× Kerry Shawn Keys

J. C. Todd (Jane Todd Cooper) – poetė, vertėja iš JAV. Studijavo laisvuosius menus bei kūrybinį rašymą, išleido 2 čiabukus – „Entering Pisces“ („Žengiant į Žuvų ženklą“, 1985) ir „Nightshade“ („Prieblanda“, 1995) – bei 3 poezijos rinkinius: „What Space This Body“ („Kokia erdvė šis kūnas“, 2008); „The Damages of Morning“ („Ryto žalos“, 2018) ir „Beyond Repair“ („Nesutaisoma“, 2021). Jos knygos apdovanotos literatūrinėmis premijomis. Šiemet J. C. Todd po ilgo laiko vėl atvyksta į „Poetinį Druskininkų rudenį“ (PDR). Kitais metais planuojama išleisti jos poezijos knygą lietuvių kalba.

Papasakokite, kas jus ir jūsų poeziją atvedė į Lietuvą.

Kelias į Lietuvą buvo vienas iš mano gyvenimo etapų, kurio nesuvokiau, kol 2001 m., praėjus 10 metų po Nepriklausomybės paskelbimo, ar 2002 m. apsilankiau PDR, o 2003 ar 2004 m. – Vilniaus knygų mugėje. Per Sigitą Gedą, Vytautą Bložę, Marcelijų Martinaitį ir daugybę jaunesnių poetų, kuriuos sutikau ir kurių eilėraščių vertimus skaičiau, sužinojau apie pasaulinių karų griuvėsius, sovietinių metų nepriteklių ir traumas, taip pat sužinojau apie kalbėjimą ir rašymą uždrausta kalba, kaip pasipriešinimo ir atsparumo formą. Per tuos metus bendradarbiavau su poetais ir vertėjais redaguodama internetinę antologiją, kurioje skelbiama įvairiausios šiuolaikinės lietuvių poezijos vertimų.

 

 

„Ryto žalos“ ir „Nesutaisoma“ yra apie karą, jų temos susipina. Ar knygą „Nesutaisoma“ laikote „Žalų“ tęsiniu?

Rašydama knygą „Nesutaisoma“ nesugrįžau prie ankstesnės medžiagos, bet gilinausi į temą. „Nesutaisomos“ šaknys – tai susidomėjimas Antruoju pasauliniu karu, kuriam siaučiant gimiau. Nors abi knygas sieja plačios temos ir įtampos – saugumas ir pavojus, puota ir badas, gimimas ir mirtis, – daugelyje „Nesutaisomos“ eilėraščių aptariamos šiuolaikinės įtampos, būdingos pastarųjų 20 metų konfliktui Artimuosiuose Rytuose. Žvelgdama iš šalies ieškojau, kaip pasitelkus savo empatiją įsijausti į gyvenimo karo zonoje patirtį. Siekiau to susitelkusi į skaitymą, studijuodama Arabų pavasario meną, žiūrėdama gyvas meno ir vaizdo instaliacijas, kuriose pasakojama apie migrantus ir pabėgėlius.

 

 

Kada supratote, jog norite rašyti apie karą Artimuosiuose Rytuose? Ar paskatino koks nors įvykis iš netolimos praeities, ar šios idėjos kunkuliavo seniai?

Kai buvau vaikas, karas Europoje ir Japonijoje buvo nuolatinė mano tėvų ir šeimos narių pokalbių tema, standartinis įprastų temų kokteilis: karas, beisbolas, orų prognozė, darbas, šeimos istorijos. Jis trumpam tapo mano rūpesčiu 6 dešimtmečio pradžioje, kai vyresnieji pusbroliai buvo išsiųsti į Korėją. Žiūrėdavau vakaro žinias, tikėdamasi pamatyti juos per televizorių kaip didvyrius, niekada neįsivaizdavau jų žudančių arba žūstančių. Buvau apsaugota nuo karo traumų ir padarinių iš dalies todėl, kad mano pusbroliai, kaip ir pasauliniuose karuose kovoję dėdės, grįžo namo gyvi, iš dalies todėl, kad mūšiai vyko ne toje šalyje, kurioje gyvenau, ir galiausiai todėl, kad per kelias kartas mano šeima prarado ryšius su giminaičiais iš Europos.

Šis klausimas paskatino susimąstyti: kada pradėjo persekioti karo traumos tema? Kada supratau, jog esu įsitraukusi į karo smurtą ir destrukciją? 6 dešimtmečio pabaigoje buvo lemtinga vasara, kai vidurinės mokyklos moksleiviai, kuriuos prieš tai mokiau, grįžo iš Vietnamo lavonmaišiuose. Tuo pat metu žiniasklaidoje kasdien buvo skelbiami žuvusiųjų skaičiai, rodomos mūšių ir aukų nuotraukos, kronikos. Tuomet pirmą kartą supratau, kad mano mokinių, kurių gedėjau, karių ir Vietnamo civilių, kurių pradėjau gedėti, žūtys buvo finansuojamos mokesčių, surenkamų iš mano mokytojiško atlyginimo. Bet kokį karą vadinti teisingu tapo neįmanoma. Buvau įtraukta ir turėjau rasti būdų, kaip pasipriešinti. Rašymas ir tapo vienu iš tokių būdų.

