× Urtė Liepuoniūtė

Gimtinėje Laura Lindstedt kartais vadinama literatūros roko žvaigžde – prie šios reputacijos neabejotinai prisidėjo jos kalba, pasakyta 2015 m. atsiimant prestižiškiausią Suomijos literatūros premiją. Joje rašytoja griežtai sukritikavo valdžios meno ir mokslo politiką. Naujausias L. Lindstedt romanas „Mano draugė Natalija“ (BALTO leidybos namai, vertė Urtė Liepuoniūtė) dar kartą patvirtino: rašytoja mėgsta sukrėsti skaitytoją ir supantį pasaulį.

Romano vertėja kalbasi su autore apie kūrybą, nepatikimus pasakotojus, literatūrines provokacijas bei mūsų laikų mąstymo simptomus.

 

Jarkko Mikkoneno nuotrauka

 

Pastarąjį kartą mudvi kalbėjomės 2016 m., kai į lietuvių kalbą buvo išverstas jūsų romanas „Oneiron“ („Versus aureus“, 2016), kuris Suomijoje sulaukė didžiulio atgarsio, buvo apdovanotas prestižine „Finlandia“ literatūros premija. Ar galima teigti, kad „Oneiron“ sėkmė pakeitė jūsų gyvenimą ir jus pačią – kaip žmogų ir rašytoją? Galbūt netgi suteikė tam tikros kūrybinės laisvės, be kurios ir romanas „Mano draugė Natalija“ nebūtų parašytas?

Tikiu, kad kiekviena išleista knyga vienaip ar kitaip pakeičia jos autorių. Po „Oneiron“ galėjau tapti rašytoja visu etatu, nes pradėjau gauti didesnių ir ilgiau trunkančių literatūros kūrėjo stipendijų.

Kūrybinės laisvės prigimtis visuomet yra ne tik finansinė, bet ir dvasinė. Romano „Mano draugė Natalija“ užuomazgos buvo kiek netikėtos, neplanavau rašyti tokios knygos. Kitaip tariant, jaučiausi turinti daug dvasinės laisvės, mat galėjau pakeisti savo planus ir griebti smarkuolę Nataliją už atlapų.

Slapyvardžiu „Natalija“ pavadinta nuo seksualinių prob­lemų kenčianti moteris nusprendžia kreiptis psichologinės pagalbos. Jai pasiūlomas eksperimentinis gydymo metodas, kuriame dera menas, filosofija, literatūra, seksualinės patirtys ir vaikystės prisiminimai. Jums buvo itin svarbu, kad knygos vertimuose Nataliją gydančio žmogaus lytis liktų neatskleista (suomių kalboje nėra giminės kategorijos, – vert. past.). Be to, skaitytojas greitai pradeda dėl šio asmens nerimauti: kartais atrodo, kad pagalbos jam reikia ne mažiau nei Natalijai. Kodėl pasirinkote tokį daugeliu atžvilgių nepatikimą pasakotoją?

Nepatikimi pasakotojai – vieni nuostabiausių! Jie yra pasakojamosios fikcijos branduolys. Nepatikimas pasakotojas, pavyzdžiui, atskleidžia ne visą tiesą arba pasakodamas bando nukreipti skaitytojo dėmesį, ką nors nuslėpti, o skaitytojas mažų mažiausiai nujaučia šiuos neatitikimus. Nepatikimas pasakotojas suteikia galimybę į tekstą įterpti sudėtingų siužeto vingių, nutylėti pasakotojo motyvai ir jausmai pakreipia istoriją netikėčiausiomis kryptimis. Mėgaujuosi galimybe fiktyviame romano pasaulyje patirti tokias įtampas.

 

 

Visuomet žavėjausi, kad į romanų siužetus gebate įpinti meno ir feminizmo idėjų. Kokia yra meno funkcija šioje knygoje? Ką meno dėka atranda Natalija? Ką ap­skritai menas jai reiškia?

„Mano draugė Natalija“ kvėpuoja menu, liejasi iš meno. Pačiai Natalijai menas padeda atrasti savo balsą. Menas – jos gyvenimo istorijos metmenys.

