Kęstutis Nastopka. Uldžio Bėrzinio paminklai

In memoriam Uldis Bėrzinis (1944 05 17–2021 03 24)

 

Kęstutis Nastopka. Uldžio Bėrzinio paminklai
Uldis Bėrzinis. Vlado Braziūno nuotrauka.

 

Uldžio Bėrzinio poetinis debiutas praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje sutapo su konceptualiu latvių poezijos posūkiu. Poetinę kalbą jis suvokė ne kaip pasaulio atspindį, o kaip pirmapradę tikrovę.

Anuo metu latvių kalba buvo nuosekliai stumiama iš viešojo gyvenimo. Latvių tautą stengtasi paversti tautine mažuma savo pačios žemėje. Poe­zija neatstoja politikos, bet gali tiesiog jos nepriimti. Tikrovės problemų pakeitimas kalbos problematika buvo iššūkis esamai tikrovei. U. Bėrzinio poezija, tapatinanti kalbėjimą su pasaulio kūrimu, atmetė oficialiąją pasaulio sampratą, peršamus mąstymo standartus.

Plonytis U. Bėrzinio poezijos rinkinėlis „Paminklas ožkai“ pasirodė tik 1980-aisiais. Pirmieji jo eilėraščių „Ei Miūlenbachai“ ir „Uldis“ vertimai į lietuvių kalbą buvo išspausdinti jau 1972 metais. Debiutiniame rinkinyje poetas ant pjedestalo, skirto politikos stabams, demonstratyviai užkėlė gyvūną, garsėjantį priešinimusi viešpačiams. Pavadinimo semantikoje svarbus ir pirmasis žodis: poetinei kalbai priskiriama galia įsteigti vertybes.

Poeto žodžio įtaiga grindžiama žemiškojo pasaulio patyrimais. Gyvybės gaivalus įkūnija chtoniški gyvūnai. Istorijos personažai veikia nechrestomatinėje kasdienybėje. Dievo žodį skelbiantys latvių ganytojai – pamokslininkai, giesmių kūrėjai, Biblijos vertėjai – ganomiesiems atrodo nukaršę meluojantys seniai. O palaikantys tautos tęstinumą latviai anaiptol nepanašūs į grynaširdžius bernužėlius.

Autentiškas U. Bėrzinio tautiškumas – kultūrų polilogo prielaida. Jo poezijos teminiuose akiračiuose ištisas kultūros žemynas: nuo kirgizų Manaso iki graikų Tesėjo, nuo krikščioniškų viduramžių iki jakutų ar čiuvašų stabmeldiškų stabų. Ryškus čia ir leišių pėdsakas. Šį etnonimą poetas atsisako keisti dirbtiniu lietuviečiu, neva neutralizuojančiu nepageidaujamas aliuzijas. Vienur U. Bėrzinio leišiai asocijuojasi su Janio Jaunsudrabinio aprašytais Lietuvos ubagais. Kitur – su mitinėmis gamtos gaivalų metamorfozėmis: leišiu virsta pučiantis vėjas, žemę trypiantis žirgas ir perkūnijos siautulyje į kalną lekiantis palietuvės gyventojas. Trečiur – primena šlovingą gentainių istoriją paniekintai genčiai, kuriai „nelemta buvo tapti Lietuva ir skristi debesies juodumo žirgu“.

Už eilėraščių rinktines „Vabzdžių – žingsniai“ (1994) ir „Poezija“ (1995) ir eilėraščius Stokholmo ir Rygos leidyk­lų išleistoje knygoje „Laikas“ (1994) U. Bėrziniui paskirta 1995 m. Baltijos Asamblėjos premija. Laureato titulas tarsi kilstelėjo kūrėją ant paminklinės pakylos. Sunku ant jos įsivaizduoti „Paminklo ožkai“ statytoją. Poezijos vertė ne premijomis nustatoma:

Štai tas paminklas.

Aure kur lipa į dangų.

 

Kęstutis Nastopka. Uldžio Bėrzinio paminklai
Uldžio Bėrzinio autografas Kęstučiui Nastopkai.

 

Uldis Bērziņš 

Uldis

Joja bernai į karą uldis ant peties

eina vyras eglės kirst uldis pažasty

liežuvį paleisk per girią varyk kur

uldis auga paukštis viršūnėje tupi.

Pliauškiu toliau rugiai mėlynų

uldžių pilni kažkas važiuoja vadžias

timpčioja no no uldi tu tikras.

Pliauškiu toliau dvaro tvarte

dviese uldžius pačiupę mėžinį mė-

žia žiū kaimo kapinės kur kryžius

ten uldis po juo.

Pliauškiu toliau trise namą

pliauškina vienas ant kraigo vienas

ant balkio vienas kiemo vidury

kėpso uldį tašo.

Pliauškiu toliau žydas važiuoja

Iš tolo moja pirk berniuk po uldį

štuka.

Pakelėj smuklė smuklėj už stalo

vienas sėdi sako ai gaspadoriau

duok man penkis uldžius alaus.

Prieinu klausiu berne kuo tu

vardu sako Uldis.

 

1970

 

Iš latvių kalbos vertė Kęstutis Nastopka

Draugai