Gediminas KUKTA. Esame ne tai, kas atrodome

Dainius Junevi­čius. „Antalis Rohr­bachas: 1861 m. fotografijos". –­­ Vilnius: „Versus aureus", 2013.

Kas tas Antalis Rohrbachas? Žinių apie jį nedaug. Gimė 1825 m. Vengrijoje, nedideliame Hóra kaime. Pešte baigė farmacijos studijas. Gavęs miesto tarybos leidimą, Segede atidarė vaistinę. Pavadino ją „Pas Segedo Dievo motiną". Vedė jaunutę šešiolikmetę Ludovicą, tačiau vos po trejų metų, pagimdžiusi sūnų, mergina mirė nuo karštinės. Antalis vedė antrą kartą – Marią Seidl –­ bet vaikų nebesusilaukė. Rohrbachas buvo gerbiamas miesto tarybos, Segedo klubo, sanitarinio komiteto ir Liberalų ratelio narys. Nors verslas sekėsi gerai, dėl nežinomų priežasčių Rohrbachas nusprendė vaistinę išnuomoti. Išsikėlė gyventi į Peštą. Čia taip pat įsitraukė į visuomeninį gyvenimą – priklausė kelioms draugijoms, rašė mokslinius straipsnius. Mirė Budapešte, sulaukęs 64-erių. Deja, kapas neišliko.
Kaip Rohrbachas susijęs su Lietuva? Laisvu nuo darbų metu mėgo fotografuoti. Manoma, buvo pirmasis fotografas Segede – savamokslis, mėgėjas. Viena iš to meto praktikų – fotografuoti naujai statomus geležinkelius ir tiltus pagal bendrovių užsakymus. Tuo užsiėmė ir Rohrbachas. Taip atsidūrė Rusijos imperijoje. Fotografavo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiltų statybą. Lankėsi ir Kaune. Užfiksavo tilto per Nemuną statybą.
Iš kur visa tai žinome? Dainius Junevičius, fotografijos istorikas, ilgą laiką domėjosi paslaptingojo Rohrbacho palikimu, jo saitais su Lietuva, čia darytomis nuotraukomis. Jo iniciatyva negausūs faktai ir fotografijos jau buvo pristatytos Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto spragos Rohrbacho biografijoje ir su fotografija susijusioje veikloje vertė toliau ieškoti, gilintis, lankytis daugelyje užsienio archyvų, muziejų, saugyklų. Surinkti po skirtingas vietas išsibarsčiusias fotografijas. Taip gimė ši knyga. Joje pateikiami negausūs biografiniai faktai apie Rohrbachą, išsamiai pristatoma to laiko fotografavimo technika (tikras vargo kalnas), Europoje sparčiai tiesiamų geležinkelių praktika ir, svarbiausia, nuotraukos. Nemažai jų –­ publikuota pirmą kartą.
Fotografijos neįmantrios. Jose užfiksuoti statybos darbai, masyvios konstrukcijos, pradėtos tiesti geležinkelio linijos, panoraminiai apylinkių vaizdai, dažnai fotografuojami nuo kokios nors kalvos, iš aukščiau. Kaip, pavyzdžiui, knygos viršelį puošiantis Kauno vaizdas, Rohrbacho nutrauktas nuo Linksmakalnio. Retkarčiais fone matyti darbininkai, miestų gyventojai, arklių tempiami vežimai. Ilgai žiūrėdamas į vieną ar kitą nuotrauką, sustodamas prie detalių, jauti kažin kokią rimtį. Kartu – liūdesį, kuris dažnai aplanko sklaidant senas nuotraukas. Fotografija, pasak Roland'o Barthes'o, yra ne mechaniška tikrovės kopija, bet patvirtinimas – tai iš tiesų buvo. Geležinkelių statytojų valdybos Kaune pastatas, atverti langai, į baltą mūrą (medį?) atsirėmę trys vyrai (sukryžiuotom kojom), moteris balta palaidine ir plačiu sijonu, į jos ranką įsikibęs vaikas, dešiniau – pulkelis valdininkų žiūri į mus (Rohrbachą), nors veidai per toli ir sunkiai įžiūrimi, toliau – Karmelitų bažnyčia, medžiai, krantinė, išskystantis horizontas, dangus. 1861 metai, spėjama –­ rugpjūtis. Tai buvo. Ir tai ne tik plikas istorinis faktas. Tai daugiau.
Panašios knygos grąžina praeitį ir formuoja mūsų atmintį. Jas perskaitęs, nebesi toks, koks buvai anksčiau.

Vladas Drėma. „Dingęs Vilnius". – Vilnius: „Versus aureus", 2013.