Romanas neretai pristatomas ir kaip savotiškas feministinis manifestas, kuriame interpretuojamos patriarchato gyvybingumo priežastys. Ar manote, kad Natalija feministė? Kaip ji apibūdintų savo santykį su feminizmu?

Sunku iki galo suprasti, kuo Natalija iš tikrųjų tiki. Tiesą sakant, manau, rašytojai, teigiantys, kad visiškai supranta savo personažą ir jo idėjas, arba meluoja, arba ne visai suvokia fikcijos esmę. Be to, reikėtų patikslinti klausimą: kaip apibrėži feminizmą? Yra be galo daug įvairių feminizmo pakraipų, kai kurios prieštarauja viena kitai. Natalija – bent aš taip ją suprantu – nesilanksto įsitvirtinusiems autoritetams, todėl, ko gero, imtų kvestionuoti kai kurias šiuo metu populiarias feminizmo dogmas. Bent nemanau, kad ji iš tų, kurios pasitenkina vien klausytojos vaidmeniu.

Seksualinis gyvenimas ir seksualumas – vienos pagrindinių romano temų. Natalija dažnai elgiasi provokuojamai ne tik per terapiją, bet ir gyvenime – kartais atrodo, kad provokuoti siekia ir pati knyga. Galbūt klausimas nuskambės naiviai, bet kodėl seksualumo apraiškos šioje knygoje tokios svarbios? Kam romanas – o galbūt ir jo autorė – siekia išprovokuoti skaitytoją?

Seksualumas tėra romano paviršinis sluoksnis, tarsi ant sienų ištaškyti dažai. Iš tiesų knygoje apverčiau supaprastintą froidiško mąstymo variantą, kuris kone visus žmogaus poelgius susieja su seksualiniu potraukiu. Remiuosi atvirkštine logika: seksualumas nėra užslėpta jėga, jis reiškiamas ir vaizduojamas atvirai, netgi groteskiškai. Todėl kyla klausimas, kas po juo slypi? Būtent tai ir siekia išsiaiškinti romano pasakotoja (-as). Kaip rašytoja suteikiau skaitytojui erdvę ne tik šiems klausimams apmąstyti, bet ir suabejoti psichologės (-o) minčių vingiais.

Skaitydama paskutinius puslapius svarsčiau, ar Natalija iš tiesų atėjo į terapiją ieškodama pagalbos, ar siekdama dėmesio, nes laiko save išskirtine, įdomia asmenybe? Galbūt tokia laikysena apskritai būdinga šiandienos žmogui ir visuomenei?

Poreikis sulaukti pagalbos jokiu būdu nėra poreikio būti matomam priešprieša. Man asmeniškai buvo įdomi idėja, kad psichologinės terapijos kabinetas tampa scena savojo „aš“ manifestacijai. Visą chaotišką ir komp­leksišką savo gyvenimą Natalija palieka užkulisiuose. Terapijoje, taip pat ir skaitytojui, ji atskleidžia tik vieną griežtai apibrėžtą gyvenimo aspektą – seksua­lumą.

Žinoma, tokia situacija šį tą pasako ir apie mūsų visuomenę, nuolat alkstančią to, kas asmeniška, privatu. Asmeninio gyvenimo detalės viešojoje erdvėje tampa nepaprastai vertinga valiuta.

Kai kurie rašytojai, rodos, mano, kad „asmeninėmis patirtimis“ tarsi galima išsipirkti teisę kurti fikciją pasaulyje, kuriame kritiškai vertinamas kišimasis į kitų žmonių istoriją, rėmimąsi svetima patirtimi. Dabar gajus autofikcijos bumas yra tokio mentaliteto simptomas. Romane „Mano draugė Natalija“ norėjau švelniai pašiepti tokį mąstymą.

Esate minėjusi, kad dienoraštis jums labai svarbus – jį rašote nuo mažumės, o neseniai, atrodo, pradėjote jau 43-ią sąsiuvinį. Taip pat teigėte, kad neturite asmeninės rašymo metodologijos. Bet ar dienoraščio rašymas nėra savotiška metodologija? Knygoje „Mano draugė Natalija“ taip pat esama dienoraščio bruožų...

Tiesą sakant, baigiantis metams pradėjau jau 44-ą dienoraščio sąsiuvinį!

