Irena Seliukaitė. Vydūno idėjų šviesoje

Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu (Vydūno draugijai – 25). Sudarytojai Vacys Bagdonavičius ir Rima Palijanskaitė. –­­ Vilnius: Vydūno draugija, 2013.

Prieš 25-erius metus kartu su bręstančiu Atgimimo sąjūdžiu savo veiklą pradėjo daug visuomeninių organizacijų – telkėsi kultūrinei veiklai kraštiečiai, buvo atkuriamos nepriklausomoje Lietuvoje veikusios organizacijos. Kartu su Sąjūdžiu užgimė ir Vydūno draugija, kuri neatsirado tuščioje vietoje –­ Vydūno asmenybė, jo idėjos ryškiai sušvito 120-ųjų gimimo metinių minėjimuose. Pati sukaktis, anot pirmojo draugijos pirmininko Vacio Bagdonavičiaus, „Vydūną prikėlė tautos sąmonėje, apie jį tapo ne siau­rai, o plačiai žinoma. Iki tol šis didis kūrėjas buvo lyg užmaršties tremtyje, jo vardas sušmėžuodavo tik gilioje mūsų kultūros paveldo periferijoje, tik retomis progomis, tik nedaugelio gerbėjų teišgirstamas. Tie, kurių dėka (...) Atgimimo spinduliuose išniro Vydūno paveikslas, suprato, jog negalima leisti to paveikslo vėl kažkur nukišti iki kitos progos. Per daug aktualios, teisingos ir taurios buvo išminčiaus skelbtos idėjos, kad jos galėtų ramiai tūnoti istorijos reliktų lentynose ir tik kaip praeities dvasinio gyvenimo pėdsakas būtų įdomios kokiam nors tyrinėtojui". Tie supratusieji nusprendė veikti organizuotai. Tuoj po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, 1988 m. lapkričio 5 d., Vilniuje įvyko keletą šimtų entuziastų sutraukęs steigiamasis Vydūno draugijos susirinkimas, patvirtinęs įstatus, himną, ženklą, išrinkęs vadovybę. Himnu pasirinkta paties Vydūno sukurta „Lietuvių giesmė", kurios vienas posmas („Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu gyvensime ir šviesime iš bočių mylimą Tėvynę Lietuvą") tapo draugijos veikimo moto. Ketvirtį amžiaus veikta nuosekliai pagal pagrindinius įstatuose užfiksuotus tikslus: įgyvendinant tautos gyvenime Vydūno idėjas, kaip vieną reikšmingiausių jos dvasinio atgimimo versmių, rūpinantis Vydūno kūrybinio palikimo leidimu, studijavimu, tyrimu ir populiarinimu, telkiant draugijos narius ir visuomenę Vydūno memorialinių vietų tvarkymui, priežiūrai ir globai.

Per ketvirtį amžiaus šis judėjimas, sutelkęs bendraminčius Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Šilutėje, nuveikė daug reikšmingų darbų, kurie kruopščiai surašyti buvusio draugijos pirmininko (dabar – garbės pirmininko) Vacio Bagdonavičiaus ir dabartinės pirmininkės Rimos Palijanskaitės sudarytoje knygoje „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu". Tai įspūdingas vydūniečių veiklos metraštis, liudijantis Vydūno grįžimo į Lietuvą procesą. Pateikti faktai akivaizdžiai byloja, kad Vydūno idėjos, žinios apie jo gyvenimą ir darbus sklido po Lietuvą per daugybę minėjimų, koncertų, spektaklių, konferencijų, parodų, per universitetų ir mokyklų programas, viešas paskaitas ar jų ciklus, knygų pristatymus, moksleivių rašinių ir piešinių konkursus, dokumentinį filmą, pašnekesius per radiją ir televiziją, o ypač – per autorines ir kolektyvines knygas (tarp jų –­ monografija rusų kalba ir straipsnių rinkinys vokiečių kalba) bei šimtais skaičiuojamus akademinius ir populiarius straipsnius ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Vydūno idėjų sklaidos bare draugija darbavosi ne viena – bendradarbiavo kitos giminingos draugijos (Lietuvininkų bendrija, Lietuvos Rericho draugija), universitetai, bibliotekos, kultūros centrai, mokyklos, muziejai, teatrai, kai kurios savivaldybės (Šilutės, Pagėgių), daugybė meno kolektyvų ir atlikėjų. Kaip rašoma knygoje, „draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo Tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgijęs Vydūno vardas" (p. 28).

