai, matyt, rankraščiuose gyveno nebaigtas. Vėliau dar susirūpinęs pridūrė, kad jis, matyt, nesąs produktyvus rašytojas, bet kažkas juk yra pasakęs, kad rašytojui užtenka parašyti vieną, bet gerą knygą. Mintijimai apie kūrybos psichologiją neatitinka šių dienų reikalavimų.

Rodos, autorius, neretai jau pavadinamas klasiku, prieštarauja viskam, ką bando įteigti šiųdienė kultūra – produktyvumą, kiekybę, vartotojiškumą ir t. t.

Naujoji parašytoji nėra keturiašimtė storulė knyga, kurioje karaliauja jo didenybė Naratyvas. Bet nėra ir kaulėtai sudžiūvusi dėl pasirinkto autoriaus asketiškumo. Sakyčiau, tokia lengvai sudėliota. Nuo pradžios iki galo. Ir blyksi it kokia fluxus misterija. Beje, J. Meko fluxus atsiminiau ne šiaip sau. Beveik viskas, ką yra parašęs R. Šavelis, anksčiau ar vėliau būna ekranizuota. Viena iš įsimintinesnių – tai „Amžinoji šviesa", kurią režisuoti apsiėmė Algimantas Puipa. Blyksėjo vaizduotėje ir „Šiek tiek mėnesienos". Kinematografiškai sudėtas siužetas lūžinėja it besikeičiantys filmo kadrai.

Prisipažinsiu, iki pat paskutiniųjų skyrių skaičiau ir negalėjau atsistebėti, negi mano rankose magiškojo realizmo egzempliorius? Ir dar R. Šavelio Stebuklo įsiveržimas į kasdienį gyvenimą tapo atsvara rutinai, beje, pagal romano laiką – sovietinei realybei. Įprastą Patilčių kaimelio gyvensenos ritmą suardo netikėtas rūkas, kuris priverčia stabtelti. „Negamtinis", kaip pateikia knygos anotacija – paaiškėja, kad toks tirštas ir sodrus, kad sustabdo visa, kas aplinkui gali vykti. Danguje nebesimato lėktuvų. Pro kaimą nebevažiuoja autobusas. Nebegalima tęsti užtvankos statymo darbų. Nebesimato nieko. Atrodo, paprasta, bet įvykius dar labiau sumaišo atgiję... numirėliai! Taip taip, rodos, iš po žemių prisikelia pirmasis kolūkio pirmininkas ir sekmadienį viso kaimelio pagarbiai palaidotas ir apgiedotas mokytojas Gediminas. Magijos įspūdžiui sustiprinti į tokį painų pasakojimą dar įmetama ir mergina. Atsiradusi lyg iš niekur. Tačiau žinanti kur kas daugiau negu sovietinės realybės užliūliuoti gyventojai. Vien ką reiškia skambinimas pianinu ar pasiūlymas saviveiklininkams statyti Šekspyrą! Šiandien tai atrodo paprasta, bet tuomet galimus spektaklių sąrašus tvirtindavo tam tikri žmonės ir šiukštu nebuvo galima lįsti į ne savo repertuarą. Saviveiklą nuo profesionaliojo teatro skyrė ne tik aktorių kokybinės pastangos, bet ir galimybė statyti vieną ar kitą pjesę. Šitos detalės man, gimusiai Lietuvoje, ne Tarybų, o tiesiog Lietuvoje, žinomos iš autobiografinės saviveiklos režisieriaus knygos, tačiau skaitytojui išryškėja per kultūros namų aiktelėjimą ir nuostabą dėl pasiūlymo peržengti įstatymo ribą. Išeiti už kontrolės ribų. R. Šavelis per kultūros namų vedėjos ir Gabrielės nesusikalbėjimą atskleidžia dvi realybės plotmes: sovietinę ir kitą. Kita – atėjusi iš rūko, kartu su Gabriele. Neįmanoma apibrėžti tikslaus laiko.

