Laimantas Jonušys. Spalvingi personažai absurdo karuselėje

Vokiečių ir austrų rašytojas Danielis Kehlmannas išgarsėjo romanu „Pasaulio matavimas“ (2005), patraukliai pasakojančiu apie dvi skirtingas mokslo įžymybes – keliautoją Alexandrą von Humboldtą ir namisėdą Carlą Friedrichą Gaussą. Pasaulyje iki šiol parduota 6 mln. egzempliorių, bet 2007 m. pasirodęs lietuviškas vertimas atgarsio pas mus nesukėlė. Vėliau D. Kehlmannas išleido dar keletą romanų ir apsakymų rinkinių, kurie buvo gerai vertinami ir verčiami į kitas kalbas, ir štai galų gale dar vienas vertimas į lietuvių kalbą – „Tilis Ulenšpygelis“.

Šis 2017 m. romanas, kurio originalus pavadinimas „Tyll“ yra trumpesnis, fragmentiškai pasakoja apie garsų folkloro personažą. Jis iš tikrųjų sukurtas ankstesniais laikais, bet autoriaus perkeliamas į XVII amžių. Kūrinyje taip pat praslenka visa galerija realių istorinių asmenybių, keliuose pasakojimo epizoduose išnyrančių skirtingomis aplinkybėmis, šiek tiek persimainančių, lyg kintančių figūrų karuselėje. Kelis kartus pasirodo garsus XVII a. vokiečių mokslininkas jėzuitas Athanasius Kircheris. Jis iki šiol gerai vertinamas, kartais vadinamas paskutiniu Renesanso žmogumi, t. y. keleto sričių žinovu, nors pripažįstama, kad skleidė ir kurioziškų idėjų, skelbėsi gerai išmanąs drakontologiją (mokslą apie drakonus). Romane kaip tik ir akcentuojamos absurdiškos A. Kircherio idėjos. Pavyzdžiui, garsiame jo veikale „Didis šviesos ir šešėlių menas“ („Ars magna lucis et umbrae“), be kita ko, „aiškinama apie angelus, jų išvaizdą, spalvą“ (p. 140).

 

Daniel Kehlmann. „Tilis Ulenšpygelis“. Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. Viršelio dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Alma littera“, 2021.
Daniel Kehlmann. „Tilis Ulenšpygelis“. Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. Viršelio dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Alma littera“, 2021.

 

O D. Kehlmanno kūrinio dialoge A. Kircheris dėsto tokias mintis: „Tas bandymas man davė mintį maru sergančiajam duoti sieros ir sraigių kraujo nuoviro, nes, viena vertus, siera išvaro marsietiškąsias ligos dalis, kita vertus, sraigių kraujas kaip drakontologinis pakaitalas pasaldo tai, kas rūgština kūno syvus“ (p. 264).

Romane „Tilis Ulenšpygelis“ regime XVII a. kaip pasibaisėtinos tamsybės laikus, kai žmonių sąmonė skendi prietarų ir kurioziškų fantazijų miglose. Su tomis miglomis siejamas baisus žiaurumas, žmonių likimų trypimas. Tai vyksta siautėjant Trisdešimties metų karui (1618–1648) – didžioji dalis pasakojimo turinio orientuota būtent į šį laikotarpį, ir gerai žinoma, kad tai iš tikrųjų buvo vienas destruktyviausių karų Europos istorijoje, per jį žuvo iki 8 mln. žmonių, o Vokietijos gyventojų skaičius sumažėjo per pusę.

Ir mes matome šiurpiai absurdiškus vaizdus, kai kareivis į karą keliauja lydimas šeimos ir kartais keičia pusę, už kurią kariauja, pagal tai, kas jam, kaip samdiniui, geriau moka: „...purvyne žaidė vaikai, moterys žindė kūdikius arba skalbė drabužius kubiluose, rudam vandeny. Tai buvo samdomų kareivių nuotakos, taip pat ir žmonos, lydinčios ne vieną kareivį. Kas turėjo šeimą, pasiėmė ir ją į karą, nes kur jai pasidėti?“ (p. 210)

Taip pat vyko žiaurus raganų persekiojimas su kazuistiška motyvacija. Tilio tėvas, smalsus, į mokslus linkęs malūnininkas, nubaudžiamas mirti už tai, kad bendravo su velniu, vadovavo „raganų savaitgalio šventei“ ir t. t. Tai, kad prisipažinimai išgaunami kankinant, persekiotojams atrodo normalu ir suprantama – pasak vieno teisėjo, „[B]e kankinimų niekas niekada neprisipažintų“, ir „kiekvieną, kuris atsisako liudyti prieš raganių, reikia patį išnagrinėti ir apkaltinti“ (p. 103).

