Aušra Stanaitytė-Karsokienė apie Doris Lessing „Nurodymus žengiantiems į pragarą“

× Gintarė Visockytė

Neseniai pasirodžiusiame kultinės britų rašytojos, Nobelio premijos laureatės Doris Lessing įspūdingame ir provokuojančiame romane „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ skaitytojai įtraukiami į stulbinančią kelionę: nuo slapčiausių žmogaus sąmonės gelmių, Antrojo pasaulinio karo tarnybos prisiminimų iki kosminės odisėjos ir apokaliptinio pasaulio vaizdinių. Pagrindinis romano veikėjas Kembridžo universiteto profesorius Čarlzas Votkinsas patenka į psichiatrijos ligoninę visiškai praradęs atmintį – nesuvokia nei kas esąs, nei kokią misiją turįs atlikti. Gydytojai psichotropiniais vaistais stengiasi grąžinti jo sąmonę į stabilią, kontroliuojamą būseną. Votkinsas leidžiasi į neįtikėtiną nuotykį savo paties sąmonėje: Atlanto vandenyne laivą ištikus paslaptingai katastrofai, jis patenka į keistą, apleistą salą, pilną žiurkšunių ir žmogbeždžionių. Tačiau tuo klajonės po neregėtas erdves nesibaigia.
Apie šį „Bookerio“ premijai nominuotą romaną, parašytą 1971 m., ir jame randamus intertekstus, autorės kūryboje dominuojančias temas, neatsiejamas nuo to meto S. Freudo psichoanalizės idėjų, religijos ir politinių įvykių įtakos, kalbamės su knygos vertėja Aušra Stanaityte-Karsokiene.

 

Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Eglės Jokūbonytės nuotrauka
Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Eglės Jokūbonytės nuotrauka

 


Romano pavadinimas iškalbingas, sakyčiau netgi gąsdinantis, neišvengiamai keliantis biblines asociacijas. Trumpai pristatykite šį kūrinį – ar skaitytojams iš tiesų gresia pavojus atsidurti pragare?

Romano autorės akimis, visi jau esame pragare, į kurį mus įstūmė egoizmas, trumparegiškumas, negailestingas gamtos niokojimas. Fantastiniai romano motyvai – numanomi personažų susidūrimai su nežemiškų civilizacijų atstovais ar Guliverio keliones primenantys nuotykiai fantastinių padarų apgyventose salose – leidžia tarsi pro teleskopo (o gal mikroskopo) objektyvą pažvelgti į žmonijos ir atskiro žmogaus pastangų prasmę ar beprasmybę.

Knygos pavadinimo keliamos krikščioniškos asociacijos – ne atsitiktinės, tai parafrazuotas „Tikiu...“ (Apaštalų tikėjimo išpažinimo) fragmentas „nužengė į pragarus“. Įpintas į paradoksalų, toli gražu nekrikščionišką kontekstą, jis sukelia grandininę reakciją – iš vienos prasmės išsivysto kita, jos susipina ir sukuria naujus prasminius darinius.

 

Viena vertus, ši knyga pristatoma kaip fantastinis romanas, antra vertus, apibūdinama kaip psichologinis ar netgi apokaliptinis siaubo trileris. Be to, joje įsipynusios ir kitų literatūrinių žanrų – mitų, laiškų, teatro pjeses primenančių dialogų – nuotrupos. Ar galima šį kūrinį priskirti vienam aiškiam žanrui?

Kad ir kokį žanrą ar jų mišinį rinktųsi tokio lygio rašytoja kaip Lessing, ji niekur nepabėgs nuo savo gilumo, įžvalgumo ir talento jėgos. Bandymai priskirti šį kūrinį vienam žanrui prilygtų pastangoms Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ sutalpinti į kriminalinio trilerio lentynėlę. Tarsi užbėgdama tokiems bandymams už akių rašytoja knygos pradžioje pati įvardijo žanrą – tai vidinio pasaulio beletristika. Iš tikrųjų šis romanas yra kosminė kelionė į žmogaus psichikos, jo vidinio pasaulio visatą.

