The streets is my office where I plan my attack
You rap, we plot
You vote, we act
I’ll never say bitch in a song again
LIBERAL
I’m Emma Goldman1
Sole & DJ Pain 1 „I Think I’m Emma Goldman“, 2013

 

Ekstremalus ir bekompromisis, besiadaptuojantis prie visuomenės poreikių. Gyvas, tarsi gamtai priklausantis organizmas, maloningas, tarsi antgamtinė pasaulį gelbėjanti galia. Naikinantis individą žalojančias, jo laisvę varžančius socialines-parazitines struktūras. Antibiotikas sergančiai visuomenei. Tai Emmos Goldman anarchizmas, į kurį įsigilinusį ligonį autorė gali netyčia ir paskandinti nevilties liūne.

E. Goldman (1869–1940) – ne silpniesiems. Žino­miausia XX a. pradžios JAV imigrantė anarchistė, anar­chofeminizmo pradininkė, ugningomis kalbomis ir tekstais traukė minias. Buvo įsivėlusi ir į istorijas už įstatymo ribų: palaikė politines žmogžudystes, pati organizavo pasikėsinimą.

1910 m. JAV ir po gero šimtmečio Lietuvoje išleista „Anarchizmas ir kitos esė“ yra pirmoji iškart klasika tapusi E. Goldman knyga, kurioje atverti visuomenės skauduliai dar ir šiandien kelia emocijas. Nors ši knyga laikoma socialinės kritikos vadovėliu, toks vertinimas prieštarautų autorei, nemėgusiai jokių vadovėlių. Kiekviena knyga užbaigiama ir lieka nekintanti, o jos kūrėjas laikui bėgant keičiasi. „Anarchizmas ir kitos esė“ taip pat tėra mąstytojos intelektualinio gyvenimo, pažiūrų formavimosi fragmentas plėtojant visuomeninės laisvės koncepciją, kuriai E. Goldman skyrė visą gyvenimą.

Tiek metų skaičiuojančios esė neišvengiamai tampa ne tik žmogaus, bet ir žmonijos metraščio frag­mentu, jose rasite į neviltį varančių žmogaus žiaurumo pavyzdžių, idėjų, kurios liko praeityje arba – atvirkščiai – tebėra aktualios ir vystytos vėlesnių filosofų. Tekstai pagaulūs, lengvai skaitomi. Tačiau pasitelkus mokslinį kritinį reiklumą prasideda vadinamoji tikroji intelektualinė kančia. Visada laikyta pavojinga, E. Goldman tokia išlieka ir šiandien, nes kritiškai jos mintis vertinti sunku, o priimti nekritiškai – dar blogiau.

Vienas dažniausių klausimų, kurį girdėdavo E. Gold­man – kaip bus organizuojamas gyvenimas, kai anarchizmas įsitvirtins. Anot jos, atsakymas į šį klausimą negalimas, nes pats klausimas prieštarauja anarchizmo idėjai. Nevalia ateičiai primesti nekintančios struktūros – būsimos kartos turi pačios kurtis savo poreikius atitinkantį gyvenimą. E. Goldman anarchizmas yra ne konkretus projektas, o vizija ir siekis: „Anarchizmas remiasi gamtos dėsniais ir naikina ne sveiką audinį, o parazitus (...). Jis apravi dirvą, kad joje neliktų piktžolių ir šiukšlių, kad čia galiausiai galėtų augti sveiki augalai. (...) Anarchizmas – naujos socialinės tvarkos filosofija, kuri remiasi žmogaus sukurtais įstatymais nevaržoma laisve; teorija, teigianti, kad visos valdžios formos grindžiamos smurtu, todėl jos netinkamos, kenksmingos ir nebūtinos“ (p. 41).

Autorė pabrėžia, kad asmenybė formuojasi veikiama visuomenės: „Tobula asmenybė įmanoma tik tokioje visuomenėje, kur žmogus gali rinktis darbą, darbo sąlygas ir laisvę dirbti“ (p. 44). Tačiau laisva visuomenė įmanoma tik esant visiškai laisvam individui.

