Patricija Gudeikaitė. Kas bijo Virginios Woolf?

Šeši fragmentai remiantis romanu „Naktis ir diena“

 

Virginia Woolf. „Naktis ir diena“. Iš anglų kalbos vertė Jūratė Žeimantienė. Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Svajonių knygos“, 2022.
Virginia Woolf. „Naktis ir diena“. Iš anglų kalbos vertė Jūratė Žeimantienė. Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Svajonių knygos“, 2022.

 


I. Vanesa Bell

„Kartais tu esi sąjungininkė, kartais vaikas, kuriam reikia globos, sykiais mūsų artumas grėsmingas“ (p. 188), – Susan Sellers fikcinėje biografijoje „Vanesa ir Virdžinija“ (vertė Vida Bėkštienė, „Gimtasis žodis“, 2013) Virginiai Woolf rašo Vanesa Bell – rašytojos sesuo, dailininkė, iliustratorė, aktyvi Blumsberio ratelio narė. Manoma, kad Vanesa yra romano „Naktis ir diena“ pagrindinės veikėjos Ketrinos Hilberi prototipas. Žiūrėdama į Vanesos tapytus portretus svarstau, kad jos paveiksluose, visai kaip ir V. Woolf romanuose, meistriškai akcentuojamas detalumas, impresyvumas, ritmas, gebėjimas perteikti ribinius išgyvenimus. Parodoma, kas tarsi nepastebima ir neaprašoma – gilinamasi į pasąmonės būsenas, vaizdinius, fragmentiškumą. Prisimenu ir prancūzų filosofą Maurice’ą Merleau-Ponty: tyrinėdamas Paulį Cézanne’ą knygoje „Akis ir dvasia“ (vertė Arūnas Sverdiolas, „Baltos lankos“, 2005) jis rašė: „...tapyba (...) suteikia regimą egzistenciją tam, ką įprastinis regėjimas laiko neregimu“ (p. 54).


II. Williamas Shakespeare’as

1919 m. spalio 20 d. pasirodo antrasis V. Woolf romanas „Naktis ir diena“. Poetas Tomas Venclova straipsnyje „Kas yra Virginia Woolf“ („Pertrūkis tik­rovėje“, LLTI, 2013) šį romaną pavadino „palyginti dar nenaujovišku“. „Naktis ir diena“ – aštri ir taikli socialinė komedija, kvestionuojanti visuomenės normas, papročius ir paliečianti aktualias socialines problemas – moterų teises ir padėtį, santuoką. Lyginant su vėlesniais V. Woolf kūriniais, „Naktis ir diena“ išsiskiria nuosekliu ir struktūrišku naratyvu, vientisu siužetu, humoru. Rašydama autorė buvo įkvėpta W. Shakespeare’o: pasitelkdama šekspyriško farso elementus, tragikomiškumą, melodramatiškumą ir subtilų psichologizmą V. Woolf sukuria įtikinantį XX a. Londono visuomenės portretą.


III. Ketrina Hilberi

K. Hilberi – pagrindinė romano „Naktis ir diena“ veikėja, abejonių ir skausmingų vidinių prieštaravimų kamuojama aukštuomenės mergina, negalinti apsispręsti dėl tolesnių romantinių santykių bei ateities. „Neturiu nieko materialaus, tik gryną iliuziją“ (p. 509), – sako ji. Ketrina susižada su Viljamu Rod­niu – charizmatišku poetu ir dramaturgu. Tačiau būdama su juo greitai pradeda pastebėti vyro ribotumą ir egoizmą. Mergina nepritampa ir aukštuomenėje. Išgyvena nepasitenkinimą, gniuždančią neviltį, nuobodulį. Jos emocijos pasikeičia sutikus teisininką Ralfą Denhamą. Ralfas dievina Ketriną – visa jo egzistencija grįsta fantazijomis apie ją. Tačiau idealistiškos vaikino iliuzijos subliūkšta artimiau susipažinus su Ketrina, suvokus jos pragmatiškumą: jis supranta, kad „svajonės apie Ketriną, teikiančios ryškių spalvų kiekvienai jo gyvenimo valandai, pasirodė niekai, paikystė“ (p. 190). Supratusi, kad Ralfas įsimylėjęs fikcinę jos versiją, o santuoka su Viljamu pasmerkta žlugti, Ketrina jaučiasi dar vienišesnė, jai „atsiskleidžia gyvenimo iliuziškumas, gyvenimo telpančio tarp keturių sienų, egzistuojančio tik šviesos ir šešėlių žaisme, anapus kurio nebėra nieko arba nieko, išskyrus tamsą“ (p. 422). Tiesa, Ralfo ir Ketrinos konfliktas išsisprendžia: ji palieka Viljamą ir pasirenka Ralfą.


