Dalia Čiočytė. Susitinkant su „tiesomis, kurioms nurodyti trūksta žodžių“

Gegužės 18 d. sukanka 95 metai, kai gimė Karolis Wojtyła (Jonas Paulius II), balandžio 2 d. minėjome 10-ąsiais mirties metines.

Karolis Wojtyła, šv. popiežius Jonas Paulius II (1920–2005) – mąstytojas, derinęs filosofinį, teologinį ir meninį mąstymą, poetas ir dramaturgas. Filosofinė K. Wojtyłos poezija, rašyta visą gyvenimą, provokuoja skaitytojo introspekciją, kviesdama suprasti save, savąjį likimą, pašaukimą, santykį su Kitu. Draminė K. Wojtyłos kūryba atremta į pasitikėjimą poetinio žodžio galia, sutelkta į personažų dvasinę metamorfozę. Tai konceptualios „vidinės dramos", grįstos Rapsodinio teatro, – kultūrinės rezistencijos sąjūdžio Antrojo pasaulinio karo okupacijų kontekste, – meninio suvokimo principais.

Biblinė drama „Jobas" („Hiob", 1940), autoriaus apibūdinta kaip turinti antikinę formą ir krikščionišką dvasią, derina antikinės dramos struktūros elementus (choras, prologas, epilogas) ir Viduramžių regėjimų žanrinę tradiciją. Autoriaus literatūriniam mąstymui artima romantizmo / neoromantizmo paradigma, jos dramų vizijiniai pradai (plg. Adomo Mickevičiaus „Vėlines", Stanisławo Wyspiańskio dramas). Dievo santykį su nekaltais žmogaus kentėjimais, su demoniškumo / blogio patirtimi dramos autorius apmąsto karo kontekste; kūrinio Jobas turi ir Lenkijos, kenčiančios nacių ir sovietų okupaciją, prasmę, ir abstrahuotą žmonijos kentėjimų konotaciją.

Biblijoje Jobas yra ypatinga figūra, atverianti kančios refleksijos gelmę. Jobo knygos prologe (Job 1, 6–12) šėtonas prašo Dievą leisti išbandyti teisiojo Jobo tikėjimą, ir Dievas leidžia Jobą gundyti jį išbandydamas. Šis mįslingas Dievo gestas yra interpretuotas ne viename literatūros kūrinyje: ar išbandymo motyvas paaiškina nekaltos kančios problemą? Reikšminga Jobo knygos prologo variacija yra J. W. Goethe's „Fausto" (1 d. 1797–1806; 2 d. 1824–1831) „Prologas danguje": Mefistofelis prašo Dievą leidimo gundyti Faustą, nori jį atitraukti nuo aukštų siekių, ir Dievas leidžia išbandyti Fausto idealizmą: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis vien tiesos ir gėrio sieks" (vertė A. Churginas). Palyginkime Hannaho, vyriausiojo žydų kunigo, personažo repliką Vinco Krėvės apysakoje „Dangaus ir žemės sūnūs" (1949): „Amžinasis dažnai skausmais ir nelaimėmis bando ištikimuosius. Prisimink, meleche, Hiobą, kuris buvo Amžinojo mylimas." Šios apysakos misterinis prologas „Anksčiau, negu amžiai gimė", plėtojantis archetipinę Jobo knygos prologo temą, išbandymu laiko visą žemiškąjį gyvenimą: Dievas gyvenimu išbandąs abejojančiuosius, kad iki galo būtų išnaudota laisvo apsisprendimo galimybė.

K. Wojtyłos „Jobas" nekaltos kančios problemą artikuliuoja atsiremdamas į teologinį Įsikūnijimo slėpinį, išryškindamas tipologinę sąsają tarp Senojo ir Naujojo Testamentų, tarp Jobo skundo ir išganomosios Jėzaus Kristaus aukos. Palyginkime keliasdešimt metų vėliau išsakytą popiežiaus Jono Pauliaus II mintį: „Žmogiškoji kančia, netikėta kančia, kančia, tarianti Dievui kodėl, –­ tai Jobo knyga. Jobo pašnekovai blogai atsakinėjo į jo klausimus. Adekvatų atsaką suteikė tiktai Kristus" (iš Jono Pauliaus II laiško filosofui kun. Józefui Tischneriui, 1999-07-03).