Metodą suprantu kaip iš anksto pasirinktą kūrybos būdą: tekstą, pavyzdžiui, galima rašyti nevartojant „e“ raidės, kaip padarė Georges’as Perecas romane „La Disparition“ („Išnykimas“, 1969). Rašydama dienoraštį sau tokių sąlygų ar panašių taisyklių nekeliu. Rašau ranka į A5 formato sąsiuvinius juodais viršeliais – tai vienintelė iš anksto nustatyta dienoraščio rašymo sąlyga.

Dienoraštis man padeda geriau suvokti, kur tą akimirką esu ne tik fiziškai, bet ir emociškai, kur yra mano mintys. Dienoraštis man yra Vieta iš didžiosios raidės. Jeigu ne jis, jausčiausi neturinti šaknų, minčių – gyvenimas būtų grynas chaosas. Ši Vieta man būtina ne tik tam, kad gyvenčiau sąžiningą gyvenimą, bet ir kad galėčiau rašyti grožinę literatūrą.

Drauge su Lietuvos skaitytojams pažįstama kolege Sinikka Vuola netrukus išleisite romaną „101 būdas nužudyti sutuoktinį“ („101 tapaa tappaa aviomies“). Šis kūrinys tai tikrai išsiskirs rašymo metodologija! Papasakokite plačiau apie romano idėją.

Pirmosios idėjos rašyti tokią knygą kilo dar 2016 metais. Svarstėme, kodėl daugybės bestselerių siužeto branduoliu tampa smurtinė jaunos moters mirtis. Kodėl būtent moterys vis kenčia ir kenčia, miršta ir miršta? O jei moterį nors kartą paverstume smurtautoja, kurios poelgiai lemtų vyro mirtį – ir ne vieną, o daugybę kartų?

Šie svarstymai ir įkvėpė romaną „101 būdas nužudyti sutuoktinį“. Pagrindinę istoriją aptikome suomiškame kriminalų laikraštyje „Alibi“, taigi šiek tiek flirtuojame ir su true crime žanru. Sutrumpinusios straipsnį iki kelių esminių sakinių gavome pagrindinę knygos temą. Romane įvairiais stiliais pateikiame 101 šios temos versiją.

Mus įkvėpė Raymond’o Queneau klasika „Stiliaus pratimai“ („Exercices de style“, 1947), kurioje trumputė istorija įvairiais stiliais papasakojama 99 kartus, taip pat Simono Bondo makabriškų komiksų knyga „Šimtas vienas būdas panaudoti negyvą katę“ („A Hundred and One Uses of a Dead Cat“, 1981).

Pandemija privertė kiekvieną iš mūsų paklausti savęs: ką veikiu gyvenime, koks mano vaidmuo pasaulyje? Ir kiek dar galėsiu tai tęsti? Dabartinė padėtis atnešė jums daugiau klausimų ar atsakymų?

Pandemija vis dar tęsiasi, kol kas nežinome ilgalaikių jos pasekmių. Tad kol kas dar tik bandau suvokti jos poveikį savo gyvenimui. Aišku tik tai, kad į ankstesnį gyvenimą nebegrįšime.

Mūsų laikai buvo turbulentiški ir iki pandemijos: klimato kaita, rūšių nykimas, išaugusi karo grėsmė Europoje, ideologinis susipriešinimas, propaganda ir tiesą pakeisti vis bandančios melagienos... Dažnai jaučiu neviltį, bet nenoriu jai pasiduoti. Neabejoju, kad šiandien rašytojo darbas dar reikšmingesnis nei anksčiau. Socialinės medijos nėra tinkama platforma mąstymui. Mąstymo naštos negalime užkrauti ir kokybiškai, tiesos siekiančiai žurnalistikai, kurios mums taip pat reikia kaip niekad anksčiau. Literatūra privalo egzistuoti. Man knyga – tai artefaktas, išsaugantis laiką tokį, koks jis yra, su visais sudėtingais aspektais. Knyga pasiekia ir vėlesnes kartas, todėl ji – mūsų laiko liudijimas tiems, kurie vertins istoriją po daugelio dešimtmečių, šimtmečių ir tūkstantmečių.