Galima ginčytis, ar žanrinis vientisumas lemia literatūros kūrinio vertę. Jei manome, kad literatūrinė forma nuolat kinta, nukrypimas nuo žanro kanono, daugiaplaniškumas tampa privalumu. Gal todėl šiandien tam tikrus tekstus sunku kategorizuoti, priskirti populiariajai ar aukštajai literatūrai. Kyla klausimas, ar populiariosios ir aukštosios literatūros požymių turintys kūriniai tikrai vertingi, o gal tiesiog nebeaiškūs vertingos literatūros kriterijai, todėl kanonizuojamas popsas.

Atidesnis skaitytojas, į rankas paėmęs Maxo Porterio romaną „Lanis“ („Lanny“), greičiausiai pastebės, kad knygą sunku vienareikšmiškai vadinti populiariąja literatūra. Didžiojoje Britanijoje šiai literatūrai pirmenybę skaitytojai teikia dėl konkursų, premijų ir apdovanojimų gausos bei komercijos dėsniams pavaldžios skaitymo kultūros (iš anksto užsakomų knygų skaičiai stulbina). Tai lemia detektyvais ir meilės romanais neapsiribojančios elitinės popliteratūros fenomeno atsiradimą, žymintį literatūros procesų ir hierarchijų kaitą.

 

Max Porter. „Lanny“. Dizaineris Jonny Pelham. – Londonas: „Faber & Faber“, 2019.

 

Daugybei apdovanojimų nominuotas „Lanis“ įtvirtino M. Porterio, buvusio redaktoriaus ir knygyno vadovo, vietą šiuolaikinėje anglakalbėje literatūroje. Žanriškai romanas galėtų būti priskirtas šeimos literatūrai – tai knygos tėvams ir jų mokyklinio amžiaus atžaloms. Baigiamųjų klasių moksleiviai beveik visą dėmesį skiria programiniams kūriniams, retai skaito tai, kas neprivaloma. Tačiau kokybiška šiuolaikinė paauglių literatūra yra svarbi, o jos paieškos – išbandymas. Dažnai teiginys, kad knyga skirta paaugliams, sumenkina kūrinio vertę. Ši situacija skatina klausti, ar šiandien paauglių literatūrą regime tik kaip bulvarinio lygio plepalus ir lėkštą masiškai tiražuojamą mokslinę fantastiką. Juk literatūra paaugliams, nutolusi nuo vaikų knygoms būdingos didaktikos, išsiskiria galimybe tyrinėti universalią, egzistencinę problematiką, žmogaus psichologiją ir potyrius.

Tiesa, antrasis M. Porterio romanas nėra skirtas vien tik šeimai ar jaunimui. Jame nemažai aštresnių scenų ir leksikos, norima demaskuoti britiško kaimo idilę. Pagrindiniai personažai – motina, nuo sūnaus slepianti rašomą kraujo ir sekso pritvinkusį kriminalinį romaną, pasipiktinusių žmonių puolamas vaiko prievartavimu apkaltintas dailininkas. O tradicinėse visai šeimai skirtose knygose vyrauja personažai be paslapčių, tamsios praeities, psichologinių problemų. Vaiko dingimas – esminis kūrinio įvykis – formuoja teminį romano lauką. Istorija apie berniuką Lanį, jo santykius su tėvais bei kitais žmonėmis plėtojama neidealizuojant ir nedramatizuojant – šie du kraštutinumai būdingi jaunimo literatūrai. Pavyzdžiui, Astrid Lindgren, Pamelos Travers, Erico Knighto romanuose šeima ir bendruomenė yra pozityvių emocijų šaltinis, namai – saugumo metafora. O Jeffo Kinney’o „Nevykėlio dienoraščio“ serijoje, Sue Townsend, J. K. Rowling kūriniuose regime protagonistus, konfliktuojančius su šeimos nariais, norinčius atsiriboti nuo namų aplinkos.

M. Porterio romanas ir jo pagrindinis veikėjas Lanis ypatingi dar ir tuo, kad pats vaikas nekalba, jis figūruoja kitų veikėjų pasakojimuose. Lanio paveikslas konstruojamas iš detalių – kaimo gyventojų pastabų, tėvų ir antro pagal svarbumą personažo Mirusio Tėtušio Žvynašaknės (Dead Papa Toothwort) prisiminimų nuotrupų: „kraupus vienišas vaikelis“, „tas vaikas pamišėlis“.