Vlado Drėmos (kultinis) „Dingęs Vilnius" – yra vienas didžiulis tai buvo. Naujai perleista knyga grąžina smalsumą ir norą suprasti ilgą ir tragišką mylimo, bet negrąžinamai pasikeitusio miesto istoriją. Šiandien atmintis apie jį traukiasi kaip Šagrenės oda. Vilnius virsta neatpažįstamu iščiustytu sintetiniu miestu su pigiomis šaligatvių plytelėmis, karstiniais dangoraižiais, distrofikėmis liepaitėmis, steriliais Valdovų rūmais ir čiliakais, kenkenais ir kofeinais ant kiekvieno kampo.
Atmintį šiandien dažnai suvaidiname. Per valstybines šventes – visuomet. Tik ta atmintis, regis, siekia vos dvidešimtmetį. Todėl per oficialius renginius vis dar skamba tik amžiną nepilnavertiškumo kompleksą išduodantys žodžiai apie „grįžimą į Europą", „grįžimą namo". Pamirštant, jog Lietuvos (Vilniaus) istorija kur kas senesnė, sudėtingesnė ir spalvingesnė.
Deja, šiandien gausu manančių kitaip. Tai nieko daugiau, tik proto sintetika. Nieko daugiau, tik mąstymo klaida. Ko norėti – nesugebame ištaisyti klaidos Kudirkos paminkle iškaltuose himno žodžiuose. Ką jau kalbėti apie tokią „nepaslankią" medžiagą kaip mąstymas.
Neseniai vienas pažįstamas apie Vilnių pasakė: visais laikais jis buvo ne tai, kas atrodė. Geriausias pavyzdys, anot jo, –­ kietai surištos ir kaspinais papuoštos merginų kasos pokario Vilniaus fotografijose. Nebuvo ko valgyti, kur glaustis, užtat ilgi plaukai reprezentatyviai tvarkingai gulė ant pečių. Bent jau prieš objektyvą. Šiandien situacija nepasikeitė. Kažkur po pigių dažų sluoksniu dūsta unikalios freskos, t. y. slepiasi/slepiamas kitas miestas.
Šalia konkrečios ir išsamios faktinės informacijos, Vladas Drėma pateikia vaizdingų miesto aprašymų, yra gabus pasakotojas. Tokie intarpai gyvina tekstą, žadina vaizduotę. Jis kruopščiai parodo, kaip keitėsi Vilniaus architektūra, gatvės, kaip kūrėsi rajonai. Niokotas karų, sukilimų ir gaisrų, netekęs daugybės puošnių pastatų, bažnyčių, cerkvių, sinagogų, Vilnius fenomenaliai išliko, vis atgydavo kaip tas paukštis Feniksas. Tačiau ne toks, koks buvo anksčiau.
Vilnius – dingęs. Bet atrandamas.

Leonidas Donskis. „Pa­ralelinės tikrovės". –­ Vilnius: „Versus aureus", 2013.

Aforizmai, įžvalgos ir mažosios europietiškos istorijos – tokia eklektiška knygos paantraštė. Temos taip pat įvairios – draugystė, meilė, laisvė, politika, kultūra, literatūra, modernybė. Pastaroji į tekstus veržiasi gana dažnai, ilgainiui tampa visas įžvalgas laikančiais „klijais".
Mane žavi tai, jog Donskis neapsitveria aukšta tvora, nelipa į Dramblio Kaulo bokštą ir iš ten nevirkauja apie nesuprantamą ir nesuprantantį aplinkinį pasaulį. Nors, reikia pasakyti, daugelis jam meta panašius priekaištus. Neva nepamatuotai, narcizistiškai, savitiksliai demonstruoja intelektualumą, erudiciją, kalba iš aukšto, o tai jau savaime interpretuojama kaip smerkimas. Taip, visais paminėtais dalykais Donskį galima lengvai „apkaltinti".
Panašios mintys skaitant neapleido ir manęs. Lyg autorius gyventų ir kalbėtų vienoje, o visi likę egzistuotų kitoje – paralelinėje – tikrovėje. Galbūt taip ir yra. Gyvename skirtingose, fragmentuotose, savipakankamose tikrovėse. Pats laikas į tai reaguoti. Suteikti mūsų gyvenamai inertiškai dabarčiai intelektualią, aštrią, nepatogią formą. Kalbėti apie tai ne tulžingai, emocingai, bet pavydėtinai suvaldyta kalba. Tą Donskis ir daro. Ir tai, matyt, daugeliui užkliūva. Juk patikrintas fakta: bet kokio erzelio metu ramiai dėstomos mintys siutina ir nokautuoja. Man rodos, tokių kalbėtojų šiandien mums gyvybiškai reikia.

 

Draugai