Jūratė Petronienė. Ledinio Sibiro kalėjimo viltis: pasakojimas jaunimui apie Adelę Dirsytę

 Pirmą kartą žvilgtelėjus į Grasildos Reinys knygą „Adelė Dirsytė“ apima keistas tikroviškumo įspūdis – nejaugi išties įmanoma leidinį įvilkti į beržo tošies aplanką? Tik paėmęs į ranką supranti: gana tikroviška medžio žievės imitacija panaudota ir ant viršelio – iš tošies frag­mentų sudėtas neryškus kryželis. Tai iš karto primena pasakojimus apie tremtinių laiškus, dažnai rašytus ant beržo tošies, ir padeda atpažinti esmines knygos temas: tremtį ir tikėjimą arba tikėjimą tremtyje. A. Dirsytės gyvenimo istorija, jos atkakli viltis bei laisvos dvasios paieškos prievartos akivaizdoje yra liudijimas, leidžiantis moterį gretinti su XX a. totalitarizmo žiaurumams nepasidavusiais Viktoru E. Frankliu, Primo Levi, Stasiu Yla ir Baliu Sruoga.

Knygoje sklandžiai, vaizdingai pasakojama A. Dirsytės biografija nuo gimimo 1909 m. atokiame Pramislavos vienkiemyje iki mirties 1955 m. Chabarovsko ligoninėje Sibire. A. Dirsytės vardas daugumai paaug­lių ar jaunų skaitytojų gali būti ir visai negirdėtas. Apie šią mokytoją, kankinę, o galbūt ir būsimą šventąją, tremtyje sugebėjusią parengti maldaknygę, kuri tapo iki šiol didžiausiu tiražu išleista lietuviška knyga, rašyta nedaug. Galima rasti straipsnių spaudoje, tremtinės laiškų bei raštų rinkinį, tačiau G. Reinys knyga reikšminga, nes pateikia aiškų, skaidrų, faktais bei svarstymais neapkrautą A. Dirsytės gyvenimo paveikslą, orientuotą į gana plačią auditoriją.

Tai pirmoji bendra G. Reinys ir Rūtos Onos Čigriejūtės tandemo knyga. Išeivijos lietuvė, ateitininkė, besidarbuojanti pal. Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte (Čikaga, JAV), G. Reinys teigia, jog A. Dirsytės istorija ją lydėjo nuo pat vaikystės, kai tarp lietuvių išeivių itin populiari buvo maldaknygė „Marija, gelbėki mus!“ Impulsas rašyti knygą apie maldaknygės sudarytoją kilo dirbant su dabartiniu Amerikos lietuvių jaunimu – G. Reinys pajuto, kad A. Dirsytė gali tapti įkvepiančia heroje. R. O. Čigriejūtė teigia, jog nedvejodama sutiko iš rašytojos gavusi pasiūlymą iliustruoti pasakojimą – sakralios istorijos dailininkę traukė seniai1.

 

Jūratė Petronienė. Ledinio Sibiro kalėjimo viltis:  pasakojimas jaunimui  apie Adelę Dirsytę
Grasilda Reinys. „Adelė Dirsytė“. Iliustratorė Rūta Ona Čigriejūtė, dizaineris Marius Žalneravičius. – V.: „Magnificat leidiniai“, 2020.

 

Verta trumpai prisiminti ir pačios A. Dirsytės gyvenimo faktus. Gimusi neturtingų ūkininkų šeimoje, Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete studijavo germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją. Dirbo vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje. A. Dirsytės gyvenimo aprašyme nerasime stambių veikalų ar svarbių postų, tačiau amžininkai pasakoja, kad darė didžiulę įtaką ją supusiems žmonėms: mokiniams, kolegoms, artimiesiems. Ji liudijo žmogiškumą ir meilę nužmoginančiomis sąlygomis – suimta ir kalinama Vilniaus KGB kalėjime, vėliau atlikdama bausmę lageriuose Sibire. Kartu su visuomenininke, publiciste, žydus gelbėjusia Stefanija Ladigiene A. Dirsytė būrė aplink save gerokai jaunesnes merginas, bandė joms lagerio sąlygomis suteikti bent minimalų bendrą išsilavinimą, guodė ir stiprino vienišas, be artimųjų likusias, iš įprasto gyvenimo išplėštas jaunas asmenybes. Likimo draugės ją prisimena kaip išskirtinę asmenybę: „A. Dirsytė skyrėsi iš kitų. Kažkokia jėga traukė prie jos. Šios moters išsilavinimas, erudicija, gyvenimo patirtis spinduliavo jos akyse, žodžiuose, elgesyje. Jei būdavo sunki valanda, Tėvynės, artimųjų ilgesys užvaldydavo jausmus, ji visuomet rasdavo gerą žodį, nuramindavo, paguosdavo, įkvėpdavo viltį gyventi.“2 A. Dirsytės paskatintos merginos paslapčiomis nuo lagerio prižiūrėtojų ėmė kurti ir užrašinėti maldas – taip gimė maldaknygė „Marija, gelbėki mus!“ Už geležinės uždangos ši maldaknygė buvo išleista lietuvių, anglų, vokiečių, olandų ir kt. kalbomis. Deja, palaužta sunkių fizinių darbų ir nuolatinių kankinimų 1955 m. A. Dirsytė mirė. Praėjus beveik 50 metų po mirties buvo paskelbta Dievo tarnaite – tai Katalikų Bažnyčios titulas, skiriamas asmenims, kuriems pradėtos beatifikacijos bylos.