Miręs Tėtušis Žvynašaknė, be abejonės, yra vienas įdomesnių personažų apskritai šiandienėje literatūroje. „Miręs Tėtušis Žvynašaknė guli po XIX a. vikaro žmona ir žaidžia kukmedžio šaknimis jos dubenyje. Jis myli kapines“ (p. 20). Taip susipažįstame su personažu, apimančiu istoriją, evoliuciją ir egzistencinį chaosą. Šis genius loci, neatsiejamas nuo bevardžio kaimo netoli Londono, primena Žaliąjį žmogų iš anglų tautosakos ar vaiko susapnuotą košmarišką padarą. Žvynašak­nė yra amžinas ir besimainantis kaimo simbolis, emblemose vaizduojama ir vaikų mokykloje piešiama mitinė būtybė. Vieną akimirką ši būtybė – milžinišką plotą aprėpianti lapija, o kitą – numyžta dilgėlė. Būtybės vardas, angliškai reiškiantis parazitinio augalo pavadinimą, yra aliuzija į romano pasakojimą – Žvynašaknė pučiasi į save siurbdamas kaimo gyvenimo nuotrupas, balsų kakofoniją.

„Lanio“ autorius stebėtinai detaliai vaizduoja kontrastingą kaimelio kasdienybę: neskanus svečiuose patiektas maistas, ironizuojami lenkiški skelbimai parapijos žurnale. Visa tai vizualiai išblaškoma romano puslapiuose, kartais mintys nutrūksta atsimušusios į paraštes. Padrikas srautas, užliejantis nuo pirmojo skyriaus, pavadinto Mirusio Tėtušio Žvynašaknės vardu, primena Antano Garšvos, kito parazitinio augalo, monologus – „Baltos drobulės“ personažas taip pat stebi aplinkinių gyvenimus, savo mintis taško su visais pūliais. Ir Garšva, ir Žvynašaknė yra praeities liudytojai, jos nešiotojai pasaulyje, kuriame chtonišką gamtiškumą pakeitė prijaukinta, gėlių darželiuose puoselėjama butaforija.

Vienintelis Lanis, kurį, anot XXI a. žargono, būtų galima vadinti indigo vaiku, palaiko ryšį su Žvynašakne. Glaudus berniuko santykis su gamta, jo drąsa, pomėgis būti vienam, laki ir laisva vaizduotė („Kaip manai, kuri yra kantresnė – idėja ar viltis?“) glumina tėvus, kurių akimis Lanį regime pirmoje knygos dalyje. Nežemišką berniuko prigimtį atskleidžiantys epizodai (pokalbiai su mergaite, gyvenančia po medžiu, gebėjimas didžiuliame labirinte per 5 minutes rasti kelią) paaiškina, kodėl Žvynašaknė nuolat galvoja apie Lanį: būtybė suvokia vaiko išskirtinumą ir supranta, kad juos sieja santykis su magiška pasaulio plotme. Neaiškūs Žvynašaknės ketinimai kuria įtampą – būtybė nori pagrobti Lanį („Jis nori praskelti kaimą ir išvilkti vaiką lauk. Ištraukti jį“, p. 13). Kuriama intriga, saspensas, kad Lanis ir Miręs Tėtušis Žvynašaknė galų gale susitiks, todėl skaitant darosi smalsu, kaip tai įvyks ir ar bus atskleista jų bendrystės paslaptis. Kita vertus, berniuko stebuklingumas labiau sietinas ne su šio konkretaus personažo unikalumu, o su nuojauta, kad Lanis yra universalus vaiko vaizdinys. Kitaip tariant, skaitant pradedi įtarti, kad visi vaikai yra laukais lakstantys ir juose sekretus dėliojantys mažieji išminčiai.