Įspūdinga ir knygoje pateikta Vydūno kūrybinio palikimo sklaida. Dabartiniu raidynu išleista beveik dvidešimt jo kūrybos knygų – keli filosofinių ir grožinių raštų tomai, atskiri traktatai, iš periodikos surinktų publicistikos ir eseistikos tekstų teminiai rinkiniai, raštų rinktinė rusų kalba, dvi kompaktinės plokštelės su jo dainomis ir giesmėmis. Draugijos vicepirmininko Tomo Staniko iniciatyva Vydūno knygos fotografuotiniu būdu leidžiamos tokios, kokias leido pats autorius. Jų dėka šiandienis skaitytojas turi galimybę susipažinti su Vydūno susikurtu ir naudotu raidynu bei rašybos savitumais, įsitikinti savito vydūniškojo rašto ir skelbiamų minčių derme. Tokiu būdu jau išleista dauguma tiek filosofinių, tiek grožinių Vydūno knygų. Užsimota išleisti visas. Taip didžiausioji Vydūno kūrybinio palikimo dalis tampa laisvai prieinama kiekvienam, kuris nori su ja susipažinti.

Knygoje pateikti faktai rodo, kad draugija taip pat nemažai nuveikė įamžinant Vydūno atminimą, tvarkant, prižiūrint ir globojant su juo susijusias memorialines vietas. Pirmasis žingsnis buvo žengtas dar iki Nepriklausomybės atstatymo. Draugijai inicijavus, tuometinės LTSR kultūros ministerijos užsakymu buvo pagaminta ir Tilžėje (Sovetske) prie namo, kuriame Vydūnas gyveno, 1989 m. gegužę atidengta nauja atminimo lenta su skulptoriaus Antano Žukausko sukurtu mąstytojo skulptūriniu portretu. Tada buvo sumanyta šiame name įsteigti memorialinį Vydūno muziejų. Knygoje gana išsamiai aprašyta keletą metų trukusi ir be rezultatų pasibaigusi steigimo istorija, įvardyta, kas trukdė įgyvendinti šį gražų sumanymą. Kaip simbolinę prasmę Lietuvos dvasiniam atgimimui turintis veiksmas parodomas draugijos pastangomis įvykdytas Vydūno palaikų perlaidojimas 1991 m. rudenį iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnus (Pagėgių savivaldybė). Šia akcija labiausiai buvo siekta ką tik laisvę atgavusiai tautai priminti sugrįžimo prie vydūniškosios išminties svarbą. Kad neužželtų takas prie naujai supilto Vydūno kapo, draugija rūpinosi ne tik simboliškai, t. y. ne tik gyvai skleisdama jo idėjas, bet ir tiesiogiai. To rūpesčio dėka buvusios apleistos Bitėnų kapinaitės tampa gražiai tvarkomu Mažosios Lietuvos panteonu, priglaudusiu ne tik Vydūno, bet ir kitų šio krašto didžiavyrių (Martyno Jankaus, Jono Vanagaičio, Valterio Kristupo Banaičio ir kt.) palaikus. Jas puošia per vydūniečių vasaros stovyklas pastatyti meniški metalo vartai ir daili medinė tvora. Naujausias draugijos žygis įamžinant Vydūno atminimą – jo atminimo lentos ir paminklinio biusto atidengimas 2013 m. pavasarį Detmolde prie namo, kuriame mąstytojas pirmiausia buvo apsistojęs po dramatiškos kelionės karo keliais iš Tilžės. Šios akcijos metu prisiminta ir draugijos pastangomis 1992 m. įrengta nedidelė, kurį laiką veikusi Vydūnui skirta ekspozicija Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. Rūpinantis atminimo lenta ir paminkliniu biustu bendrauta su Vokietijos ambasada Vilniuje, veikta išvien su Detmoldo merija ir Lipės krašto Evangelikų liuteronų bažnyčios vadovybe. Draugija yra nemenkai prisidėjusi rekonstruojant buvusios Kintų pradinės mokyklos, kurioje mokytojavo Vydūnas, pastatą. Jame 1994 m. po rekonstrukcijos įsikūrė Kintų Vydūno kultūros centras su muziejine ekspozicija, kurioje nemaža draugijos dovanotų knygų ir nuotraukų. Dabar didžiausias draugijos rūpestis –­­ parengti ir pradėti įgyvendinti didelės apimties Vydūno 150-mečio sukakties 2018 m. programą. Vienas iš svarbiausių tos programos punktų –­­ Klaipėdoje pastatyti Vydūno paminklą. Šiuo reikalu draugija rūpinasi kartu su jį inicijavusiu Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriumi. Jau yra įsteigtas paminklo statymo komitetas, atidaryta sąskaita, kurion plaukia aukotojų pinigai.