Senojo ir Naujojo Testamentų jungtį matome jau K. Wojtyłos „Jobo" prologe. Prologo-Epilogo personažas pristato biblinę Jobo praradimų situaciją ir atveria kūrinio autoriaus interpretaciją, –­ susieja Jobo knygą ir Evangeliją pagal Joną, Betzatos maudynių epizodą. Evangelijoje pagal Joną, Betzatos vandeniui sujudėjus, Dievas stebuklingai pagydo pirmąjį į vandenį įžengusį; Jėzus Kristus užkalbina ligonį, sergantį trisdešimt aštuonerius metus ir nespėjantį įžengti pirmuoju, ir jį pagydo imperatyviniu kreipiniu: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!" (Jn 5, 2–4) K. Wojtyłos dramos prologas Betzatos maudynių ligonius pristato kaip visų laikų „Jobus". Taip skaitytojui / žiūrovui pranešama, kad kūrinio veiksmas skleidžiasi keliose paralelinėse plotmėse: Senojo Testamento pasaulyje ir žmonijos istorijoje. Poetinis dramos tekstas subtiliai instrumentuotas. Prologo balso fone, biblinio Jobo teisumo, išbandymo ir Betzatos vilties leitmotyvų sampynoje pasigirsta ir kartojama ryškėja šiurpi šėtono balso gaida: „Atiduok man Jobą" (K. Wojtyła. „Dramaty". – Warszawa, 1981, p. 180–184).

Karolis Wojtyła iškyloje. XX a. 6 deš. pradžia. Nežinomo autoriaus nuotrauka

Esminį kančios problemos komentarą autorius formuluoja Elihu'o personažo balsu, varijuodamas Izaijo knygos pranašystę apie Viešpaties Tarną, vedamą aukos keliu (plg. Iz 52, 13–53, 12). Elihu'as – sureikšminta šio kūrinio figūra, anksti įvedama į sceną, išklausanti Jobo skundą ir konformistinius („blogus") Jobo draugų (Elifazo, Bildado, Zofaro) pasisakymus, atstovaujanti biblinės Jobo knygos Dievo (dramoje nepasirodančio) balsui. Kulminacinėje dramos scenoje Jobas ir Elihu'as regi Kryžiaus aukos viziją, – naują tikrovę, kurią Kristus yra sukūręs iš kančios ir aukos.

Evangelinis Betzatos motyvas kartojamas ir dramos pabaigoje, autoriui Epilogo personažo žodžiais kreipiantis į keliaprasmę „savąją tautą" ir kviečiant visus kenčiančiuosius, – visus kaip Jobas savo kančios nesuprantančius, – žvelgti į Kristų prie stebuklingojo vandens ir suvokti, jog Dievas, nors ir leisdamas žmogų išbandyti, nepalieka jo vieno ir yra šalia (Wojtyła, 244).

Tautos kentėjimus apmąsto ir meditacinė K. Wojtyłos drama „Jeremijas" („Jeremiasz", 1940). Lietuvos skaitytojui ši drama aktuali tuo, kad jos cent­re –­ Petro Skargos SJ (1536–1612), –­­ pamokslininko ir rašytojo („geriausios kontrreformacijos plunksnos", anot Januszo Pelco), pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus, – paveikslas. Drama interpretuoja P. Skargos tekstuose („Seimo pamoksluose", 1597; „Kvietime atgailauti", 1610 m.) matomą biblinio Pranašo metaforą ir išryškina esminę P. Skargos raštų savybę – biblinio pranašo savimonę.