Malūnininką Klausą pakorus, jo sūnus Tilis pabėga iš namų ir tampa keliaujančiu artistu. Prie jo prisideda bendraamžė kaimynė Nelė, nes bodisi aiškia savo gyvenimo perspektyva: ištekėsi, „susilauksi vaiko, paskui dar vieno, paskui kitų, iš kurių daugelis miršta; (...) paskui, kai tau bus suėję keturiasdešimt ir skaudės sąnarius, kai bus iškritę dantys, sėdėsi uošvės vietoje“ (p. 123).

Romanas sudėstytas iš aštuonių skyrių – iš dalies savarankiškų pasakojimų. Kai kuriuose pats Tilis pasirodo tik vėliau ir tik epizodiškai. Skyriuose kartais figūruoja tie patys personažai, atsidurdami skirtingose situacijose, gyvenimo vėtrų švaistomi į visus absurdo karuselės kampus. Vienas svarbiausių – nelaimėlis karalius Frydrichas, Prahoje karaliavęs tik vienus metus, o vėliau siekęs atgauti jau ne tiek karūną, kiek bent kokį aukšto lygio statusą (Tilis vienu metu tarnauja juokdariu jo vis menkstančioje tremties buveinėje Hagoje). Frydrichui mirus, reabilituotis beviltiškai siekia jo žmona Liza (Elžbieta), Anglijos karališkosios šeimos narė. Visa tai, kaip ir daug kas kita romane, liudija apgailėtiną, kartais pražūtingą užmojų ir realių galimybių neatitikimą bei apskritai žmogaus negalėjimą rasti pakenčiamos buvimo vietos šiame pasaulyje.

Toks pasaulis gali atrodyti gūdžiai pesimistiškas, bet kokia gi vis dėlto romano literatūrinė esmė, kokia gali būti šio kūrinio skaitymo prasmė arba net skaitymo malonumas? Į tai galima atsakyti paprastai – autoriaus pasakojimo talentas. D. Kehlmannas pirmiausia įspūdingas kaip naratyvinio meistriškumo rašytojas: visoje žmonijos kvailybės bei žiaurumo karuselėje sūkuriuoja emocijų neslegiami, kartais gana žaismingu tonu perteikiami įtaigiai ryškūs epizodai, nestokojantys tylaus sąmojo, kartais priartėjantys prie juodojo humoro.

Būrelis keliautojų netikėtai atsiduria didelio mūšio paribyje ir regi plačią panoramą. Pirmiausia jie iš tolo pamato baltų dūmų kamuolį ir tik vėliau išgirsta trenksmą, po kurio „tilto kaip nebūta“ (p. 162). Ir štai netrukus: „Iš pradžių apkūnusis grafas pamanė, kad sapnuoja, bet netrukus įsitikino, jog Karlas fon Doderis iš tikrųjų guli dviejose vietose: viena jo dalis – arklio dešinėje, kita – kairėje, ir ta, kuri dešinėje, dar kruta“ (p. 163).

Tais laikais daug kas dar abejojo, ar prasminga bandyti ką nors rašyti vokiškai, užuot atsidėjus įprastai rašomajai lotynų kalbai. Autorius komiškai perteikia anglės Lizos požiūrį į vokiečių kalbą (tą, kuria jis pats rašo šį romaną): tai esanti „stenėjimų ir kriuksėjimų maišalynė, tai kalba, kuri skamba taip, tarsi kas smaugiamas gargaliuotų, tarsi užspringęs galvijas krenkštų, tarsi kam alus lietųsi pro nosį“ (p. 172).

Kaip matome iš šios ištraukos ir kitų, patyrusio vertėjo ir germanisto Alfonso Tekoriaus lietuvių kalba liejasi sklandžiai ir vaizdingai. Už šį vertimą paskirta Metų vertėjo krėslo premija. Tiesa, ne kartą romane minimas Briunas tikriausiai yra Brno (vok. Brünn), bet gal vertėjas sąmoningai pasirinko istorinį pavadinimą.

Užbaigsime dar viena vaizdinga D. Kehlmanno fantazija apie tai, kaip nusibaigė drakonas, išgyvenęs 17 tūkst. metų: „...atsiduso ir kiek paapmaudavo, jog nebeužuos kvapų, nebesigėrės gėlėmis, nebejus vėjų, neberegės debesų per audras ir vėtras, nebematys saulėtekių ir kaip Žemės šešėlis brėžia kreivę ant rausvai mėlyno mėnulio, kuris jį visuomet džiugino“ (p. 294).