Sima Kazarian. Knygos, kurios padės pasijusti kukliau

 

Šįkart apžvalgoje – trys „Kitų knygų“ leidyklos naujienos. Perskaičius šias knygas, Geroge’o Orwello „Gyvulių ūkis“ neatrodys toks jau alegoriškas. Tai naujos kartos biologijos ir ekologijos tekstai, keičiantys ilgus amžius moksle ir visuomenėje vyravusį suvokimą apie gamtą ir mus pačius.

Knygų autoriai vieningai pastebi, kad šiuolaikinis žmogus nekvestionuodamas vadovaujasi metų metais eksploatuojamomis, tačiau moksliškai nepagrįstomis prielaidomis apie kitų rūšių organizmus. Pateikiami duomenys rodo, kodėl visuomenė ateityje vis daugiau kalbės ne tik apie žmogaus teises ir lygybę (rasizmas, feminizmas), bet ir apie žmogaus santykį su kitomis rūšimis smerkdama rūšizmą – savo rūšies iškėlimą virš kitų. Atskleisdamos ekologinės pusiausvyros sudėtingumą, trapumą bei poveikį žmogui, šios knygos padeda homo sapiens savo planetoje pasijusti šiek tiek kukliau.

Mėgstama kartoti, kad su gamta elgiamės kaip šeimininkai, tačiau faktai kviečia tuo suabejoti. Šeimininkas saugo savo turtą. Gamtoje seniai nesijaučiame kaip namuose, bet gal biblinis rojus, iš kurio buvome išvaryti, nėra taip jau toli. Skaitant apie žmogaus valioje esančių gyvūnų kančias kyla nejaukių, bet sąžinę raminančių sugretinimų: kankiname ne tik kitas rūšis – spąstus paspendėme ir sau.

 

Frans de Waal. „Paskutinis mamos apkabinimas“. Dizainerė Kristina Norvilaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

„Paskutinio mamos apkabinimo“, originalo kalba pasirodžiusio 2018 m., autorius F. de Waalas – visame pasaulyje įtakingas olandų mokslininkas, tyrinėjantis primatus ir gyvūnų elgesį. Jo teigimu, net ir šiandien daugelis akademikų jaučiasi nepatogiai kalbėdami apie gyvūnų emocijas, nors sunkiai atsirastų toks, kuris išdrįstų neigti jų egzistavimą. Vis dėlto dar 1987 m. „Oksfordo gyvūnų elgesio vadove“ rašyta, kad tyrinėti gyvūnų emocijas nėra prasmės, nes nesužinosime nieko nauja. Be to, gyvūnams būdingos tik kelios pagrindinės emocijos. Tačiau mokslinis smalsumas vertė biologus gilintis į gyvūnų vidinio gyvenimo paslaptis ir šiandien šių tyrinėjimų rezultatai nepalieka argumentų manantiems, kad gyvūnai yra tik reaguojančios į stimulus ir valdomos instinktų biologinės mašinos.

„Paskutinis mamos apkabinimas“ aptaria įvairias gyvūnų rūšis, tačiau daugiausiai dėmesio skiriama primatams, ypač šimpanzėms – jų kolonijų politikai, kovai dėl statuso. Knygos išeities tašku pasirinkta alfa patelė, vadinta Mama. Ji parodoma kaip netiesioginė viso šimpanzių būrio lyderė, kuri buria koalicijas, taiko susipešusius, priima stebinančius sprendimus. Šimpanzėms būdingas triadinis suvokimas: šimpanzė suvokia ne tik savo ir kitos šimpanzės santykius, hierarchinę padėtį, bet ir su ja tiesiogiai nesusijusius kitų šimpanzių tarpusavio santykius.