P. Skargos kūriniai sklidini XVI–XVII a. Europoje vyravusio pavojaus, netikrumo jausmo dėl religinių karų Prancūzijoje, turkų galios įsitvirtinimo Vengrijoje („Europos širdyje"); Lietuvos ir Lenkijos valstybę P. Skarga suvokė kaip šiaurinę krikščionijos ribą1. Biblinių pranašų intonacijomis skamba P. Skargos pranašystė apie niūrų Lietuvos ir Lenkijos valstybės likimą. „Seimo pamokslų" pabaigoje autorius įspūdingai gretina save su pranašais Izaiju, Jeremiju, Ezechieliu, Jona (šias paraleles, jas praplėtęs, kartoja „Kvietime atgailauti"): kuriami išraiškingi pranašų portretai. Ekspresyvi Jeremijo gestų simbolika: pranašas susipančiojęs ir ant kaklo užsikabinęs grandinę (plg. Jer 27, 2), jis rauda (žr. Jer 9, 1; 18–19), visų akyse trenkia į sieną molinį indą (plg. Jer 19, 11), stipriai purto supūdytą drabužį, kuris, anot pasakotojo, „išsisklaido pūkais" (plg. Jer 13, 1–11), – pranašauja valstybės žlugimą. Pranašo metafora nurodo egzistencinę P. Skargos savivoką: „Esu siunčiamas pas jus Dievo, ir man patikėta jūsų piktybes jums rodyti ir bausmę už jas (...). Visos karalystės, kurios žlugo, turėjo tokius Dievo pasiuntinius ir pamokslininkus, kurie į akis iššluodavo jų nuodėmes ir skelbė žlugimą. Taip buvo žydams prieš Babilono nelaisvę, apie tai kalba Raštas..."2. Biblijoje pranašas su autentiška pranašyste – tai pranašas su nepageidaujama pranašyste. „Kvietimo atgailauti" pratarmėje autorius prašo Dievą „geležinio stulpo" ir „varinės sienos" tvirtybės, kad galėtų atsispirti „apkalboms, murmėjimui, pykčiui ir grasinimams"3 (plg. Jer 1, 18: „Štai padariau tave šiandien sutvirtintu miestu, / geležiniu šulu ir vario siena, / kad būtum prieš visą kraštą..."). Pasak A. Mickevičiaus (K. Wojtyłai svarbaus autoriaus), iš sakyklos P. Skarga dažnai matydavęs nedraugingus veidus ir, užuot sėmęsis iš auditorijos įkvėpimo, turėdavęs jį išgauti iš savęs ir uždegti šaltą bei priešiškai nusiteikusią publiką. Niekada auditorijai nepataikavęs, senatoriams ir diplomatams šaltai, oriai išdėstydavęs jų pareigas ir svaidydavęs žaibus į privačias ir viešas nuodėmes, neįvardydamas konkrečių asmenų (nors pats buvęs daugsyk asmeniškai įžeistas). Romantinė A. Mickevičiaus vaizduotė žavėjosi stipria, ekstravagantiška, maištinga P. Skargos asmenybe4.

Aistringas ir dramatiškas įsipareigojimas Biblijos tikrovei bei pranašo vaidmeniui – ryškus K. Wojtyłos sukurto Petro Skargos, – kunigo Petro, – paveikslo bruožas. Dramos kunigas Petras per Angelus yra Dievo kviečiamas būti kaip pranašas Jeremijas: būti amžininkams jų sąžine, sukrėsti amžininkus įvardijant jų ydas. Kunigas Petras skundžiasi Angelams, kad jo klausytojų sąžinės užkietėjusios, kad jų nesugeba atgaivinti pamokslo žodis, – ir puolęs kryžiumi meldžiasi prašydamas malonės atlikti savąją pranašo misiją. Šioje ekstatinės maldos scenoje kunigas Petras išvysta pranašo Jeremijo epochos viziją. Skaitytojui / žiūrovui rodomi Jeremijo knygos personažai (Judo karalius Jehojakimas ir kt.); Babilonijos grėsmės kontekste Jeremijas Dievo siunčiamas stoti tautos ir jos valdovų akivaizdoje ir kviesti atsiversti, kad būtų išvengta izraelitams gresiančios nelaimės, – tačiau jo pranašystės aplinkinių traktuojamos kaip užgauliojimai. Autorius intensyvina grasių Jeremijo įspėjimų toną ir Jeremijo scenos pabaigoje pateikia tautą užgriuvusios nelaimės viziją. Grįžtama į kunigo Petro laikus, išryškinant ekvivalentinį Jeremijo ir kunigo Petro figūrų santykį. Ir kunigas Petras bažnyčioje iš ambonos kreipiasi į karalių Zigmantą Vazą, į didikus, ir „Seimo pamokslų" intonacijomis pranašauja, kad Tėvynės laivas skęsta dėl netvarkos valstybėje ir žmonių nedorybių, savąjį adresatą įvardija kaip „vagių širdis", teigia, kad norint ginti Tėvynę pirmiausia reikia nugalėti savąsias ydas (Wojtyła, 268, 278).

Kaip svarbią tautos kentėjimų suvokimo atramą dramos autorius išryškina Jeremijo knygos palyginimą apie Dievą –­ puodžių, kuris, matydamas puodo formos netobulumą, jį sunaikina, idant suteiktų jam geresnę formą (Jer 18, 1–12), –­ „savo tiesą" (Wojtyła, 259).

Meditacinės dramos „Mūsų Dievo brolis" („Brat naszego Boga", 1945–1950) herojus – tapytojas Albertas Chmielowskis, pranciškonų vienuolis, 1989 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas šventuoju.