Autorė virtuoziškai suvaldo visą jūsų minėtą žanrų margumyną: prieš skaitytojo akis aiškiausiai skleidžiasi herojų istorija, siužetas plėtojamas kone pagal klasikines XIX a. romanų tradicijas. Romano, kaip žanro, sandara, nepaisant Lessing kūrybai modernių eksperimentų forma, čia nėra dekonstruota. „Nurodymų žengiantiems į pragarą“ statinio pamatas – konkreti istorija, turinti priešistorę, šalutines linijas ir tam tikrą atomazgą.

 


Doris Lessing. „Nurodymai žengiantiems į pragarą“. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Viršelio dailininkas Aurimas Simanavičius. – V.: „Vaga“, 2019.

 

 

Grįžkime prie mokslinės fantastikos ir distopijų. Netrukus turėtų pasirodyti Roberto Bolaño „2666“, László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“, Philipo K. Dicko „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“, Liuno Cixino „Trijų kūnų problema“. Tai vis šių žanrų tekstai. Ar galima sakyti, kad pastaraisiais metais pastebimas Lietuvos skaitytojų ir leidėjų susidomėjimas distopine ar fantastine literatūra? O gal tokios tendencijos ateina iš užsienio?

Be literatūros tyrinėtojų, aiškesnį literatūros tendencijų vaizdą, skaitytojų skonio pokyčius turbūt mato leidėjai. Mano stebėjimai anaiptol nėra tokie išsamūs, tačiau fantastinio, apokaliptinio žanro populiarumas man nėra staigmena. Šių dienų pasaulyje vėl galima įžvelgti sustiprėjusias katastrofistines, apokaliptines nuotaikas: panašiai kaip 7 dešimtmetyje, kai Lessing parašė pirmąjį iš savo fantastikos romanų – „Nurodymus žengiantiems į pragarą“. Tuo metu ir Philipas K. Dickas sukūrė mano verstą romaną „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“ – klasikinį šio žanro pavyzdį. Ir minėtame Dicko kūrinyje, ir visoje Lessing kūryboje labai juntama Šaltojo karo laikais pasaulį krėtusi branduolinės, ekologinės apokalipsės baimė, pažįstama šių dienų žmogui. Tad ir susidomėjimas šias nuotaikas atspindinčiais kūriniais nesunkiai paaiškinamas.

 

Jurga Mandrijauskaitė, apžvelgdama anksčiau pasirodžiusią autorės knygą „Auksiniai užrašai“ (2015), kurios pagrindinė veikėja fiksuoja savo gyvenimą skirtinguose sąsiuviniuose tarsi dienoraštyje, įvardija, kad toks pasakojimo būdas galėjo būti pasirinktas, nes „ji nori suvokti visas savos asmenybės puses, kurios kitoniškai funkcionuoja skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose gyvenimo srityse. Rašytoja įsitikinusi, kad asmenybės „skilimas“ gali būti kelias į išgijimą“. Ar atsispiriant nuo šios asmenybės skilimo, psichinio pakrikimo temos būtų galima brėžti paraleles tarp dviejų romano pagrindinių veikėjų ir apčiuopti Lessing polinkį į psichoanalizę? Juk savęs pažinimo kelias, kaip tarsi byloja abu kūriniai, visų pirma, prasideda nuo savo suskilusios asmenybės, t. y. traumų, sutrikimų, abejonių, silpnybių ir tamsiųjų, beprotiškų, pasąmoningų pusių pažinimo.