IV. Sielų giminystė

Skaitydama „Naktį ir dieną“ vis prisimindavau Johanno Wolfgango von Goethe’s romaną „Sielų giminystė“ (vertė Leonas Petravičius, „Versus aureus“, 2007). Veimaro klasiko romane vaizduojamas idiliškas barono Eduardo ir jo žmonos Šarlotės santykis. Jį sujaukia į nuošalų poros dvarą atvykęs Eduardo draugas ir Šarlotės dukterėčia Otilija. Tartum jungiantis skirtingiems cheminiams elementams (romanas parašytas gamtamokslio pagrindu), Eduardas pradeda suvokti, kad yra neabejingas Otilijai, o Šarlotė – Eduardo draugui. Romane „Naktis ir diena“ situacija panaši: Ketrina supranta, kad yra įsimylėjusi Ralfą, o Viljamas – Ketrinos pusseserę Kasandrą. Abiejuose romanuose nagrinėjamos santuokos, etikos ir moralės problemos. Romantiniai veikėjų jausmai priešpriešinami griežtoms visuomenės normoms, gilinamasi į jausmų ambivalentiškumą, paradoksalumą. Apmąstydama sužadėtuves su Viljamu Ketrina klausia: „...nejaugi neįmanoma peržengti bedugnės ir atsilaikyti neišdavus savęs?“ (p. 406)


V. Merė Dačet

Merė Dačet – Ketrinos priešingybė. Ji aktyvi sufražisčių judėjimo narė, kovojanti už moterų teises ir siekianti pertvarkyti patriarchalinę Anglijos visuomenę. Skaitant stebėjausi neįprasta ir konkurencinga merginų draugyste. Supratusi, kad Ralfas jos nemyli, politiška, ambicinga ir empatiška Merė nusprendžia padėti Ketrinai. Merės politinis aktyvumas atskleidžia prieš moteris nukreiptą socialinę neteisybę. V. Woolf piktinasi, išjuokia ir skeptiškai vertina savo meto socia­lines tendencijas, lyčių stereotipus, vyrų dominavimą ir konservatyvų požiūrį į santuoką.


VI. Ar išvis verta stengtis?

LRT.lt portale „Kultūra“ aptardama V. Woolf kūrybą rašytoja Lyndall Gordon pastebi: „V. Woolf nori nukreipti dėmesį nuo tradicinių grožinės literatūros temų į būties akimirkų ir vidinio gyvenimo šešėlius.“ Būtent tai ir pabrėžiama „Naktyje ir dienoje“: romano veikėjai nuolat grumiasi su realybės iliuziškumu, neapibrėžtumu, abejonėmis, neurotiškumu. Žavėjo ir rašytojos humoro jausmas, kritiškas sąmojis bei kandi ironija. Skaitydama V. Woolf visuomet stebiuosi prozininkės gebėjimu įsikūnyti į kiekvieną personažą, aprašyti juos iš skirtingų perspektyvų – interviu su Audriumi Ožalu (15min.lt, 2018 12 22) komentuodama V. Woolf romaną „Tarp veiksmų“ vertėja Emilija Ferdmanaitė teigia: „...tas vizualumas, fragmentiškumas, kaitaliojamas požiūrio taškas, šokinėjimas nuo vieno veikėjo sąmonės prie kito, istorija istorijoje...“ Skaitydamas V. Woolf, visai kaip Williamą Faulknerį ar Jamesą Joyce’ą, gali pasijusti, lyg būtum atsidūręs kito žmogaus sąmonėje. Anot prozininkės, „atėmus iš gyvenimo šiuos paauksuotus rėmus, šią iliuziją, ar išvis būtų verta stengtis?“ (p. 583)


Patricija Gudeikaitė – jaunosios kartos poetė ir literatūrinių renginių organizatorė. Stengiasi nagrinėti tai, kas atrodo neaprašoma, – ribiškumą, alienaciją, laikinumą.