Simbolistiniu mąstymu grįsta drama „Priešais juvelyro parduotuvę" („Przed sklepem jubilera", 1960), – „Meditacija apie santuokos sakramentą, protarpiais perauganti į dramą", – novatoriškai sieja iš veikėjų monologų konstruojamas scenas moralinių kolizijų (ne linijinio siužeto) principais. Autorius laisvosiomis eilėmis kuria intymaus pokalbio su Kitu per pokalbį su savimi, savo sąžine, viziją. Kūrinio semantinį centrą sudaro vyro ir moters meilės refleksija: „Meilė –­ tai ne patogumai. Apima visą žmogų. Turi atlaikyti visą jo svorį. Ir svorį viso likimo. Negali būti akimirka. Pro ją praeina visa žmogaus amžinybė. Todėl sutinkama tik Dievo aplinkoje, nes tik Jis yra amžinybė. / Žmogus pasimetęs laike. Pamiršti, pamiršti. Kad tik toji akimirka, tik dabar – tik nugriebti ją iš amžinybės. Paimti viską vieną akimirką ir viską iškart prarasti. Ak, tebūnie prakeikta toji ir visos kitos akimirkos, kurių metu ieškai kelio atgal prie tos, kuri jau praėjo, kad ją vėl ir dabar „jau su visam" turėtum" (vertė R. Jakutis).

Įdomiausia dramos figūra yra paslaptingasis Juvelyras. Jis scenoje tiesiogiai nepasirodo, kuriamas kitiems veikėjams apibūdinant jo veiksmus, cituojant jo žodžius. Jungtuvių žiedus jis ne tiek parduoda, kiek suteikia; jis atsisako priimti žiedą atgal demonstruodamas, jog be poros žiedas neturi svorio. Jis regi slaptas veikėjų intencijas, žmogiškąją klaidų patirtį ir meilės paiešką. Tai figūra, akcentuojanti metafizinę santuokos reikšmę.
Santuokos sakramentą poetizuoja ir K. Wojtyłos misterija „Tėvystės spinduliavimas" („Promieniowanie ojcostwa", 1964), tėvystę kaip vienatvės ir mirties įveiką reflektuojanti teologinio bendrystės (Švč. Trejybės) slėpinio šviesoje.

Meninės literatūros kalba pačia savo esme krypsta į nenusakomybę. Meno prasmė yra ne dekoruoti kasdienę kalbą, o plėsti kalbinės raiškos galimybes. Jei nebūtų patirčių, išsprūstančių iš sąvokų tinklo, literatūriškumas atliktų tik puošybos funkciją, literatūra tebūtų metaforomis dekoruota filosofinė įžvalga. Tačiau meninis įvaizdis gali nurodyti tokią gelminę patirtį, kurios tiesiogiai nusakyti neįmanoma. K. Wojtyła, šv. popiežius Jonas Paulius II, skirtį tarp sąvokinio ir meninio mąstymo laikė reikšminga literatūros filosofijos atrama: „Neretai nutinka, kad kalbėdamiesi susiduriame su tokiomis tiesomis, kurioms nurodyti mums trūksta žodžių, trūksta gesto ir ženklo, nes tuo pat metu jaučiame: joks žodis, joks gestas nei ženklas neaprėps vaizdo visumos"5. Meninė kūryba prasideda ten (todėl), kur (kad) baigiasi sąvokos kompetencija.

1 Žr. P. Skarga. „Kazania Sejmowe". Z pierwodruku r. 1597 wydał i przedmową poprzedził Ignacy Chrzanowski, Warszawa, 1903, p. 125, 69, 76–77 ir kt.
2 P. Skarga. „Wzywanie do pokuty". – Paryż, 1841, p. 38 („...poselstwo do was mam od P. Boga i mam to poruczenie, abych wam złości wasze ukazował i pomstę na nie (...). Wszystki królestwa, które upadały, takie poslańce Boze i kaznodzieje miały, ktorzy im wymiatali na oczy grzechy ich i upadek oznajmiali. Jako mieli Żydowie przed Babilońską niewolą, o czym Pismo mówi...").
3 P. Skarga. „Przemowa autora", P. Skarga. „Wzywanie do pokuty". – Paryż, 1841, p. 12 („...aby mię Pan Bóg (...) na przymówki, wrzaski, gniewy i grożby słupem (...) żelaznym i miedzianym murem uczynił").
4 Žr. A. Mickiewicz. „Przedmowa", P. Skarga. „Wzywanie do pokuty". – Paryż, 1841, p. 4–5.
5 K. Wojtyła. „Myśl jest przestrzenią dziwną", Poezje i dramaty. – Kraków: Znak, 1986, p. 44.

Draugai