Antroje romano dalyje tikimasi, kad skaitytojai su knygos personažais jau susipažinę, todėl pasakotojus – Žvynašaknę, Lanio mamą Džolę ir tėtį, taip pat Lanio draugu tapusį menininką, miestelyje pramintą Pamišėliu Pitu, – nurodančios antraštės išnyksta. Galbūt skirtis tarp pasakotojų naikinama sąmoningai, siekiant sukelti dar daugiau įtampos. Pasakojimas vis labiau primena kriminalinį romaną ar detektyvą. Vakare Lanis negrįžta namo, prasideda jo paieškos. Įvedamos naujos teminės linijos: kaimo bendruomenės mikrokosmo uždarumas svetimiesiems, šeimos idilės iliuzija, demistifikuota tėvystė. Jei pirmoje knygos dalyje buvo neaišku, ką apie berniuką mano kaimo žmonės, antroje ryškėja negatyvus Lanio kitoniškumo vertinimas. Berniuko mamos rašoma knyga apie žmogžudystę ir ekscentriški Pamišėlio Pito kūriniai tampa kaimo bendruomenės ir žiniasklaidos taikiniu. Kol Džolė ir Pitas puolami ir kaltinami (viena – aplaidumu, kitas – seksua­liniu priekabiavimu), vaiko tėvas fantazuoja apie policijos pareigūnę.

Kontrastas tarp kaimo gyventojų idealizavimo ir tikrovės (veikėjai vienas kito nemėgsta, yra labai skirtingi) ypač išryškėja epizode, kuriame Džolė nutekamajame vamzdyje įstrigusį ežį peiliu bado tol, kol šis virsta vientisa mase. Moteris prisimena akimirką, kai manė, kad Lanis mirė miegodamas: „Dabar viskas baigta ir gali atgauti save... Tu laimėjai miegą ir netekai baimės. Daugiau nebėr kūdikio“ (p. 80). M. Porteris atveria skaitytojui skaudžias slaptas veikėjų patirtis ir taip parodo nekaltumo iliuziškumą. Mitinė būtybė Žvynašaknė tampa kiekviename žmoguje veikiančia substancija. Taigi laiko ir erdvės dėsniams nepavaldaus Žvynašaknės chtoniškumas peržengia kaimo ribas ir įsiveržia į skaitytojo tikrovę.

Trečioje dalyje dar kartą peržengiamos žanro ribos: prasideda magiškojo realizmo elementų turinti folk horror istorija. Lanio tėvai ir Pamišėlis Pitas pakviečiami į kaimo salėje statomą spektaklį „Lanis. Pabaiga“. Sunku nuspėti, kaip baigsis makabriškas berniuko artimųjų susitikimas su pavidalus mainančiu Mirusiu Tėtušiu Žvynašakne, siekiančiu išbandyti artimųjų meilę vaikui. Triumfuoja siurrealumas, paliekantis skaitytojus sumišusius.

Nors romano kalba atrodo paprasta, ji permaininga ir kintanti. Aliteracijų, metaforų gausa („švelnus kaimo minkštimas“) kuria žvynašaknišką efektą – skaitant čežančius, krebždančius žodžius nežinai, atsimuši į šiurkščią tekstūrą ar panirsi į švelnias samanas. Iš vietinių paskalų formuojamas pasakojimas išryškina šiuolaikinio angliško kaimo aktualijas: kartų konfliktus, trūkinėjantį ryšį su gamta, trapumą šeimos, besiblaškančios tarp praeities didmiestyje ir kaimo, kurio istorija apipinta mitais ir mistika. Dėl fantastinių motyvų ir žaidimo tautosakos elementais M. Porterio „Lanis“ atsiduria už žanro kanono ribų. Vis dėlto drąsiausias meninis ėjimas yra leidimas kiekvienam kaimo gyventojui kalbėti už save ir taip užpildyti romano puslapius – nes tik M. Porteris žino, kad visų jų klausosi Miręs Tėtušis Žvynašaknė.

Gabrielės Makarevičiūtės-Osipovič akademinėje sąskaitoje – kalbotyros ir filosofijos bakalauras Oksfordo universitete ir nebaigtos lietuvių filologijos studijos Vilniaus universitete. Dabar dirba programoje „Kurk Lietuvai“, vykdo projektus aplinkosaugos ir demografinio senėjimo temomis. Savanoriauja ir dirba su mokiniais, dalyvauja edukaciniuose projektuose, populiarinančiuose humanitarines disciplinas, domisi Z karta ir kartų skirtumais.