Prieš 90 metų gimė Nealas Cassady (1926 02 08–1968 02 04)

 

Literatūros kritikas Morrisas Dick­steinas rašė, kad Jacko Kerouaco „Kelyje“ yra svarbesnis kaip mitas ar kultūrinis reiškinys nei kaip romanas. Energijos ir nuotykių kupina istorija jaudina jaunus skaitytojus, bet retas paneigs jos ištęstumą ar nepastebės mizoginijos bei narcisizmo, būdingų pasileidusiems personažams. Šiaip ar taip, 1957 m. išleistas „Kelyje“ netikėtai padėjo literatūrinius pamatus naujai jaunimo kultūrai, kurią vedė autentiškumo troškimas ir pasibjaurėjimas socialinėmis normomis. Kadangi šias pažiūras iškart įsisavino popkultūra, romanas užsitikrino vietą kanone kaip iškalbinga, nors ir nerangoka, pokario Amerikos patirties išraiška – „nudrengtas ekstatiškas būties džiaugsmas“1, kaip sako Kerouaco alter ego Selas Pere­daisas. (...)

Nealas Cassady buvo sudėtinga siela, kurios kūrybinė energija išsiliedavo besaike aistra seksui, automobiliams ir narkotikams. Jo tvarus estetinis palikimas –­ nepataisomai hedonistinis gyvenimas, kurį jo draugas Kerouacas ir meilužis Allenas Ginsbergas pavertė meno kūriniais. Jiems Cassady buvo apsireiškimas, tobulas hipstereruditas. Savo poemoje „Staugsmas“2 Ginsbergas apdainavo Cassady: „ištvirkavo Kolorade, gausybėje naktį nuvarytų mašinų, tai N. K., slaptasis šių eilių herojus, pislys ir Denverio Adonis – džiaugsmas, išlikęs atminty galybės merginų, pasiguldytų stovėjimo aikštelėse, užkandinių kiemuose, ant kino teatrų išklerusių sėdynių, kalnų viršūnėse, olose, arba išvargusių padavėjų pažįstamoj šalikelėj, vienišų, drąsiai sijonus užsiplėšiančių, ypač slapto solipsizmo pilnuose degalinių tulikuose, na ir gimtojo miesto alėjose“.

Po dvejų metų „Kelyje“ jis buvo pašlovintas Kerouaco kaip „naujasis Amerikos šventasis, su savo beribe energija“ ir paskui, į knygos pabaigą, nužemintas (pabrėžiant) iki „ŠVENTOJO KVAILIO“, klajoklio, nesugebančio vykdyti tėvo ir vyro pareigų.

Kiek vėliau Cassady suvaidino ir savo antrą veiksmą Amerikos literatūroje, kai Tomo Wolfe’o kronikoje „Rūgštim įkrauto gėrimo testas“3 buvo aprašytas kaip epinių Keno Kesey4 kelionių po Ameriką 1964-aisiais vairininkas. Jis tapo savotišku totemu „Išdaigininkams“, kuriuos įkvėpė Kerouaco romanas. Wolfe’as kaip reikiant pristato Cassady:

Vienoje pusėje matau maždaug keturiasdešimties vaikiną, raumeningą, gali tą pamatyt, nes jis be marškinių, apsimovęs tik chaki spalvos kelnes ir apsiavęs raudonos odos batus, ir jis velniškai gerai sudėtas, ir atrodo, kad jam kinetinis transas, jis mėto į orą kūjį, vis sugebėdamas sučiupti jį krintantį už koto, visą laiką mosikuodamas rankomis ir trypdamas kojomis, judindamas pečius ir linkčiodamas galvą.

Wolfe’o knyga pasirodė 1968-aisiais, vos keletas mėnesių po 41-erių Cassady paslaptingos mirties Meksikoje, – Kesey išdaigos buvo įrašytos į amerikiečių folk­lorą. Cassady buvo kaip tik reikiama ikona, patogiai sugiminiuojanti bytnikus ir gėlių kartą. Filmo „Magic Trip“ (2011) dokumentiniuose kadruose iš Kesey gaujos žygių turime retą galimybę išvysti patį Cassady: nerimstantį ir neužsičiaupiantį žmogų, kurį gyvenimas nuvedė už blaivaus proto ribų.

Paties Cassady mėginimai rašyti buvo neišdirbti, bet jo nevaldomai prozai, išlikusiai šimtuose laiškų ir nebaigtame rankraštyje, būdingas impulsyvumas, pranašaujantis gyvastingą gonzo žurnalistų (tokių kaip Hunteris S. Thompsonas) stilių. Be atokvėpio rašė jis ir Kerouacui – 1953 m. laiško pirmas sakinys: „Parašei pačiu laiku, jau bijojau, kad nusibezdėjai nuo to kalnelio viršūnės ar nučiuožei nuo šlaito myždamas Pisme, gėlių, maisto ir kvailybės pliaže, bet žinojau, kad mano baimė nepagrįsta, nes sukaupęs mintis apie tave, kur kas stipresnes ir patikimesnes, jei tu nemiręs, suvokiau, ką patirtum čia, bėgiai, namai, o svarbiausia – oras, prisimindamas savo paties jausmus ir mintis (anksčiau liūdnokus ar tiksliau nostalgiškus ir netikroviškus; vėliau pakilius), nes, tarkim, aš laiką leidau pro viršutinio aukšto langus žvalgydamasis į retą, ypač naktimis, senų ir jaunų moterų eismą.“