Autorės polinkis į psichoanalizę neabejotinai iš dalies buvo nulemtas didžiulio froidizmo populiarumo XX a. viduryje. S. Freudo ir jo mokinių teorijos darė didelę įtaką ano meto idėjoms, inspiravo meninės kūrybos tendencijas. Beje, ši įtaka išliko stipri iki dabar. Net nestudijavus Freudo veikalų buvo (ir tebėra) tiesiog neįmanoma nežinoti jo svarbiausių idėjų ar išvengti vienokios ar kitokios jų įtakos. Suskaidyta, sutrikusi sąmonė, nepažinti ar nepažinūs jos aspektai Lessing pirmiausia domino kaip būdas pažinti ir apskritai žmogų, ir žmogų kaip individą. Ji intensyviai mąstė apie žmogaus prigimtį, todėl bandė skverbtis į pavienio individo sąmonės gelmes, bet taip pat svarstė apie žmonijos perspektyvą, braižė galimus ateities scenarijus.

 

Knygos „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ anotacijoje pateikiama citata: „Kai jus pažadins tikrosios savo būklės suvokimas (...), pradėsite vykdyti užduotį žadindami kitus ir tada suvoksite patekę į skęstančiųjų gelbėtojo ar gydytojo masinės beprotybės ištiktame mieste padėtį.“ Tad prisimindami ankstesnį klausimą, turbūt nesuklystume pasakę, kad Č. Votkinso asmenybės skilimo temą galime interpretuoti dvejopai: tiek kaip ligonio (tariamo bepročio) ir gydytojų (sveikųjų visuomenės atstovų) konfliktą, tiek kaip psichoanalitinę savęs pažinimo temą?

Kad ir kokie atrodytų skirtingi šiedu romanai (naujausia autorės knyga pirmiausia yra gerokai mažesnės apimties negu „Auksiniai užrašai“), abiejuose matome panašų jos domėjimąsi ribinėmis ar užribinėmis psichikos būsenomis, susijusį su jau minėtu psichoanalizės įsigalėjimu šių laikų žmogui bandant apmąstyti būtį. Sakyčiau, sukrėstos ar net pažeistos psichikos reiškinių stebėjimai rašytojai yra būdas pažvelgti į, jos požiūriu, tikrąjį, autentišką, dažnai paslėptą žmogaus „Aš“. Iš čia kyla knygoje pavaizduotas simbolinis konfliktas: ligonių ir sveikųjų, pacientų ir gydytojų, pagaliau pačios ligos ir sveikatos nesusikalbėjimas. Šiuo atveju ligonis – tai autentiškas žmogus be socialinių susitarimų figos lapelio, dėl to jam sunku susikalbėti su sveikųjų dauguma. O masinės beprotybės ištiktas miestas tam tikra prasme yra nuoroda į veidmainystę, tikrą žmogišką ryšį dusinančių bendrabūvio normų užvaldytą visuomenę, kurioje kitoks, tą veidmainystę permatantis ir jai nepasiduodantis žmogus įgyja bepročio statusą.

 

Ar bandydama trumpai apžvelgti visą Lessing kūrybą galėtume išskirti dar kelias jos kūriniuose pasikartojančias temas?

Deja, nesu perskaičiusi visos gausios Lessing kūrybos, nors tai būtų idealu imantis versti bet kurį autorių. Vis dėlto iki šios dienos turima lietuviškų jos vertimų kolekcija neblogai supažindina su pagrindiniais ilgo šios rašytojos kūrybinio kelio laikotarpiais: apysakų rinkinyje „Eldoradas“ matome pirmojo, vadinamojo dokumentinio realizmo, laikotarpio pavyzdžius; į skilusios, fragmentuotos sąmonės rea­lybę sutelkti „Auksiniai užrašai“, vienas garsiausių Lessing kūrinių; „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ – posūkis į fantastikos žanrą; anksčiau už dvi pastarąsias knygas lietuviškai išleistas „Penktas vaikas“, tyrinėtojų teigimu, yra grįžimas prie dokumentinio realizmo.