Knygoje „Adelė Dirsytė“ pateiktą pasakojimą skaityti nesunku. Tekstas lakoniškas, sklandus, nedidelės apimties, vizualiai išskaidytas, derantis su R. O. Čigriejūtės iliustracijomis. Autorė teigia, kad dar kurdama knygos viziją žinojo, jog vaizdas bus ne mažiau svarbus nei tekstas. Santūrus koloritas, švelnūs pieštuko štrichai pasakojimą tam tikra prasme įvietina, padeda įsivaizduoti ir A. Dirsytės kančios kelionės geografiją (pateikiami asociatyvūs žemėlapiai su vietovardžiais), ir biografiją (į vieną tiesę bandoma sudėlioti svarbiausius gyvenimo įvykius), sustiprina šios asmenybės paveikumą. Beržo tošies raštu išmargintas viršelis su A. Dirsytės biografija susijęs tiesiogiai: tekstai tremtyje sukurtai maldaknygei buvo užrašomi ant beržo tošies, cemento maišų atplaišų, atsitiktinai rastų popierėlių, taigi liudija skurdžią kalinių buitį. Kitas svarbus vaizdinis šio leidinio laimėjimas – nėra slogaus, šokiruojančio įspūdžio, kurį dažnai sukelia autentiški tremtinių gyvenimo ar laisvės kovų vaizdai. R. O. Čigriejūtės iliustracijos padeda sudėtingą temą perteikti šviesiai, viltingai, o tai svarbu bandant šiomis temomis kalbėti vaikų bei paauglių auditorijai.

G. Reinys pasakojimas apie A. Dirsytę svarbus taip pat ir tuo, kad papildo vaikų literatūroje vis dar gana retai nagrinėjamą tremties temą. Žinoma, pažintinis teksto pobūdis neleidžia kūrinio tapatinti su Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ arba autentišku Dalios Grinkevičiūtės liudijimu, kuriuose jaunas žmogus asmeniškai susiduria su žiauria tremties realybe ir ieško būdų šią patirtį suvokti. G. Reinys knygoje nėra fikcijos, pasakojama trečiuoju asmeniu, veikėja nutolusi nuo jauno skaitytojo ir amžiumi, tačiau, akivaizdu, tekstas visų pirma skirtas jaunesniam skaitytojui: nedetalizuojami žiauresni A. Dirsytės biografijos momentai, kiek supaprastinamas ir jos vidinis pasaulis.

Šis leidinys svariai papildo religinės literatūros vaikams lietuvių kalba lentyną. Reikia pripažinti, kad tai gana specifinė kategorija. Iki šiol, regis, didžiausią jos dalį sudarė pažintinė literatūra, padedanti aiškinti tikėjimo tiesas, sakramentus (pokalbių su kunigu Antanu Saulaičiu SJ rinkiniai), pažinti šventuosius. Šiai kategorijai taip pat priskiriamos verstinės Šv. Rašto adaptacijos vaikams. Grožinės literatūros tarp minėtų knygų nedaug, tiesa, svarbu nepamiršti neseniai pasirodžiusios sesers Rimos Malickaitės knygos „Mėlynas apsiaustas“ bei iš vokiečių kalbos versto religinius klausimus nagrinėjančio Mirjam Pressler romano jaunimui „Natanas ir jo vaikai“. O G. Reinys ir R. O. Čigriejūtės darbas sujungia religinę bei istorinę tematikas.

 

1 „Knygos apie Adelę Dirsytę kūrėjos: mūsų laikais ypač reikia herojų“, www.bernardinai.lt/knygos-apie-adele-dirsyte-kurejos-musu-laikais-ypac-reikia-heroju/

2 Danutės Ulozaitės-Lašinskienės atsiminimai. „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“. Sudarė ir parengė dr. Mindaugas Bloznelis. – V.: Lietuvos katalikų mokslų akademija, 2003, p. 528.

Draugai