E. Goldman plėtoja savitą požiūrį į feminizmą. Teigia, kad gavusios rinkimų teisę moterys nieko nepakeitė politikoje: jos balsuoja ne geriau nei vyrai ir vis dar yra valdomos vidinių tironų – etikos, socialinių papročių, visuomenės nuomonės. „Kartą pasakiau, kad naujajai moteriai senamadiška motina ir namų šeimininkė, kurios rūpinasi mažylių laime bei mylimais artimaisiais, yra artimesnės nei tariamai emancipuota sesuo. Emancipacijos pasekėjos suskubo paskelbti mane laužo nusipelniusia eretike. Dėl aklo uolumo jos nesupranta, kad lygindama sena ir nauja tik norėjau įrodyti, jog dauguma mūsų močiučių buvo gyvesnės, linksmesnės ir sąmojingesnės ir tikrai paprastesnės, geraširdiškesnės ir ne tokios susikausčiusios kaip galybė emancipuotų išsilavinusių moterų, užtvindžiusių universitetus, mokslo šventoves, raštines“ (p. 152). Kitaip tariant, paviršutiniškoje emancipacijoje mąstytoja įžvelgia naujas klišes ir stereotipus, kurie tik skatina nerimą bei vienatvės jausmą ir sukuria naujus suvaržymus. „Šiandien mus slegia problema, kuri ateityje bus išspręsta: kaip išlikti savimi, bet būti su kitais, kaip jausti bendrumą su žmonėmis, bet išlaikyti sau būdingus privalumus“ (p. 146).

 

Emma Goldman. „Anarchizmas ir kitos esė“. Iš anglų kalbos vertė Lina Žigelytė. Dailininkė Laura Varžgalytė. – V.: „Kitos knygos“, 2013.

 

Mąstytoja pastebi ir kitą visuomenės žaizdą, apie kurią vis labiau imama kalbėti šiandien: žmogų valdo ne tik papročiai, bet ir kapitalas, iš esmės reguliuojantis tokias sritis kaip kultūra bei mokslas. Mokslininkai ir menininkai yra priklausomi nuo finansavimo, kuris lemia jų darbo pobūdį ir tampa asmeninę kūrybinę laisvę atimančia galia. „Negebėdamas suvokti savęs, o tuo labiau – gyvenimo vienovės, primityvus žmogus jautėsi esąs absoliučiai priklausomas nuo aklų, pasislėpusių galių, kurios bet kurią akimirką galėjo jį išjuokti ar įsiutinti. (...) Vėl ir vėl kartojasi tas pats – žmogus yra niekas, galios yra viskas“ (p. 42).

E. Goldman anarchizmas – lyg drakonas, besispjaudantis ugnimi ant trijų didžiausių savo priešų: valstybės, nuosavybės ir juodos pabaisos, t. y. religijos. Paradoksalu, bet pačiam anarchistui E. Goldman suteikia moralinio kankinio aureolę, lygina jį su „agitatoriumi iš Nazareto“, kuris savo krauju išgelbsti žmoniją.

Norint deramai įvertinti E. Goldman mintis, reikėtų atkreipti dėmesį į mąstytojos biografiją bei išsilavinimą. Už E. Goldman, kokią žinome šiandien, iš dalies galima padėkoti konservatyvių pažiūrų tėvui, kurio diktatas lėmė ankstyvuosius dukros apsisprendimus. Pirmiausiai tėvas trukdė jos troškimui lavintis. Taigi Sankt Peterburge gyvenanti E. Goldman užsiėmė savišvieta. Paauglės dėmesį patraukė nihilistinės idėjos, taip perskaito didelę įtaką padariusį Nikolajaus Černyševskio veikalą „Ką reikia daryti?“².

Bėgdama nuo priverstinės santuokos 1885 m. E. Goldman su seserimi emigruoja į JAV. Ten išteka, paskui išsiskiria. Svarbiausias gyvenimo įvykis – atvykimas į Niujorką 1889-aisiais. Šiuo epizodu ji pradeda autobiografinę knygą „Gyventi savo gyvenimą“ („Living My Life“, 1931) teigdama, kad visa, kas nutiko jos gyvenime iki to momento, liko už nugaros, buvo nublokšta kaip nudėvėtas drabužis. Vos atvykusi be pinigų ir be vietos šiaip ne taip susiranda pažįstamą anarchistą, pas kurį laikinai apsistoja ir taip įsilieja į socialistų bei anarchistų būrį, kurio daugumą sudarė žydų ir rusų emigrantai. Ten susipažįsta su savo būsimu guru Johannu Mostu.