Iš minėtų knygų ir žinių apie rašytojos kūrybą galima atsekti ne tik minėtus bendrus bruožus, bet ir jai būdingus motyvus ir problematiką, iš dalies nulemtą jos gyvento laiko. Tai Antrojo pasaulinio karo atgarsiai („Auksinius užrašus“ ar „Nurodymus žengiantiems į pragarą“ nuo šio karo pabaigos skyrė vos keliolika metų), taip pat įsisiūbavusio Šaltojo karo laikų Vakarų intelektualų simpatijos marksizmui kaip opozicinei ideologijai, neva nukreiptai prieš socialinį neteisingumą, kurį intelektualai matė savų šalių visuomenėje, bet dėl objektyvių žinių stokos nematė komunistinėje stovykloje. Rašytojos garbei reikia pasakyti, kad jos iliuzijos dėl marksizmo kilo iš nuoširdžios užuojautos pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, tačiau iškart išsisklaidė, kai Vakarus pasiekė nepaneigiamos žinios, kad anaiptol ne viskas gražu komunistiniame rojuje.

Kiti Lessing kūrybos motyvai, tarkime, išsiskyrusios moters likimas šių laikų visuomenėje, vyrų manipuliavimas moterimis bent iš dalies nulemti jos biografijos. Rašytoja laikoma viena iš feminizmo grožinėje literatūroje kertinių kolonų – šį vaid­menį ji priėmė nenoriai, teigė, kad jai prikabintos feministės etiketės neatsižadėjo tiesiog iš solidarumo su moterimis, objektyviai susiduriančiomis su diskriminacija. Man pačiai vieni gražiausių ir meistriškiausių puslapių didžiosios feministės kūryboje yra „Auksinių užrašų“ epizodai su vaikais. Tokio gylio motinos žvilgsnio į vaiką, į santykį su juo net nelabai turiu su kuo palyginti man žinomoje pasaulio literatūroje. „Nurodymuose žengiantiems į pragarą“ matome virtuozišką bandymą susitapatinti su gimstančio ir ką tik gimusio žmogaus sąmone.

 

Kad nenugąsdintume skaitytojų iš anksto, pakalbėkime, ar naujausioje autorės knygoje yra „viltinga žinutė“, jog romane įsivaizduojama apokalipsė netolimoje tikrovėje neįvyks?

Pagrindinė šios knygos teikiama paguoda – mintis, kad šiame pragaro rate, į kurį jau esame įžengę, tarp žmonių tarsi žaltvykslės klaidžioja savanaudiškumo, grobuoniškumo nepažeisto proto spindulėliai. Labai pasistengęs žmogus gali prisiminti savo paskirtį – kurti harmoniją, o ne ją naikinti. Tačiau lieka amžinai atviras klausimas, kaip harmonijos siekio nepaversti prievartiniu totalitarinės „visuotinės laimės“ kūrimu ir pasikėsinimu į kiekvieno žmogaus individualybę.

Išsisklaidžius iliuzijoms, kad rojų žemėje galima sukurti pastačius komunizmą, Lessing dvasiniai ieškojimai nukrypo į islamą, tiksliau, sufizmą. „Nurodymų žengiantiems į pragarą“ epigrafas – vieno iš XIV a. persų sufizmo mąstytojų citata. Taip pat spėju, kad šiame Lessing romane minimas Idrisas yra ne kas kitas, o Jungtinėje Karalystėje gyvenęs žinomas šių laikų sufizmo mokymo atstovas Idriesas Shahas – Lietuvoje pamėgtų smagių ir išmintingų knygų, tokių kaip „Kalifo rūmai“, autoriaus Tahiro Shaho tėvas. Tyrinėtojai Lessing susidomėjimą islamo dvasiniu palikimu iš dalies aiškina rašytojos biografijos faktu: ji gimė britų šeimoje Irane. Gali būti, kad jautėsi tarsi tarpininkė ne tik tarp Europos ir Afrikos, kurioje užaugo iš Irano persikėlus šeimai ir kurios įspūdingų vaizdų matome „Auksiniuose užrašuose“, bet ir tarp Europos ir Vidurio Rytų.

Lessing, rodos, nerado galutinių atsakymų į klausimus, kaip žmogui išeiti iš savo įsukto globalaus de­strukcijos mechanizmo aklavietės. Tačiau rašytojo už­duotis turbūt yra ne pateikti teisingus atsakymus, o kelti teisingus klausimus.