Kerouacas nelengvai ieškojo literatūrinės formos savo klajonėms su Cassady, tad suvokęs draugo laiškų vertę pasidavė jų įtakai. 1968 m., likus metams iki mirties nuo cirozės, žurnalui „Paris Review“ duotame interviu Kerouacas sakė: „Spontanišką „Kelyje“ stilių įkvėpė mano bičiulio Nealo Cassady laiškai: pirmu asmeniu, skuboti, pakvaišę, išpažintiniai, žiauriai rimti, labai detalūs.“ Apie vieną konkretų laišką, dingusį 40 tūkst. žodžių rašinį5, Kerouacas pridėjo: „Tai buvo geriausias mano skaitytas tekstas, geresnis už viską Amerikoje ar bent jau pakankamai geras, kad Melville’is, Twainas, Dreiseris, [Thomas] Wolfe’as ar bet kuris kitas apsiverstų kape.“ Per žymųjį trijų savaičių spausdinimo protrūkį, iš kurio gimė „Kelyje“, Kerouacas aprašė savo draugus, naudodamas jų tikrus vardus ir įtraukdamas pabiras Cassady laiškų atkarpas.

Cassady kūrybinė stiprybė buvo gyvastingumas ir nedisciplinuotumas. Tačiau šių savybių, kurias ryžtingai perėmė Kerouacas, Cassady nemokėjo panaudoti savo nerangiuose literatūriniuose bandymuose. „Mano proza neturi jokio individualaus stiliaus, – 1948 m. jis prisipažino laiške Kerouacui, – tai veikiau neišsakomas ir neišreiškiamas mėginimas užčiuopti asmeniškumą. Kažkas nori išsiveržti; kažkas turi būti pasakyta. Tačiau galbūt žodžiai tiesiog ne man.“ Jis ilgai stengėsi parašyti autobiografinį romaną, triūsdamas prie sakinių, kol pastangos pasirodydavo beviltiškos. „Geriausiu atveju rašau tiesiog lipdydamas sakinį prie sakinio, neįveikiu stambesnių konstrukcijų, – 1951 m. jis skundėsi Ginsbergui. – Beviltiškai susipainioju mėgindamas žodžiais išreikšti kuo daugiau minčių (...). Tuoj pat pernelyg išsiplečiu – gramatiškai ir logiškai persitempiu tiek, kad nebelieka jokio aiškumo.“

Jis taip ir neužbaigė knygos, – istorijos apie šelmišką vaikystę, pavadintos „Pirmas trečdalis“, – bet rankraštis buvo išspausdintas po jo mirties. Tai stilistiškai netolygus ir faktiškai nepatikimas, tačiau vis tiek įtraukiantis pasakojimas apie peripatetišką pradžią ir patirtis Denverio landynėse su prasigėrusiu tėvu. Vyresnysis Nealas Cassady supažindino sūnų su palaidu gyvenimu, kelionėmis krovininiais traukiniais ir autostopu. „Tarp šimtų vienišų būtybių, kurios klajojo žemutiniame Denveryje, nė viena nebuvo tokia jauna kaip aš, – prisiminė Cassady. – Šioms niūrioms žmogystoms, kurios dėl kokių nors priežasčių įsipareigojo užbaigti savo dienas kaip benamiai girtuokliai, aš, jų gyvenimo būdo dalininkas, įkūnijau vaikystę, į kurią jie kasdien galėjo žvelgti, ir šitaip su jais sugiminiuotas keliems liepto galą priėjusiems žmonėms tapau netikru sūnumi.“ Labiau pasisekusios knygos atkarpos primena valkatos sekimą Proustu, Cassady garbintu herojumi.

Žinoma, Nealui Cassady toli iki Prous­­to – jis buvo plepus kvailys, pakvaišęs dėl gyvenimo. Vis dėlto jo žygiai nepaliauja žavėti, – ir būtent dėl žodžių. Savo draugams, kuriems buvo lemta tapti rašytojais, jis įkūnijo absoliučią amerikietiškąją laisvę ir taip sugiminiuotas su jų darbais netikėtai tapo literatūrine legenda.

 

„The New Yorker“, 2012-12-12

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

¹ Vertė Irena Balčiūnienė („Šviesa“, 1991).
² Vertė Marius Burokas ir Kasparas Pocius („Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“, „Kitos knygos“, 2011).
³ Vertė Rasa Akstinienė („Tyto alba“, 2005).
⁴ Romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ autorius.
⁵ 2014 m. šis laiškas atsirado ir buvo parduotas aukcione. Tai 18 puslapių tekstas apie girtų seksualinių nuotykių kupiną Nealo apsilankymą gimtajame Denveryje. Manoma, kad laišką buvo praganęs A. Ginsbergas.