Kas gi dar buvo magiško? Dažnas skyrius prasideda vienu ar kitu folkloriniu pasakymu. Na gal ne folkloriniu, bet tokiu, kuris daug kam ant liežuvio tupi ir jojo vidinės reikšmės seniai niekas nebetikrina: „Juk nuo amžių kiekviena tauta, parapija, net kaimas turi savo keistuolį ir tuo labai didžiuojas" (p. 50). O R. Šaveliui rūpi. Jeigu visi keliai veda į Romą, vadinas, kažkas juos nutiesia. Tai ir tikrina mintį siužetu, vingriu ir nuolat išslystančiu it kokia tik ką sugauta žuvis ežeran iš rankų, jei tik skaitytojas nors minutę neatidus. Pradžioje, kaip ir G. Radvilavičiūtė, siužetą norėjau tiesiog imti ir nušauti. Trūkčiojanti mintis. Kinematografiškumas. Intertekstai. Kultūriniai dialogai. Tačiau įsitikinusi, kad mano rankose galbūt lietuviškas magiškasis realizmas, sukrutau skaityti. Juolab kad ne pirma tokio tipo skaityta. Turiu galvoje, lietuviška. Tik iš R. Šavelio tikėjausi šiek tiek daugiau negu iš J. Skablauskaitės subtilios fantastikos, magijos, paslapties ir tikrovės elementų pynės. Aišku, mano lūkesčiai – mano bėdos...

Tik ta magija sulig kiekvienu puslapiu vis keitėsi, kol galiausiai beliko sovietinis realizmas. Kaip? Laikas. Per jo kategoriją keitėsi knygos pulsas. Patilčių bendruomenė lyg ir vieninga, paprasta, viskas čia aišku ir paaiškinama. Tik štai tas prisikėlėlis, pirmasis Patilčių kolūkio pirmininkas, išėjęs anapus prieš gerą dešimtmetį, sumaišė visas kortas. Lyg laiko mašina atsikėlęs į romano laiką, tą juos skiriantį dešimtmetį labai stipriai pajuto savuoju kailiu. Šitaip skaitytojui leidžiama supras­ti, kaip stipriai kito sovietinė realybė –­ nuo gūdaus stalininio laiko iki šiek tiek laisvesnio –­ atšilimo. Tad ir pirmasis kolūkio pirmininkas charakteriu vis dar „kolektyvizavo" savo aplinką: „Šiaip jau Petras Liknora niekada neverkdavo. (...) O dabar – ir pats Liknora dėl to didžiai stebėjosi – apsiverkė. Iš įsiūčio ir nevilties! Būta, žinoma, dvasinių pakrikimų ir ankstesniame gyvenime, bet ne iki tokio absurdo! Kiek likimas gali iš jo tyčiotis!? (...) Ir jokios spirito varyklos! Būtum žmogus iš vakaro gėręs, nieko čia keista neįžiūrėtum. Eini į kontorą, o atsiduri malūne. Argi kam nepasitaiko? Bet, kad blaivas ir ne visai durnas eitum į Patilčius, o atsidurtum Alksnynės kaime!" (p. 176) Situacijos kurioziškumas išveda iš pusiausvyros net numirėlius. O, rodos, turėtų patiltiečiai patirti siaubą. Paradoksalu, bet egzistencinę dramą išgyvena ar nuotykius patiria atgiję, o ne gyvieji.