 

 

Apie antrąją svarbią patirtį jau minėjau. Tai kelionės į Lietuvą, Latviją ir pažintis su šių šalių poezija, poetais. Ten pradėjau užsirašinėti mintis ir rengti eilėraščių juodraščius, skirtus atsiskaityti su vaikystėje patirto karo iliuzijomis. Šie eilėraščiai paskatino tyrinėti, kaip karas struktūruoja kalbą ir suvokimą. 2002–2012 m. sūnus, marti ir vaikaitis tarnavo JAV kariuomenėje Irake ir Afganistane. Visi trys grįžo gyvi, bet karas apsigyveno jų viduje. Tarnaudami ir po tarnybos dažniausiai nekalbėjo apie savo patirtį karo zonoje. Norėdama užmegzti ryšį su jais ir suprasti jų kasdienio gyvenimo kontekstą pradėjau skaityti Artimuosiuose Rytuose tarnaujančių JAV karių tinklaraščius, sekti naujienas ir skaityti tiriamuosius straipsnius, vėliau – karo zonose gyvenančių civilių ir karių poeziją bei grožinę literatūrą, dar vėliau atėjo eilė filmams ir meno instaliacijoms.

Iš vieno tinklaraščio sužinojau oro pajėgų bazės, kurioje buvo dislokuota mano marti, pravardę – „Martyrvilis“ (užuomina į Jimmy’o Buffetto dainą „Margaritaville“), nes ją nuolat apšaudydavo minosvaidžiais. Kaip savotišką talismaną, kad marti saugiai grįžtų namo, parašiau sonetą, įsivaizduodama, kaip ji galėtų jaustis sugrįžusi.

Abiejų knygų eilėraščių subjektai, o kartais ir kalbėtojai, yra moterys. Paaiškinkite tokį pasirinkimą.

Dėl savo svarbiausio tikslo – kultūrinio užkariavimo, išteklių užvaldymo ir kolonizavimo – karas lemia, kas kontroliuoja materialius ir piniginius išteklius, todėl tradiciškai jis traktuojamas kaip vyrų sritis. Klasikiniuose kūriniuose pasakojama apie karo didvyrius, šiuolaikiniuose – apie paprastus karius. Mano eilėraščiai pasakoja paprastų moterų, o ne belaisvių kilmingųjų, tokių kaip Andromachė, ar generolų žmonų, tokių kaip Penelopė, karo istorijas. Eilėraščių ir jų istorijų šerdis – karo poveikis kasdieniam bevardžių moterų gyvenimui. Nors jos lieka anonimės, galime pažinti jų gyvenimus. Eilėraščiai liudija savotišką socialinę istoriją, fragmentiškus dienoraštinius įrašus, kupinus vaizdinių, kuriuose aprašomos baisios ir įprastos karo traumos: kasdien žlunganti socialinė sistema, turinti užtikrinti galimybę gauti maisto, pastogę ir vaistų, palaikyti įprastą gimdymo, vaikų auginimo, šeimos ir namų išlaikymo praktiką.

 

 

Abiejose knygose sąmoningai tyrinėjama, kaip privilegijuota kalbėtoja (poetė, aš) įsijaučia į žmogaus kančią už savo gyvenimiškos patirties ribų, kaip ją įsisavina ir kančia kalbėtoją įtraukia. Pavyzdžiui, pirmajame „Nesutaisomos“ eilėraštyje „Kam mirtis nesibaigia“ („In Whom the Dying Does Not End“) sukuriama kalbėtojos pozicija: ji taip intensyviai fiziškai ir psichologiškai susitelkusi ties savo nėštumu, kad net nepastebi įvykių platesniame pasaulyje: „Tai nutiko Hamoje, / kai laukiausi, televizorius išjungtas, / laikraščiai neperskaityti.“ Ir tik pagimdžiusi dukrelę, ji ima suvokti platesnį pasaulį: „Nubudau / pažadinta jos gimimo / į sūkurį to, ką praleidau, / į pasaulį, kuriame ji gyvens.“ Iš šių eilučių tampa aišku, kiek daug pastatyta ant kortos, kaip smarkiai ji įsišaknijusi į būsimus eilėraščius.

Šis gimdymo įvaizdis yra knygos siužeto figūra: gana privilegijuota kalbėtoja mokosi empatiškai reaguoti į pribloškiantį smurtą ir kančias, kurias patiria civiliai ir įsiveržusios armijos šių dienų Artimuosiuose Rytuose bei 5 dešimtmečio Europoje. Šios istorijos pagrindas yra problema, kad ją reikia papasakoti per kalbą ir kultūrą, kurios struktūrą lėmė karas ir priespauda. Kaip pašalinti karo ir nusavinimo miglą, kad matytume ir kalbėtume aiškiai? Tai yra liudijimo pagrindas.