E. Goldman – savamokslė, be akademinio išsilavinimo. Plėtojo imponavusias svetimas idėjas, kol susiformavo asmeninę pasaulėžiūrą ir pati tapo lydere. Asmeniškai patyrė, ką reiškia netekėjusiai moteriai save išlaikyti finansiškai: plušo fabrike, vėliau išsimokslino akušere ir dirbo tarp vargstančių Niujorko imigrantų. Taigi matė darbininkų gyvenimo rea­lijas. Pasisakydama už socialinės nelygybės mažinimą, knygoje „Anarchizmas ir kitos esė“ kaip pavyzdį minėjo Rusiją.

Praėjus devyneriems metams po šios knygos pub­likacijos, 1919 m. E. Goldman deportuojama iš JAV ir iš tiesų atsiduria tuo metu jau sovietinėje Rusijoje. Savo akimis pamačiusi, kas ten vyksta, patiria dideles dvasines kančias. Autobiografijoje rašo: „Dėl Rusijos kataklizmų mano ankstesnis gyvenimas Amerikoje pasitraukė į blyškią atmintį, liko sapnu, netekusiu gyvenimo ugnies, ir aš tapau šešėliu be tvirto palaikymo, o visos mano vertybės išgaravo“ („Living My Life“, p. 461). Pamažu ji vėl atgavo psichologinę pusiausvyrą. 1921 m. bėga iš Rusijos kaip bolševikų priešė. Dėl to netenka dalies kairiųjų palaikymo Vakaruose.

„Anarchizmas ir kitos esė“ leidžia aiškiai suvokti, kaip valstybė, nuosavybė, religija žmonėms tampa priešu. Ir kaip vangiai žmonės kovoja už laisvę. „Taip, aš atkakliai tvirtinu, kad ne sauja partizanų, o pati masė yra atsakinga už tokią apgailėtiną situa­ciją. Masė įsikibusi savo ponų, myli botagą ir pati pirmoji šaukia „Nukryžiuok!“ (p. 58) – rašo E. Gold­man. O kovoja dažniausiai tie, kurie jau nebeturi ko prarasti.

„Propagandisto „audros ir veržimosi“ laikotarpis, kaip ir pavasaris, skatina brendimą – gležną ir trapų, kol galiausiai subręstama arba žūstama, priklausomai nuo gebėjimo pasipriešinti tūkstančiams pokyčių“ (p. 35). Daugelis anarchistų nurimsta. Bet anarchizmo idėjos turbūt nenurims niekada. Jos bus aktualios tol, kol gyvuos visuomenė, pusiausvyrą išlaikanti tarp dviejų įtampų – siekio suvaržyti ir siekio išsilaisvinti.

Tad kodėl šiandien verta skaityti E. Goldman, rūsčiai žvelgiančią į mus iš „Anarchizmo ir kitų esė“ viršelio? Kodėl, nepaisant tikėtino negatyvaus poveikio, reikėtų įsileisti į savo protą anarchizmą, kuris gali ten nevaržomai apsigyventi ir netgi, pasinaudojęs skaitytoju, replikuotis ateities kartoms? Galbūt, kad daugiau suprastume apie laisves ir teises. Arba iš smalsumo ir noro pažinti šios iš Vilijampolės kilusios litvakės mintis. O galbūt tiesiog iš pasipriešinimo anarchizmo idėjoms. Iš tiesų, tai būtų puiki priežastis.

 

¹ Gatvės yra mano biuras
Jūs repuojat, mes planuojam
Jūs balsuojat, mes veikiam
Aš daugiau niekada nesakysiu „kalė“ dainoje
LIBERALUS
Aš esu Emma Goldman

 

² Lietuvių kalba išleista „Vagos“ 1976-aisiais. Dabar suskaitmeninta ir prieinama TSRS idėjas Lietuvoje gaivinančiose platformose.