Marius Ivaškevičius teisus: jei knyga išleista, norisi apie ją kalbėti. Atsiliepiu į rašytojo kvietimą recenzuoti jo kūrinį. O forma? Tebūnie tai atsakymas paslaptingam dienoraščio radėjui ir knygos „Tomas Mūras“ sudarytojui – kukliai likęs nežinomas didžiajai skaitytojų daliai, jis knygos pabaigoje atskleidžia, kaip į rankas pakliuvo raudonas smulkiai prirašytas sąsiuvinis, priklausęs menininkų rezidencijoje „Vila Artemia“ gyvenusiam (ir mirusiam?) kūrėjui. Paskutinis dienoraščio įrašas datuotas 2047-03-31, bet, kaip pastebi šio rankraščio leidėjas, tai gali ir nebūti pabaiga. Šiandien sudarytojas gaus kolegės laišką. 

 

Marius Ivaškevičius. „Tomas Mūras“. Dailininkė Karolis Strautniekas – V.: „Tyto alba“, 2022. 

 

Tavo atradimo džiaugsmas – ypač mūsų laikais, kai, atrodo, viskas jau atrasta – suprantamas. Išleidus rankraštį, dalis šio atradimo, o gal verčiau atsiminimo, pasiekia ir mus, skaitytojus: pripažįstu, jau buvau pamiršusi Tomą Mūrą ir jo „one hit wonder“ romaną „Išsiveržimas“. Net paieškojusi skaitmeninėse encik­lopedijose, kurias ir pats naudoji informacijai rinkti, pirmiausia susidūriau su Thomu More’u, XVI a. anglų veikėju, nukirsdintu Henriko VII žmonų keitimo istorijos kontekste. Patikslinus rašybą, iššoko ir Thomas Moore’as, linksmuolis airių poetas, atvirais tekstais virpinęs savo laikų visuomenės moralę – nuotaikingas jo dainuškas ypač mėgo liaudis. Jam atleido net Byrono rankraščio praradimą... Matai, tam rankraščiui nepasisekė, jis nepakliuvo į tokio sąmoningo skaitytojo kaip Tu rankas, nors, atrodo, tai nesutrukdė sukurti Byrono legendos. Žinoma, pats rankraščio autorius Tomas Mūras neslepia, kad jo įkvėpimo šaltinis yra Kentukio viskio „Thomas S. Moore“ etiketė. Dviejose statinėse brandinamas gėrimas subtilias skonio natas įgauna tik praleidęs keletą metų antrojoje statinėje, kurioje prieš tai laikomas vynas. Bet, kaip pastebi ekspertai, geram skoniui svarbu balansas – per ilgai vyno statinėje brandintas viskis apkarsta.

Turiu su Tavimi sutikti – po Tomo Mūro nom de plume besislepiantis žmogus tikrai moka gerai rašyti. Jo švarus tarptautinis stilius neturi charakterio, būdingo konkrečiai kultūrai ar tautai, skaitant atrodo, jog tai vertinys. Tu pats sakai, kad programėle „Google Eyeglass Translate“ išvertei gimtąja Tomo Mūro kalba parašytą tekstą – tai, kas liko po vertimo, yra aišku, tikslu ir šalta. Tarptautinis stilius ypač tinka literatūrai, galinčiai pasiekti pasaulinę publiką, nes toks stilius nereikalauja iš skaitytojo prisitaikyti prie kūrėjo kultūrinės tapatybės, kalbos kuriamo unikalumo ir vidinio ritmo. Vis dėlto, man atrodo, tarptautiškumas yra vienas iš šalutinių meninių rezidencijų efektų. Tomo Mūro atveju tai ypač akivaizdu: 13 metų praleidęs skirtingose rezidencijose Vakarų kultūrinėje sferoje, jis tarsi prarado tautybę, o su tautybe – ir savitumą. Naivu dėl to kaltinti autoriaus perfekcionizmą ar kurti nebeleidžiančius demonus – jei jau kūrėjas sudaro sutartį su anapusybės jėgomis, garbės reikalas išsiderėti daugiau nei vieną magnum opus. 

Po Tavo teksto pasikapsčiau atmintyje, tada bib­liotekoje ir radau kitą literatūrinę rezidencijų refleksiją. Tai iš Lietuvos kilusios Undinės Radzevičiūtės romanas „Minaretas ir 7“. Ši kūrėja, atrodo, irgi lankėsi toje pačioje rezidencijoje kaip asmuo, rašantis Tomo Mūro vardu. Knygos „Minaretas ir 7“ autorė neslepia skepsio rezidencijų metodui ir negaili kritikos juokingoms, tačiau kūrėjo gyvenimą apsunkinančioms buities smulkmenoms. Ypač kitiems reziduojantiems menininkams. Turiu pripažinti, jos aprašyti rezidencijos kolegos ir darbuotojai tarsi veidrodinis Tomo Mūro aplinkos atspindys – tarp skirtingų vardų ir kūnų išnyra panašios charakterio ir elgesio savybės. Galima svarstyti, kad menininko individualumas savaime priešinasi kolektyviniam rezidencijos tonui, todėl tarp kūrėjų kyla konfliktų ir nesusikalbėjimas. Kita vertus, viso menininkų cecho kaltinti nedrįstu – tai gali būti ir atskirų asmenų ego apraiškos, kurioms išlieti dienoraštis yra tinkamiausia vieta.