Pasitelkdamas Mamos ir kitus pavyzdžius, F. de Waalas parodo, jog gyvūnai turi ilgalaikę atmintį, geba planuoti ir kontroliuoti savo elgesį. Jis įsitikinęs: emocijos yra tarsi organai – būtinos ne tik mums, bet ir kitiems žinduoliams. Mokslininkas atskleidžia, kad šiuo aspektu tyrinėjant kitas gyvūnų rūšis, neišvengiamai atsiranda naujų prielaidų vertinti ir mūsų pačių vidinį gyvenimą. Kyla pagrįstų abejonių dėl daugelio iki šiol nekvestionuotų teiginių apie žmogiškąsias emocijas, socialumą, sprendimų priėmimą.

Knygoje pasakojama apie gestų kalbos išmokytą šimpanzę Vašu, kuri purvinus rūbus ir baldus galėjo pavadinti purvinais. Kartą, kai viena makaka suerzino Vašu, ji kelis kartus ženklais pakartojo: „Purvina beždžionė! Purvina beždžionė!“ Kitas įdomus pavyzdys apie Balio šventyklose iš turistų vagiančias ilgauodeges makakas. Pagriebusios telefoną, akinius ar net nuo kojų numovusios šlepetes jos skubiai pasišalina ir iš tolo stebi auką. Šie daiktai beždžionėms reikalingi ne žaidimams: jos laukia, kol už juos bus duodama išpirka – mėgstami užkandžiai.

F. de Waalo teigimu, pašaliečiui, stebinčiam primatų būrį, gali atrodyti, kad tai tik chaotiškos plaukuotų pabaisų grumtynės. Tačiau primatologas mato griežtai tvarkai paklūstančią bendruomenę.

 

Sima Kazarian. Knygos, kurios padės pasijusti kukliau

 

Peter Singer. „Gyvūnų išlaisvinimas“. Dizainerė Marija Jurė. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

Ši knyga – tapusi klasika, pakeitusi pasaulį, išjudinusi visuomenę, atvėrusi kelius gyvūnų išlaisvinimo judėjimui. Vien dėl to labai džiugu, kad lietuviškai skaitančiajam atsirado galimybė su ja susipažinti. Pirmą kartą „Gyvūnų išlaisvinimas“ pasirodė 1975 m. ir prasidėjo sakiniu: „Ši knyga pasakoja apie žmonių tironiją prieš visą kitą gyvūniją.“ Turbūt vis dar aktuali kita frazė įžangoje: „(...) dauguma skaitytojų nuspręs, kad visas šitas reikalas, apie kurį kalbu knygoje, yra pasiutusiai išpūstas.“

Autorius atkakliai kartoja, kad mūsų rūšies elgesys su kitų rūšių gyvūnais yra savanaudiškas, dominuojantis ir ne tik neatsižvelgiantis į jų interesus, bet ir žiauriai paminantis pagrindinius poreikius. P. Singeris tai apibūdina kaip rūšizmą, kai savo rūšį iškeliame aukščiau kitų, tik sau priskiriame tam tikras savybes ir gebėjimus tvirtindami, kad kitų rūšių organizmams jie nebūdingi.

P. Singeris moko pastebėti rūšizmo apraiškas. Naudodamasis loginio samprotavimo keliu „Gyvūnų išlaisvinimo“ autorius bando pagrįsti, kodėl žmonės turėtų rimčiau vertinti savo elgesį su gyvūnais. Aptariama, kokios teisės gyvūnams būtinos, kurios – mažiau būtinos arba nebūtinos. Taip iš naujo perdėliojami žmogaus santykio su kitomis rūšimis principai, dėl kurių buvo ir yra formuojamos elgesio su gyvūnais taisyklės ir gyvūnų teisės.

Knygoje akcentuojama, kad tokios pat teisės gyvūnams turi būti suteikiamos tose sferose, kuriose gyvūnai ir žmonės turi lygias galimybes. Pavyzdžiui, gyvūnai nekalba ir nerašo, todėl jų teisė į raštingumą skambėtų absurdiškai. Tačiau gyvūnai jaučia skausmą, taigi visiškai pagrįsta apsaugos nuo kančios teisė. Autoriaus teigimu, suduoti ranka kūdikiui ir arkliui yra ne tas pats, nes kūdikiui toks smūgis bus skausmingesnis. Tačiau racionalu apsaugoti arklį nuo smūgio, kuris jam keltų skausmą.