Kaip susidorojote su liudininkės vaidmeniu ir pačiais liudijimais?

Gaudavau darbo užmokestį. Turėjau namus. Patikimus maisto, šviesos, šilumos, sveikatos priežiūros šaltinius. Turėjau šaldytuvą, viryklę, automobilį, nuolatinį autobuso bilietą. Taip, Filadelfijos rajone, kuriame gyvenu, pasitaiko smurto protrūkių: masinės šaudynės už trijų gatvių nuo mano namų, retkarčiais įvykdomos pavienės žmogžudystės, išprievartavimai, kassavaitiniai užpuolimai ir vagystės. Tačiau mano gat­vėje nėra bombų paliktų kraterių ir sausumos minų, mirusieji nekrenta iš taksi automobilių ant mano namų slenksčio, nebėgu pro snaiperių ugnį, kad pasiimčiau maišelį miltų. Rašydama šias knygas turėjau gerbti savo privilegijas, o tada pamatyti, ką iš savo padėties galiu perimti ir apie ką galiu kalbėti. Vartoju žodį „kalbėti“, o ne „rašyti“, nes eilėraščiai skirti suteikti balsą tiems, kurie gyvena su trauma.

 

 

Gyvenimo nesaugumas, pavojaus, smurto ir mirties grėsmė yra šių eilėraščių, juose skambančių balsų, juose užfiksuotų žmonių gyvenimų konstantos. Tyrimų ir rašymo metais nuolat susidurdavau su tokiomis grėsmėmis. Nors buvau įvykių, kurie paskatino parašyti vieną kitą eilėraštį, dalyvė, dažniausiai tesu antraeilė ar net trečiaeilė stebėtoja. Tačiau kaip rašytoja turiu būti artima visų traumų liudininkė, net ir tų, kurias patyriau tiesiogiai, ir dabar liudydama jas vėl prisimenu. Išmokau būti empatiška, o ne reaguoti į faktiniam ir emociniam turiniui būdingą žalą. Pagrindinė dilema – kaip kurti eilėraščius, neprarandant jautraus ryšio su kariaujančiais šeimos nariais ir užjaučiant į kryžminę ugnį patekusius civilius. Rašymas suskilusia sąmone, kai liudiju karą, o tada kvestionuoju savo, kaip liudininkės, poziciją ir bend­rininkavimą, kaip ir atviras protestas, man nebuvo išeitis. Norėjau, kad eilėraščiai užpildytų ar bent sumažintų atotrūkį tarp pašalinio žmogaus suvokimo ir žiaurios gyvenimo po kulkų lietumi tikrovės. Ilgainiui mano metodas virto meditatyviu smulkių faktų ar karo akimirkų stebėjimu, įsitraukimu, kol pajėgsiu įsivaizduoti aplinką ar susiklosčiusią situaciją ir ten atsidūrusį personažą. Svarstau, kaip skaitytojui tapti jautriu liudininku skaitant eilėraštį. Kas leistų patirti eilėraščio realybę, prieš grįžtant atgal į savo kitokį, galbūt saugesnį gyvenimą?

Su kokiomis temomis dirbate dabar?

Renku eilėraščius apie save ir šeimą. Smalsu, kas iš to išeis.

Taip pat rašau pluoštelį ekfrazinių eilėraščių kaip atsaką į vokiečių ekspresionistės Käthe Kollwitz kūrybą ir gyvenimą. Jos darbai liudija vargšų, darbininkų ir jų šeimų priespaudą bei karo traumas. Mano susidomėjimas K. Kollwitz – tai dar vienas kelias, besitęsiantis iš Lietuvos. Po apsilankymo 2003 m., nuvykau į Berlyną, kur suorganizavote man viešnagę pas draugus, o jie ir pasiūlė aplankyti Käthe Kollwitz muziejų. Ten susidūriau su pirmuoju jos „Bauernkrieg“ („Valstiečių karo“) serijos pavyzdžiu, „Die Pfluger“ („Artojai“): du įkinkyti, beveik prie pat žemės pasilenkę berniukai traukia sunkų plūgą. Stovėjau priešais paveikslą įsistebeilijusi – nežinau, kiek laiko prabėgo, buvo jau sutemę, kai docentas pranešė, kad muziejus uždaromas. Eidama į metro prisiminiau kitą į plūgą įkinkytą žmogų – gyvą žmogų pievoje, kurį mačiau pro mikroautobuso langą, išvykdama iš Elektrėnų po „Poezijos pavasario“ skaitymų. Lauko gale, prie sienos, stovėjo liesa karvutė, kurios, pamaniau, buvo pasigailėta dėl duodamo pieno. Kovos už išlikimą memas. Mano suvokimo lūžio taškas.

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Stankus

Kerry Shawnas Keysas – amerikietis poetas ir vertėjas jau porą dešimt­mečių gyvenantis Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių PEN centro narys.