O dabar apie siužetą, kurį norisi nušauti arba prilyginti J. Meko fluxus. Knygoje vienu metu yra pasakojamos kelios istorijos. Kiekvienas herojus kuria savo naratyvą. Tą pasakojimą, kuris yra svarbiausias. Jam. Vienu metu paraleliai vyksta keli įvykiai, kurie vienas su kitu, rodos, niekuo nesusiję. Skyrius po skyriaus, rodos, nelimpa vienas prie kito. Tai nėra ta įprasta vieno žmogaus istorija ar vieno žmogaus drama. Čia – miestelio patirtis. Žmonės tampa aplinkybėmis. Susikeičia vietomis. Lyg koks didžiulis daugiaaukštis namas, kuriame gyvena keliolika šeimų: visos jos niekaip nesusijusios, tačiau jas jungia laikas, erdvė, vieta, kurioje lokalizuojasi jų skirtingos patirtys, gyvenimai, istorijos, lūkesčiai. Romano laikas, kaip jau minėjau, sovietinė Lietuva, kai kolūkiai buvo jau kolektyvizuoti, žmonės nepatikėjo jų sėkme ir savo dienas skandino apatijoje arba užeigoje spiritu, nes „Žemė kaip moteris, ji negali būti visų". Bet yra vienas „bet". Būdami greta, jie net nenorėdami sujungia savo gyvenimo linijas. Ir kiekvienas herojus romane yra gana tikslingas. Jo buvimas palieka žymę kito buvime.

Minčių romanas sukėlė daug. Labiausiai dėl realybės vaizdavimo. Fantastikos elementai, atsiradę įvedus tam tikro tipo veikėjus, atskleidė laiko suvokimo skirtumus, kurie ateina iš gyvenimo patirties. Tai nėra vieno laiko, vienos būties veikėjai. Susikerta jų pasauliai. Visus sumeta į romano laiką. Gabrielė, rodos, iš vėliau, gal net šiandienos atėjusi. Jos nenuovokumas pokalbiuose su kultūros namų vedėja ir kultūrinis išprusimas kirtosi tarpusavyje. Meninis, muzikinis, literatūrinis išsilavinimas tapo opozicija romano laikui. Ji ne tik mokėjo gerai skambinti seną valsą, bet ir siūlė Šekspyro pjesę saviveiklos scenai! Ji vis laukia autobuso į Kauną, kad kuo greičiau galėtų grįžti į savo pasaulį, bet rūkas, apgaubęs Patilčius, sustabdo jos judėjimą ir ji trumpam atsiduria čia, sustingusioje, apatiškoje sovietinėje erdvėje. O stebėdama dvarą, niekaip nesuvokia kolektyvios nuosavybės teisės, tuo nustebindama patiltietį. Kitas ne Patilčių miestelio laiko veikėjas – grafas. Tikrų tikriausias grafas Liudvikas, kuris domisi pirmuoju pasauliniu karu ir jo aktualijomis. Ir vis klausia apie Nikolajų II, paskutinįjį Rusijos imperatorių, kuris, rodos, laukia, kol Vokietija paduos ranką Turkijos pašai. O kaip į tai reaguoja Vilhelmas? (p. 66) Viskas būtų gerai, jeigu jis gyventų savame laike, bet įdomiausia, kad, rodos, ir jis Patilčiuose, kuriuos gaubia rūkas, negamtinis. Rūkas tampa motyvu, kuris paaiškina visą magiškų įvykių seką. Pripažinkit, tokiomis keistomis aplinkybėmis ir jums kiltų daug minčių. Rodos, žmogus lieka žmogumi, bet pakitusios santvarkos keičia jo būtį, mąstymą. Kiekvienas turi savo likimą, aplinkybes. Ir laiką, kuriame gyvena. Iš erdvės ir laiko susideda žmogaus būtis. Ir kartais net dešimtmetis gali būti neįveikiama distancija.

Visgi R. Šavelis nebūtų R. Šavelis, jei nenupliektų netikėtu pabaigos kirčiu. Kaip mėgsta literatai sakyti – pabaigos puantu – netikėta literatūros kūrinio pabaiga, atomazga, ryškiu, šmaikščiu pagrindinės minties pabrėžimu. Magiško realizmo burbulas ėmė ir sprogo. Nors ir pralojo tas Viplentienės gaidys šuns balsu. Tačiau priežastis visai ne magiška, o realistiška, taip labai netgi sovietiškai realistiška. Neišduosiu jos. Noriu, kad paskaitytumėt, kodėl tas Viplentienės gaidys sulojo. Norėčiau sulaukti ekranizacijos. Patilčių. Rūke.

Draugai