Vaikas neprotauja ir neturi teisės balsuoti, tačiau jaučia skausmą, ir mes giname jo teisę nejausti skausmo. O gyvūnas – suaugęs gyvūnas – emociškai yra net brandesnis už naujagimį vaiką, bet teisių į emocinę gerovę turi daug mažiau. Kalbėdamas apie pažeidžiamas gyvūnų teises ir prigimtinius poreikius P. Singeris daugiausia dėmesio skiria gyvulininkystės ūkiams, kuriuose masiškai auginama produkcija verčia imtis drastiškų sprendimų siekiant sumažinti jos savikainą. Knygoje gausu išties sukrečiančių gyvūnų išnaudojimo pavyzdžių, tačiau siūlomos priemonės, kaip kiekvienas galėtų prisidėti, kad gyvūnų kančios sumažėtų.

 

Sima Kazarian. Knygos, kurios padės pasijusti kukliau

 

Peter Wohlleben. „Gamtos saitai“. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2019.

„Gamtos saituose“ formuluojama idėja, kad mūsų planeta yra nedalomas tinklas, siejantis visas augalų ir gyvūnų rūšis bei Žemėje vykstančius reiškinius, pradedant klimatu ir baigiant mūsų pomėgiais. Atskleisdamas tolimų reiškinių sąsajas autorius parodo, kad, net visiškai nesidomėdami gamta, mes veikiate planetos, o kartu ir savo gerovę.

Pasakojimų seriją P. Wohllebenas pradeda nutikimu Jeloustouno nacionaliniame parke. Šioje teritorijoje XIX a. buvo pradėti naikinti vilkai. Dėl to ėmė gausėti elnių, kurie plikai nugraužė ištisus parko plotus, ypač nukentėjo upių krantai. Nuskurdusioje žemėje sumažėjo paukščių rūšių ir bebrų, neliko gruntą sutvirtinusios augalijos, tad potvyniai nuplaudavo daug dirvožemio, plito erozija. 1995 m. nuspręsta atkurti ekologinę pusiausvirą – vėl grąžinti vilkai. Pamažu žala buvo atstatyta: vilkai sumedžiojo nemažai elnių, šie pasidarė baikštesni, upių krantai dėl ataugusių medžių sutvirtėjo.

Netgi naktiniai sodo žibintai keičia mūsų ekosistemą, nes naikina aplink esančių vabzdžių rūšis. Naktį skraidantys vabzdžiai žibintus supainioja su mėnuliu, kuris jiems yra lyg kompasas. Jie stengiasi skirsti taip, kad mėnulis visada būtų toje pat pusėje. Kai mėnuliu vabzdys palaiko lempą, norėdamas išlaikyti trajektoriją skraido aplink ją ratu, kol galiausiai į tą lempą atsitrenkia. Bando dar kartą, tačiau vėl laukia nesėkmė. Galiausiai vabzdys nugaišta išsekęs arba jo tykojusio plėšrūno skrandyje.

Tačiau klystame manydami, kad vieni esame egoistai: kiekviena rūšis suinteresuota savo gerove ir išlikimu. Tarkime, P. Wohllebenas pasakoja, kaip godžiai skruzdėlės ryja saldžias amarų išskyras. Viena šeima per sezoną suvartoja 200 litrų tokio skysčio. Kad jį surinktų, skruzdės amarus laiko netoli skruzdėlyno kaip naminius gyvūnus, o kad jie nepabėgtų, nukanda ką tik išsivysčiusius jaunų amarų sparnus. Be to, skruzdės išskiria medžiagas, kurios lėtina sparnų augimą ir amarų judesius.

Grybus pjauti ar rauti? Kaip vilkai draugauja su krankliais, o medžiai sukelia lietų? Jei jums patinka tokios istorijos, tikėtina, patiks ir visa knyga. Neabejoju, kad kai kurie skaitytojai ją sučiulps kaip skruzdėlės amarų lipčių.

 

Sima Kazarian. Knygos, kurios padės pasijusti kukliau

Draugai