Dienoraštis atviras ir intymus, kai skirtas tik rašytojui. Kai dienoraštis dar ir literatūriškai geras, drįstu klausti, ar jis rašytas sau, ar kitiems. Jei kitiems – ko tokiu atvirumu siekiama? Tu pats neslepi, kad glumino dienoraščio autoriaus leksika ir išgyvenimų intymumas. Kūrėjas, pasirinkęs Tomo Mūro pseudonimą, tikrai turi labai smagių prisiminimų, taigi suprantama, kodėl liūdnais vakarais rezidencijoje jo mintys nuklysta į meilės Anai (vartoju vardą, kurį, saugodamas asmens tapatybę, Tu suteikei tai moteriai) laikus. Yra ką prisiminti, ir dar kaip! Mažiau fantazijos turintis skaitytojas gali nesuprasti Tomo Mūro ir Anos meilės žaidimų grožio, o labiau patyręs ar geriau susipažinęs su literatūriniu porno gali likti nusivylęs. Tikiu, autorius vis dėlto nesistengė šokiruoti, nes atviras intymumas egzotiškai galėjo atrodyti nebent iš sovietinės santvarkos išsivadavusiose šalyse XX a. paskutiniame dešimtmetyje, – pasirodo, tokie to laiko kūrėjai kaip Ričardas Gavelis ar Jurga Ivanauskaitė už intymumo įžodinimą buvo labiau smerkiami nei giriami. Bet apie juos kalbėjo visi. 

Tomo Mūro nepavyksta nei smerkti, nei girti. Jam turbūt buvo malonu vakarais prisiminti, kaip malonu buvo su Ana, – Tu pats pripažįsti, kad toje rezidencijoje, kurią Tomas Mūras vadino narvu, rašytojas neturėjo nieko įdomesnio papasakoti. Minėtoji U. Radzevičiūtė, tiesa, kažkaip sugebėjo išlaikyti ryšį su pasauliu už rezidencijos ribų ir, nors taip pat domėjosi praeitimi, gerokai praplėtė savo pačios prisiminimų ir istorijos ribas. O Tomas Mūras, ilgus metus savo asmenybės kertėse brandinęs Anos meilės (ar meilės Anai?) statinę, rezidencijoje pagaliau atkimšo kamštį ir pradėjo degustaciją – keista, bet vietoje viskio, statinėje jis rado tik jauną rūgštoką božolė. Prisiminimai stipriai duoda į galvą, įsijungia drąsa, ir, kaip ne vienas apsvaigęs žmogus, Tomas Mūras jau ruošiasi parašyti buvusiai meilei. Dar geriau – nukeliauti pas ją. Tu tiki, kad jam pavyko ir dabar jie kartu. O aš nesuprantu, kodėl ji turėtų su juo būti. 

Pasidalinsiu asmeniniu pastebėjimu – man Tomas Mūras, kaip vyras, nėra labai įdomus. Jis arogantiškas, bijo prisiimti atsakomybę, negerbia moterų. Iš kur vis dar atsiranda tokių krienų, kurie, siaubo apimti, skaičiuoja moters metus ir matuoja kūno apimtis? Jis išlepintas: gyvenime jį rinkosi ir gražios, ir negražios moterys, o jis pats rinkosi tik gražias. Tomui Mūrui tai lieknos fatališkos temperamentingos gazelės – mūzos. Ar mūzos vaikšto tik podiumu?

Tavo atrastas ranka prirašytas raudonas sąsiuvinis į literatūros sodą grąžino Tomo Mūro gėlę. Narcizą? O gal... Dar kartą žvilgteliu į knygos viršelį ir tik dabar ten įžiūriu orangutango veidą. „Orang utan“ – malajų kalbos terminas, vartojamas įvardinti miške gyvenusius žmones. Vėliau taip pavadintos beždžionės. Žmogbeždžionės. Tomas Mūras atrado savyje orangutangą – dvi papildomas chromosomas šalia 46 žmogiškųjų. Jis miške pasiklydęs žmogus. Negrįžtamai?

Turiu padėkoti, kad, suradęs šį dienoraštį, suradai ir grąžinai Tomo Mūro dalį. Tikiuosi, tęsi paieškas – gal tokių nežinomų rankraščių yra ir kitų rezidencijų bibliotekose? Akivaizdu, tas, kuris rašo Tomo Mūro vardu, talentingas. Gal kada sužinosime ir jo vardą. 

 

2055-05-30

 

I’Vana Tallinn – 2050 m. Papier de tournesol Prix laureatė.