Draugijos priešistorę knygoje detaliai aprašė jos garbės narys žurnalistas Vytautas Kaltenis. Jo paliudyta, kad Vydūno vardas ir idėjos buvo gyvi ir pavergtoje Lietuvoje, padėjo jos žmonėms neprarasti dvasios stiprybės ir tikėjimo laisve. Daug vietos skiriama ne tik nuveiktiems draugijos darbams, bet ir parodoma, kaip gyvuoja, kuo prie Vydūno idėjų sklaidos ir atminimo įamžinimo prisidėjo draugijos klubai, veikusieji ar tebeveikiantys Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Šilutėje, kokia veikla sieja su Čikagoje veikiančiu Vydūno fondu.

Ne tik bendrame kontekste, bet ir atskirai detaliau aprašomi svarbiausieji draugijos veiklos epizodai – Vydūno palaikų perlaidojimas ir naujos amžinojo poilsio vietos sutvarkymas, stovyklos Bitėnuose, pastangos steigti muziejų Tilžėje, atminimo įamžinimas Detmolde ir kt. Informuojama apie besisteigiančią Vydūno draugiją Detmolde, apie sumanymą tokią draugiją suburti Tilžėje. Įspūdingai atrodo knygos pradžioje pateiktas draugijos garbės narių sąrašas, liudijantis, kiek daug ir kokie garbingi Lietuvos ir pasaulio žmonės yra nusipelnę Vydūno idėjų sklaidai.

Keleto autorių rašyta, sudarytojų subtiliai struktūruota, daugeliu nuotraukų iliustruota, gražaus dizaino ir maketo (sukūrė Tautvydas Kaltenis) knyga „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu" informatyviai parodo vienos pirmųjų Atgimimo laiku susikūrusių ir nuosekliausiai veikiančių kultūrinių draugijų darbus, kurie kalba patys už save. Tačiau ir tokiu informatyvumu pasižymėdama, ji neprimena faktus nuobodžiai išvardijančio ataskaitinio dokumento. Tai – gyvų pasakojimų apie konkretų veikimą pynė, kurioje atsiskleidžia ir kilnios intencijos, ir gili prasmė, aiškiausiai nusakoma paties Vydūno priesakais, išdėstytais jo netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo, 1918 m. balandžio 10 d., rašytame laiške Lietuvos Tarybai. Tąjį laišką Vydūno draugija pasirinko kaip credo, nes ją ypač įkvėpė ir galių teikė tokie žodžiai: „(...) manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų. (...) Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir tą dieną galėsime žvelgti į ateitį didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mus likimas parinko gyventi Lietuvai" (p. 12). Tie, kurie 1988 metų rudenį būrėsi į Vydūno draugiją, jautėsi esą likimo parinkti gyventi laisvės prieangyje stovėjusiai Lietuvai, o atsakymus į klausimus, kaip gyventi ir ką būtiniausiai jos labui daryti, žinojo rasiantys mąstytojo paliktame išminties lobyne. Po dvidešimt penkerių metų, kaip galima suprasti iš to, kas išdėstyta aptariamoje knygoje, jie dar aiškiau suvokė, kad tas išminties lobynas juos orientavo labai teisingai. Kartu jaučiamas ir šioks toks kartėlis dėl to, kad atsikūrusi Lietuva pasirinko ne visai tas ėjimo gaires, kurios sudėliotos Vydūno išmintyje, kad padarė tą pačią klaidą, kaip ir pirmosios Nepriklausomybės Lietuva, dažnai nepaklausiusi tiesioginių gyvai sakomų mąstytojo pasergėjimų dėl ne visai teisingų valstybės žingsnių, kurie gali lemtingai pasisukti prieš ją pačią, už kuriuos gali tekti sumokėti pačia nepriklausomybe. Aptariamoje knygoje irgi esama tokių pasergėjimų šiandieninei Lietuvai, ne kartą primenami ir anieji, vydūniškieji. Ar dramatiškų šiandienos pasaulio įvykių fone nedera į juos kuo atidžiau įsiklausyti?